Gamta dabar išgyvena tikrąjį pilnatvės laiką. Aplink viskas veši, žaliuoja, žydi, klesti, tik spėk dairytis. Pokyčiai veja vieni kitus ir laiku nesuskubęs juos pamatyti, to paties sulauksi tiktai po metų. Štai putinai augina uogas, o vėlyvesnieji žiedai baigia nubarstyti paskutinius vainiklapius. Artojoje žaliose briaunuotose dėžutėse sėklas brandina pelkinės liūnsargės, iš tolo stiebų viršūnėse boluoja pūkiniai kupstinių švylių sėklų skristukų kuokštai. Dar vis gausiai žydi spanguolės ir rausvi grakštūs žiedai – tikra pelkės puošmena. Greta augančiuose pelkiniuose pušynuose kokį užsilikusį žydintį gailį ar tekšę vargiai besurasi. Žliugsinčiame juodalksnyne medžių kamienais vyniojasi ir melsvais žiedais vabzdžius vilioja karklavijai, o ant kupstų baltus vainiklapius isskleidė vienažiedės žemoklės. Viešvilės ištakas glaudžiančiame Buveinių ežere palei krantą dygių lapų apglėbti ant vandens plūduriuoja alavijinių aštrių triskiaučiai žiedai. Šalia ne vieną retenybę priglobusioje pelkėje gausiai raudonai raibas žiedynų žvakes iškėlė baltijinės ir rečiau ten sutinkamos raudonosios gegūnės. Nuo vandens į pelkę tiesiasi bebrų išmintos brydės. Jie dabar visiški žolėdžiai ir godžiai šlemščia puplaiškių lapus, rauna juos iš pažliugusios pelkės ir ragauja šaknis. Paliktų šakniastiebių dalys paliktos čia pat vandeningoje brydėje. Nušlepsėjęs toliau nuo ežero bebras desertui išrovė ir paskanavo baltijinės gegūnės šaknį. Laimei, žvėries užmojai ragauti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus augalus tuo ir baigėsi. Vis tik retųjų augalų bendrijoms bebrų veikla daugeliu atvejų rimtos grėsmės nekelia. Kur kas didesnė bėda – po keleto metų gausos kritimo vėl kylantis usūrinių šunų skaitlingumas. Dar pavasariop per atlydžius aptikome gana daug peržiemojusių žvėrių pėdsakų.
Šie neatsakingai žmogaus išplatinti ir pokariu mūsų kraštą pasiekę ateiviai dabar augina jau didokus palikuonis, kurie kartu su tėvais šmirinėja rūšimis turtingiausiuose gamtos kampeliuose bei šluoja į skrandžius viską, ką tik randa ėdamo ant žemės savo kelyje ir tuo būdu daro didžiulį žalingą poveikį gyvajai gamtai. Pastarieji greta dirbtinai žmogaus pagausintų šernų yra vieni bene ženkliausiai nepageidaujamai gamtą įtakojantys keturkojai, kurių skaičių realiai galėtų sumažinti nebent išplitusios ligos. Dabar, kai dažnai klaidingai gamtos draugais tituluojami medžiotojai džiaugiasi išaugusiomis miško kiaulių bandomis, gamtininkai skaičiuoja jų žalą ir laukia malonių nebent iš pačios gamtos, kuri gal pasiųs kokį epidemijos sukėlėją ir taip sureguliuos tų gyvūnų skaičių bent iki pakenčiamos ribos bei taip ištaisys siauro žmogaus mąstymo padiktuoto elgesio pasekmes.
Šiemet dažnai spėliojama kokį poveikį gyvūnams turėjo vėlyvas pavasaris. Kad į tai sureagavo bent dalis sparnuočių, akivaizdu. Savo vadas bent keletu dienų ar net pora savaičių vėlinosi išperėti ir išvesti varnėnai, paprastosios pilkosios ir didžiosios zylės, margasparnės musinukės, bukučiai, didieji margieji geniai, jerubės. Birželio aštuonioliktąją ant kelio besikapstantiems jerubiukams buvo apie dešimt dienų amžiaus ir jie jau gebėjo skristi. Smarkiai įsijautę į saulės ir smėlio vonių teikiamus malonumus, ne iš karto atkreipė dėmesį į motinos pavojaus balsą. Patelė sunerimo pamačiusi atvažiuojantį ir už keliolikos metrų sustojusį automobilį. Esant įprastiems pavasariams jerubių jaunikliai dažniausiai išsirita gegužės gale ir šiuo metu turėtų būti kur kas augesni.
Ką tik gležnus paukštelius išperėjo šviesių miškų gyventojos pilkosios musinukės, o dažnai pastarųjų kaimynystėje gyvenančios paprastosios raudonuodegės nuolat neša vabzdžius maždaug prieš savaitę išsiritusiems ar kiek didesniems jaunikliams. Jau lizdus palikusius paukščius pasitinka visai kitoks, dar nepažįstamas pasaulis su naujais išbandymais. Tik ką uoksą palikę didžiojo margojo genio jaunikliai kone visą dieną glaudėsi tuose pačiuose medžiuose ir nuolat šūkavo laukdami pasirodant tėvų su išsiilgtu lesalu snapuose. Geniukai tiesiog nekantriai lūkuriavo sutrikę ir nervingai šūkaudami, nors iš tikrųjų pirmasis skrydis jiems – palaipsniui prasidėsiančio savarankiško gyvenimo pradžia. Panašiai elgėsi ir juodosios meletos jaunoji karta, ryte sukėlusi savotišką erzelį pušyne vos už keliasdešimties žingsnių nuo gimtojo uokso. Jauni nepatyrę paukščiai skirtingai nei jų atsargūs tėvai leidosi ilgokai apžiūrimi iš gana mažo atstumo. Beje, daugelio sparnuočių jaunikliai įvairiais požiūriais labai panašūs. Dar nemoka tinkamai įvertinti galimų pavojų ir vados labai palengva pakrinka bei susitaiko su laisvo gyvenimo iššūkiais. Nesenai matyti kiti uoksų gyventojai bukučiai lyg kokie drugeliai nardė nuo vieno medžio prie kito balsais ir savo artumu palaikydami tarpusavyje savotišką ryšį ir kaip maža trumpalaikė bendruomenė sirpaudami klajojo aplink kažkur netoliese paliktą medį su uoksu, kapsėjo snapais storų šakų žievę.
Kitaip elgiasi šiemet jauniklių neišauginusi gervių pora, kurios paukščiai visą dėmesį skiria tiktai patiems sau. Sparnuočiai šeriasi ir spėjo pamesti dalį senųjų plunksnų, o pajutę pavojų stengiasi pabėgti sparčiai žingsniuodami ilgomis kojomis. Gervės kasdien noriai lanko papelkio pievas ir tarp žolių mitriai renka visokius bestuburius gyvius. Žiogai joms vieni dažniau sulesamų smulkiųjų gyvūnų. Einant žolynais į visas puses straksi dar visiškai maži ir jau gerokai ūgtelėję pažengusią vasarą ženklinantys šie vabzdžiai. Beje, pavieniui pasirodė vidurvasario ir antrosios vasaros pusės drugiai admirolai. Tikrojo jų gausumo dar teks palaukti. Kartais retenybių neieškant jos pačios atkeliauja pas mus. Štai prieš keletą dienų ant administracinio pastato verandos palangės rėpliojo šalyje saugomas iki šiol rezervate ir jo apylinkėse nerastas puošnus vabalas marmurinis auksavabalis. Sunku pasakyti, kur tas vabzdys išvydo pasaulį. Žinoma tik, kad lervos vystosi kai kurių rūšių senų medžių drevėse kol iš jų išaugę vabalai, palieka tamsų, drėgmės prisotintą užnarvį ir skrenda maitintis į žydinčias vasaros pievas.