Pokalbiui su menininke Violeta Gasparaitis susėdome po parodos atidarymo Dusetų K. Būgos bibliotekoje. Tiksliau – po pasibuvimo su bičiuliais, užsukusiais pamatyti autorės darbų, nei po oficialaus renginio. Renginių formatų paieška taip pat yra kūrybinis procesas, tad ieškome sau tinkamiausio.
Visą savo sąmoningą gyvenimą kurianti menininkė Violeta Gasparaitis parodoje „Pavasario beieškanti“ pristato naujausius tapybos darbus – gimusius šią žvarbią, gyvenimą sniegu paralyžiavusią žiemą. Menininkei įprastas didelio formato drobes čia keičia mažesni darbai, kuriuos galima kurti, „taškyti“ namų erdvėje. Tai – ne sumažėjimas, o susitelkimas. Tokio formato Violetos Gasparaitis kūrinių dar nematėte. Braižas išlieka atpažįstamas, aistra neslopsta.
Paveikslai įtraukia, panardina į save, įsileisdami žiūrovą per tekstūras ir sluoksnius. Spalvos čia šėlsta, pulsuoja. Faktūra – drąsi, kartais net aštri – leidžia pajusti tapybiškos kalbos intensyvumą, jos atvirą nervą. Tapyti menininkė pradėjo grįžusi į Lietuvą po ilgo gyvenimo Vokietijoje, į kurią išvyko iškarto po studijų Vilniaus dailės akademijoje (tuomet vadinosi Lietuvos valstybinis dailės institutas) kur įgijo dailininkės- keramikės specialybę.
Gyvendama Vokietijoje, kūrė keramikos darbus. Sugrįžti į Lietuvą įkalbėjo tėtis, nors pats jau to nebesulaukė. Lietuvoje, Antažiegėje prasidėjo kitas Violetos Gasparaitis kūrybinis etapas – tapyba. Kaip pati menininkė sako, meilė piešimui ir gamtai įskiepyta tėčio. Gyvenimas svetur, darbas su keramika, sugrįžimas į Lietuvą – visa tai formavo menininkės kelią. „Jis įkalbėjo mane grįžti į Lietuvą, nebūčiau tapiusi, jei nebūčiau grįžusi.“ Tėčio buvimas jaučiamas iki šiol: „Visą laiką jaučiu tėvą šalia savęs, jaučiu kaip kažkas tą ranką per paveikslą veda.“
Moteris keliaujanti paveikslais
„Savo jautrumo negaliu įdėti į molį, tik su spalvomis galiu išsilieti.“ Būtent sodyboje, gamtos prieglobstyje prasidėjo tapyba. Tai jautrus ir gilus spalvomis rašomas dienoraštis: kartais degina, pjauna, kartais – apglėbia. „Mergaitė ir jūra“ šniokščia nuo vėjo – regis, tuoj ištrūks gūsis iš paveikslo rėmų. Prisiminimai, sugrįžtantys vaikystės tėvų namuose, artimųjų ilgesys gyvenant užsienyje – visa tai stipriai veikia kūrybą.
Ta moteris paveiksle „Namo“ – pati autorė. Ilgas kelias, įtampa, kaupimasis, kol galiausiai ateina „atomazga“ – būtinybė išleisti vidinį spaudimą. „Ta moteris paveiksluose išneša visą susikaupusį spaudimą, išlaisvina. Mano begalinis jautrumas, kuris mane ir gąsdina ir kartu džiugina“, jei jo neliktų dailininkė nebegalėtų tapyti.
Moters figūra žiemos paveiksluose – tarsi pati autorė skirtinguose savo gyvenimo etapuose, prisiminimuose. Iš parodos paveikslų pavadinimų galima sudėlioti savotišką pasakojimą: „Grįžtu“ „Namo“ „Į šviesesnę ateitį“, „Emilija“ – „Mergaitė, kuri neturėjo šuniuko“, „Atomazga“ – „Dangus griūva“ ir „Šalta“. Mažieji darbai autorei suteikė lengvumo pojūtį: „Tie susikaupę prisiminimai susidėjo į drobę, man palengvėjo.“ Mintys perėjo į darbus – ir ten pasiliko. Tai pasaulis be taisyklių, be iš anksto nustatytų ribų.
Menininkės darbai persmelkti ne tik asmeninių patirčių – juose itin jautrus autorės žvilgsnis į pasaulio problematiką. Gamtos grožis čia išjaustas taip, kaip pati Violeta sako: „niekas nemato to, ką matau aš“. Ir iš tiesų – sunku taip giliai patirti augalų geometriją, jų grožį augant ir nykstant, gamtos budimą ir ėjimą į letargą.
Menininkė visuose darbuose – vis kitokia. Juose sutelkta tokia stipri emocinė koncentracija, kad žiūrovas neišvengiamai įtraukiamas į vidinį vyksmą. „Viskas sukurta iš jausmo. Aš buvau labai sąžininga.“ Gausus sniegas sugrąžino į vaikystę – taip pat pilną sniego. Kūryba čia vyksta tarsi nenutrūkstamas pasakojimas:
„Padarau vieną darbą, ir noriu dar dar dirbti, atrodo labai išsenku. Lyg rašyčiau knygą“ apie mergaitę mylinčią ir gyvūnus ir augalus, vertinančią ir atgimimą ir mirtį. Mažas formatas talpina dideles istorijas. Menininkės jautrumas globalioms temoms, jos santykis su beribe visata neišsitenka rėmuose – net ir tuose, kurie fiziškai mažesni. Ši paroda, kaip menininkė sako – parodėlė, – tai bandymas ne apriboti, o dar labiau sutelkti begalybę į vieną žvilgsnį.
Intymus kūrybinis procesas
Kai menininkė kuria, niekas – visiškai niekas – negali jos trukdyti. Tiesa, viena išimtis buvo – vienas šuo: „jis keistai elgdavosi. Ateidavo pas mane, lyžteldavo nugarą ir tyliai kamputyje laukdavo kol baigsiu darbą, tada išeidavo“. Gyvūnas nedrįsdavo trikdyti koncentracijos. „Kai dirbu, į mano pasaulį negali niekas įeiti. Man trukdo susikaupti“.
Violeta Gasparaitis dirbdama drobėje atiduoda visą save. „Daugiau nei dvi valandas dirbti negaliu“ dingsta vaizdinys, išblunka. Menininkė patiria tokį adrenalino antplūdį, kad nejaučia nei fizinių skausmų, nei nuovargio. Viskas išsilieja spalvomis, visas skausmas virsta faktūra. Kūrybos procesas intuityvus: „Eskizų nedarau niekad, bedirbant viskas gimsta.“ Baigtas darbas tampa stebėjimo objektu – kaip jis kinta šviesoje, kaip keičiasi santykis su juo.
Dirbtinė šviesa svetima: „Man turi būti dienos šviesa.“ Tapant kasdien, keičiasi ir žvilgsnis į realybę: „Kai tapai kasdien, nebematai pasaulio realiomis akim.“ Pradedi matyt giliau, viskas tampa taip gražu:„Man nėra negražaus metų laiko, man viskas taip gražu. Kiekvienas šapelis, išpuvęs medis – nuostabus gamtos kūrinys“, tai persikelia į paveikslus per spalvą, per sluoksnius, per intensyvumą.
„Pavasario beieškanti“ – tai būsena, kurioje ilgesys, vidinė įtampa ir atsinaujinimo laukimas susitinka viename paviršiuje, išjaustame ir papasakotame tapybos kalba. „Po šito etapo aš vėl kažko ieškosiu. Reikia nesurambėti.“ Tai – VIOLETA GASPARAITIS. Paroda Dusetų K. Būgos bibliotekoje veiks iki balandžio 30 dienos.
Autorė yra Dusetų K. Būgos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
