Su metų pabaiga vienas šaltojo laikotarpio etapas tarsi baigėsi ne tik kalendoriuje. Neliko ir tikros kone visą gruodį išsilaikiusios snieguotos žiemos. Sausį pasitikome sparčiai sumenkusiu buvusiu ir dar trapesniu ledu. Einant juodalksnynu jis vos laiko ir lengvai lūžinėja. Sniego aptiksime beveik vien tik miške ir jo esama ne visur. Žiemą grąžina atgal vėl pamažu vėstantys orai.
Elniniai kanopiniai, nepatirdami jokio vargo dėl sniego dangos klajoja gana plačiai ir neturi rūpesčių dėl maisto išteklių. Žemė ne ką teįšalusi ir šernai gana lengvai darbuojasi ieškodami maisto dirvožemyje. Šen bei ten juoduoja jų suverstos velėnos plotai. Dar esant ištisinei sniego dangai nuolat buvo stebimi penkių vilkų grupės pėdsakai. Žvėrys gan ištikimi savo nuolatiniams maršrutams ir su tam tikromis pertraukomis nuolat praeidavo tais pačiais takais.
Vilkai išlieka vieninteliai realūs gamtiniai šernų gausumo reguliatoriai ir toks jų vaidmuo itin pageidautinas. Ypač turint omenyje nesaikingą vien siaurais vartotojiškais interesais pagrįstą šių miško kiaulių šėrimą medžioklės plotuose visus metus, todėl prisideda prie šernų bandų gausinimo. To pasekmės matomos ir dabar. Sujaukti ištisi pievų plotai, išversti šilų mėlynojai. Tarsi stokodami tinkamų plotų, žvėrys spėjo pasidarbuoti ir miško keliukų tarpvėžėse palikdami išpurentą velėną. Šernai nesibodi artimos žmonių kaimynystės ir pievas rausia prie pat sodybų.
Be vilkų ant sniego aptinkami pavieniai lūšių pėdsakai. Šios noriai išeina į tarpumiškių laukymės, kur galima apžvelgti kur kas didesnę erdvę. Be to ten mėgsta lankytis lūšių grobis stirnos bei kiškiai. Tačiau tiek plėšrūnai, tiek medžiojamieji priversti taikytis prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Smulkieji žinduoliai po buvusia storoka sniego danga jautėsi kur kas saugesni nei dabar. Jiems vėl daug kur tenka slapstytis po atlydžių netekus papildomos priedangos. Nepaprasta pelių, pelėnų gausa užtikrina puikias lapių, kiaunių, kitų plėšrūnų gyvenimo sąlygas. Palei Viešvilės aukštupį įsikūrusiems bebrams pakanka properšų, kad galėtų ir žiemą prieiti graužti skurdokus pelkės berželius. Link maitinimosi vietų veda pramintos šliūžės. Dauguma bebraviečių yra gana sunkiai įveikiamose pelkių vietose ir tenka laukti tinkamų orų, kol susidarys pakankamai patikimas ledas ir bus galima ten patekti ir suskaičiuoti šių gyvūnų buveines ir įvertinti bendrą bebrų skaitlingumą.
Orų atšilimas metų sandūroje paveikė paukščius. Iškart triukšmingesnės tapo zylės, alksninukai, juodosios meletos, geniai. Pro medžių viršūnes dažniau atskrieja ir po apylinkes besižvalgančios kranklių poros balsai. Klajojančių alksninukų pulkeliai nugula juodalksnius ir lesa šakų viršūnėse kankorėžėliuose esančias sėklas. Dauguma jų pasitraukė į tinkamesnes žiemvietes svetur, tačiau dalis paukščių pasilieka. Kur pabuvota alksninukų galima spręsti pagal gausiai ant sniego išbarstytus išlukštentų sėklų sparnelius. Voverių puotos vietas išduoda po medžiais ruduojantys nukandžioti eglių kankorėžių žvyneliai. Vieną eglyno aikštelėje žemėn iš medžio nulipusią voverę užklupo vištvanagis ir sučiupęs sudorojo ant už keleto metrų esančio apsamanojusio kelmo. Ant sniego palikti ženklai bei neapdairius žvėrelio plaukų kuokštai liudijo apie vienos kovos už būvį istorijos atomazgą. Tokie praradimai gyvūnų tarpe kasdieniški ir dažniausiai rūšių ateičiai lemiamos įtakos neturi. Sėslių sparnuočių draugiją paįvairina žiemoti pavieniui pasiliekantys migruojančių rūšių paukščiai. Šalia direkcijos pastatų nuolat lankosi juodasis strazdas. Čia paukštis lesa ant ziboldo obelies kybančius obuoliukus. Prisiartinus sparnuotis puola eglučių tankmėn, bet netrukus vėl sugrįžta. O štai ne ką už nykštuką didesnė karetaitė gruodį laikėsi eglyno pakraštyje. Stebino kaip tuo metu sniegu užverstame miške vabzdžialesis giesmininkas sugebėjo susirasti sau tinkamo maisto. Tačiau taip būna kasmet. Karetaitės, kokia žiema bebūtų, neskaitlingai žiemoja ir sėkmingai sulaukia pavasario.
Viešvilės rezervato pranešimas
