Ilgėjančios, šiltėjančios dienos skelbia pavasario pradžią. Saulė vis aukščiau pakildama po lopinėlį išlaisvina sukaustytą žemę nuo sniego ir ledo gniaužtų. Gamta po truputį bunda po ilgo žiemos miego. Tiesa, miškuose mums suprantamo pavasario su žibuoklių kilimu dar teks lukterėti. Paieškokime pavasario ženklų Lietuvos gamtiniuose rezervatuose.

Pasak Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausios ekologės Aušros Urbonienės, „jau užfiksuoti grįžę vieversiai, garniai, žąsys, pempės… Tetervinai pasidabinę vestuvių apdaru – iškeltu baltu pauodegiu bei raudonais „antakiais“. O kokios romantiškos jų tuoktuvės, kai vos nušvitus, į atvirą laukymę atskrenda tetervinas ir burbuliuodamas vilioja patelę. Ankstaus ryto tyloje jo tuoktuvių giesmė girdisi iš toli. Tačiau tai vilioja ne tik tetervą, bet ir konkurentus. Varžytis dėl nuotakos dėmesio atskrenda keli patinėliai. Jie visaip stengiasi įtikti „nuotakai“: pašiaušia plunksnas, išskleidžia gražiąsias uodegas, ištiesia sparnus, besipuikuodami šoka tuoktuvių šokį. Nepakartojamas reginys.

Kiek ramesnis žvėrelių gyvenimas. Kanopinių žvėrių patelės – elnės, stirnos, briedės, nekantriai laukia „šeimos pagausėjimo“, dėl to vis dažniau galima jas pastebėti ramiai besimaitinančias pamiškėse, lauko ražienose. Besilaukiančios šernų patelės jau yra atsiskyrusios nuo bandos ir nuošalioje ramioje vietoje įsirengusios guolius netrukus susilauks gausios vados. Vilkų ruja jau turėtų baigtis ir balandžio pabaigoje – gegužės vidury vilkės atsives aklus jauniklius, kurių nepaliks apie porą savaičių. Tuomet patele rūpinasi patinėlis, atnešdamas grobį prie guolio. Bebrai kol kas nelenda iš savo kruopščiai suręstų namų“.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato specialistai pasakojo, kad Viešvilės žemupyje tarp išvartų jau skamba karetaitės giesmė. Sukiojasi paupyje žiemą praleidęs tulžys. Tik išskirtinėmis žiemomis užšąlanti Viešvilė sparnuočiams palanki. Tačiau jiems saugiai gyventi trukdo įvairūs keturkojai plėšrūnai. Tiek ant žemės, tiek medžiuose šmirinėja miškinės kiaunės, o gausiose išvartose joms tinkamų buveinių apstu. Išilgai pakrančių tęsiasi lapių pėdų voros. Viena rudoji kitą upelio krantą pasiekė žingsniuodama kiek storesniu nei dešimties centimetrų tiesiu išvirtusios eglės kamienu.

Palei vandenį gamtininkai aptiko porinius kanadinių audinių pėdsakus, kurie tai dingdavo upelyje ar kiaurymėje tarp medžių šaknų, tai vėl pasirodydavo ant patižusio sniego. Vieno plėšrūno kelyje liko nugalabytas vandeninis kirstukas. Šie žvėreliai kaip ir kitų dviejų rūšių giminaičiai dėl skleidžiamo savotiško kvapo ir, matyt, mėsos skonio daugelio žinduolių nemėgstami, tačiau pasipainioję jiems po akimis vis tiek neišvengia blogos baigties. Lėkštose pakrantėse matyti apvalūs ūdrų pėdsakai. Vertinant paliktas žymes, upelio atkarpoje iki pelkių aukštupyje esama iki trijų gyvūnų. Čia pat tarp išvartų bei traškiu ledu užkloto paupio medžių raizgėsi iš žiemos įmygio prabudusių mangutų pėdsakai. Aptikome ne tik pavienių gyvūnų, bet taip pat dviejų porų pėdsakus. Pašmirinėjusi paupyje, viena pora į ankstesniąją žiemavietę nebegrįžo, o poilsiui pasirinko slėptuvę po pakrantėje pasvirusios eglės išsigaubusiomis šaknimis. Šaltinio vandens permerktame upelio slėnio šlaite sugulę ilsėjosi keli elniai. Gulyklų vietas ženklino vandens prisisunkusios įdubos minkštame grunte. Tokį elnių potraukį teko pastebėti ir anksčiau. Nežinia, kas šiuos žvėris vilioja net ir kur kas atšiauresniu oru ilsėtis šaltiniuose, bet, tai ko gero turi mums nežinomą svarbą.

Žygiuojant palei Viešvilę link aukštupio jau jokių žvėrių pėdsakų nematyti. Stambiesiems ledas per silpnas, o smulkiesiems ten tiesiog nėra ką veikti. Tetrūksta menko šilumos postūmio kada didesniajame plote pakibęs ir besilaikantis vos ant medžių kamienų bei slėnio iškilumų ledas pavirs vandeniu.

Žuvinto bisoferos rezervato darbuotojai prisiminė, kad prieš penkerius metus balandžio pradžioje Žuvinte pilkosios žąsys jau buvo išsivedę jauniklius. Dabar būsimų jų lizdų vietos – po storomis pusnimis. Žiemiški orai sujaukė parskrendančių paukščių ritmus ir neaišku, kaip tai atsilieps jų tolimesniam gyvenimui?

„Paukščiai rizikuoja ir nelaukia: šiandien į rezervatą parlėkė pirma šelmeninė kregždė. Žuvinto apylinkių vaizdas dar žiemiškas. Matyti tokį vaizdą balandžio mėnesį tenka ne kasmet ir ne kiekvieną dešimtmetį. Bet jau akivaizdu – tam žiemos rūbui ateina galas. Žuvinto ežere sniego sluoksnis jau peršlapęs. Tik paryčių šaltis paviršių sustingdo į plutą, o giliau – vandens ir sniego košė. Vanduo ant ledo ieško mažiausių plyšelių skverbtis žemyn, nesulaikomai srūva senais įtrūkimais, aketes versdamas šuliniais. Nušvitę vidudienio saulės spinduliai, atrodo, nebe tirpdo, o tiesiog kąsniais graužia ir naikina baltą žemės paklodę.

Paukščių elgesys dabar skelbia pavasario atėjimą. Neapsikentę sparnuočiai nesulaikomai grįžta iš žiemaviečių, danguje rūšis seka rūšį, būrys seka būrį. Čiulbantys pulkeliai varnėnų sukasi prie sodybų, parlėkė kielės, danguje visomis kryptimis zuja vieversiai, mirguliuoja pempių sparnai. Žąsys ir gulbės jau nebesitraukia iš Žuvinto, užsiėmė lizdų teritorijas ir snaudžia ant ledo arba girgsėdamos suka ratus virš ežero.

Parskridę triukšmingi rudagalviai kirai nebesitraukia iš tradicinių kolonijų vietų, o nuo pelkės pakraščių ataidi gervių trimitai. Net nendrinės lingės, raudonkojai tulikai, dūminės raudonuodegės jau čia. Vidudienį miške užgiedojo strazdas giesmininkas. Saulėtos dienos gal ir nepadeda pasisotinti, bet pakelia sparnuočių nuotaiką. Bet kaip išgyvens pirma šiandien parskridusi ir ant elektros laidų tupinėjanti šelmeninė kregždė, yra tikra mįslė.

Jei sparnuočiai nujaustų ateities orus, greičiausiai nebūtų rizikavę skristi į perimvietes ir kelias savaites kęsti tokį badą ir šaltį, kaip šiais metais. Maisto trūkumas ne naujiena paukščiams ir įprastinį pavasarį. Neužtenka, kad nutirptų sniegas, gandrui reikės dar gerokai pabadauti iki pagaliau atkus varliagyviai. Kokį bestuburį ras raudonkojis tulikas žemėje, kol neišėjęs įšalas ir nematyti pavasario potvynio? Pasitaiko, kad pavasarinių šalčių neatlaiko smulkūs giesmininkai, o išsekinti stambesni sparnuočiai neišgali sudėti gausesnių dėčių, kai kurios rūšys atšiauriais metais iš vis neperi. Tad apie šio pavasario pasekmes galėsime spręsti ir iš užaugintų vadų dydžių. Atrodo, šįmet išloš ne pirmieji, o vėliau sugrįžę sparnuočiai“ – pasakojo Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Sparnuočiai gyvena šia diena, o ji sako – pavasaris žengia Lietuvos žeme.

Spausdinti 🖨