Lietuvoje įsigalėjo naujas politinis įprotis: vos tik pradedama kalbėti apie sparčiai augančią migraciją, atsakymas būna vienas – reikia stiprinti integraciją.
Apie tai kalba ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas, palaikomas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Lauryno Kasčiūno. Siūloma daugiau lietuvių kalbos kursų, daugiau integracijos projektų, daugiau kultūrinių programų atvykėliams. Visa tai – mokesčių mokėtojų lėšomis, o ne darbdavių, kurie migrantus atsiveža.
Tačiau ar tikrai problema yra ta, kad atvykėliai dar nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą? O gal svarbiausia užduotis yra visai kita – mažinti migracijos mastą iki tokio lygio, kurį valstybė iš tikrųjų pajėgtų suvaldyti?
Skaičiai, kurių nebegalima ignoruoti
Skaičiai rodo, kad padėtis keičiasi gerokai greičiau, nei daugelis suvokia.
Per pirmuosius tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje gyvenančių užsieniečių buvo apie 58 tūkstančius. Tačiau per pastaruosius kelerius metus jų skaičius išaugo iki daugiau nei 220 tūkstančių. Vien 2023 metais į Lietuvą atvyko apie 67 tūkstančiai užsieniečių.
Tai reiškia, kad Lietuva, dar visai neseniai laikyta viena vienalytiškiausių Europos šalių, per labai trumpą laiką tampa viena sparčiausiai besikeičiančių.
Palyginimui, Švedijoje iš beveik 10 milijonų gyventojų apie 1,5 milijono yra gimę užsienyje. Ten šiandien susiduriama su rimtomis saugumo problemomis – nuo gaujų susirėmimų iki viešosios tvarkos iššūkių.
Pagal santykinius skaičius Lietuva jau yra nuėjusi didelę šio kelio dalį – tik ne per kelis dešimtmečius, o per kelerius metus.
Integracijos ribos
Integracija gali veikti tik tada, kai migracijos srautai yra palyginti nedideli, o visuomenė turi laiko prisitaikyti. Kai migracija tampa masiniu reiškiniu, integracija praranda veiksmingumą.
Tai nėra vien teorinis svarstymas. Tai patirtis, kurią jau išgyveno daugelis Vakarų Europos valstybių.
Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Švedija dešimtmečius skyrė milžiniškas lėšas migrantų integracijai: kūrė programas, finansavo projektus, steigė socialines iniciatyvas. Tačiau paaiškėjo, kad vien integracijos priemonių nepakanka.
Didėjant migrantų skaičiui ima formuotis atskiros, uždaros bendruomenės. Žmonės gyvena toje pačioje šalyje, bet jų socialinis gyvenimas vyksta atskirai. Tokiose sąlygose integracija nebeveikia.
Dėl to šiandien daugelyje Europos valstybių vis dažniau kalbama ne apie integracijos stiprinimą, o apie migracijos ribojimą.
Kvotos – ribojimas ar tik įteisinimas?
Lietuvoje dažnai sakoma, kad migracija yra valdoma kvotomis. Tačiau verta pažvelgti, ką tai reiškia iš tikrųjų.
Ekonominės migracijos kvota Lietuvoje siekia apie 40 tūkstančių žmonių per metus. Jei tokie tempai išliks dešimtmetį, Lietuvoje atsiras beveik pusė milijono naujų gyventojų iš užsienio.
Tai reiškia, kad kvotos šiuo metu ne tiek riboja migraciją, kiek ją įteisina.
Ekonomika: trumpalaikė nauda ar ilgalaikė žala?
Verslo organizacijos teigia, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų ir netrukus nebebus kam dirbti. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba įtikinamai.
Tačiau pigios darbo jėgos atsivežimas gali tapti patogia, bet trumparegiška išeitimi. Įmonėms paprasčiau įdarbinti atvykėlius, nei investuoti į technologijas, darbo našumo didinimą ar darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.
Ilgainiui tai gali suformuoti ūkį, paremtą pigiu darbu, o ne aukštu našumu.
Be to, verslai, kurie šiandien uždirba iš migrantų darbo, nerodo pakankamo noro investuoti į automatizavimą ar modernizavimą. Priešingai – dar labiau spaudžiama valdžia didinti migrantų skaičių arba ieškoti „patogesnių“ šalių darbo jėgai atsivežti.
Ką daryti?
Jeigu Lietuva siekia tapti pažangia valstybe ir išvengti Vakarų Europos klaidų, būtina keisti migracijos politikos kryptį.
Pirmiausia reikėtų mažinti kvotas – bent perpus sumažinti per metus įleidžiamų migrantų skaičių.
Taip pat būtina svarstyti riboti darbo vizų pratęsimą ekonominiams migrantams.
Tai būtų pirmieji realūs žingsniai, leidžiantys iš esmės reaguoti į sparčiai augančios migracijos iššūkius.
Integracijos šūkiai gali suteikti tik tariamą saugumo jausmą. Tačiau susidūrus su tikrove, jis gali greitai išnykti – ir tuomet sprendimų gali būti jau per vėlu ieškoti.
Pradžiai perpus, o toliau tris – keturis kartus būtina yra per metus sumažinti įleidžiamų migrantų kvotą. Ir, sekant Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, skelbt kiekvienais metais mokamą Baltarusijoje, Ukrainoje Rusijoje pagal imigrantų išsilavinimo galimybes gauti vizą Lietuvoje gyventi, kartu kaip sąlygą nurodant terminą privalomam lietuvių kalbos išmokimui. Va tep.
Gauti vizą tik laikinam darbui ir jokių ,,integracijų”.Darbas poilsis,darbas poilsis ir namo.Po mętų galima kartot vizą.
Lietuvai gal ir reikia mažiau, bet lietuvių tautai jų nereikia išvis. Jei dar norim išlikt.
Мигранты – ВОН из Европы! Кризис позади или апокалипсис в 2026?
youtube.com/watch?v=SmwHkd9q2LE
Vėl terši lietuvišką eterį su okupantų ruskių kirilica. Nedelsiant stabdyk teršalus.
Reikia ir to, ir to.
Kiek svetimšalių apgyvendinai savo namuos ?
Tikrai reikia mažiau. Nes jų visiškai išvengti yra neįmanoma. Nė vienai pasaulio valstybei.
– Savus reikia susigrąžinti (bemaž milijoną darbuotojų).
– Jokių imigrantų. Vienintelė išimtis: ukrainietėms galimybė gyventi Lietuvoje iki baigsis karas LDK Ukrainoje.
Pritariu.
Ką daryti?
Pirmiausia išmokime daiktus tikrais vardais vadinti. Imigrantus vadinkime IMIGRANTAIS.
Pergalingas Didysis Perkrovimas Europoje:
The European Union Has Failed, And It’s Getting Worse!
youtube.com/watch?v=NqEdKdJzVCk&t=18s
Nauji įkalčiai rodo, kad istorinis popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas 2013 m. galėjo būti išgautas koordinuotos kampanijos, apimančios JAV žvalgybos stebėjimą, tarptautinį finansinį spaudimą ir politines manipuliacijas, metu, o tai kelia nerimą keliančių klausimų dėl vyriausybės pernelyg didelio kišimosi į religines institucijas.
Įtariama koordinuota spaudimo kampanija prieš konservatorių popiežių
Advokatė ir vaikų gynėja Liz Yore laidoje „The John-Henry Westen Show“ pateikia nerimą keliantį pasakojimą, kuriame teigia, kad popiežius Benediktas XVI susidūrė su koordinuotu JAV vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansų sistemų spaudimu. Benediktas, žinomas dėl pasipriešinimo masinės migracijos politikai, Kinijos normalizavimui ir pasaulietinėms progresyvioms darbotvarkėms, apie savo atsistatydinimą paskelbė 2013 m. vasario 11 d. – tai buvo pirmasis popiežiaus atsistatydinimas per 600 metų. Yore teigia, kad šis precedento neturintis sprendimas buvo priimtas ne dėl oficialaus senyvo amžiaus ir prastėjančios sveikatos paaiškinimo, o dėl išorinės prievartos, susijusios su stebėjimo operacijomis ir finansiniu svertu, skirtu paskirti labiau paklusnų įpėdinį.
Finansinio sverto ir žvalgybos stebėjimo suartėjimas
Ryškiausias Yore’o pasakojimo elementas susijęs su tarptautine bankų sistema SWIFT, kuri, kaip įtariama, sustabdė Vatikano operacijas likus kelioms dienoms iki Benedikto XVI atsistatydinimo pranešimo. SWIFT, Belgijoje įsikūrusi Pasaulinės tarpbankinės finansinės telekomunikacijos draugija, yra pasaulinių finansinių operacijų pagrindas ir anksčiau buvo panaudota geopolitiniais tikslais, ypač sankcijomis Iranui. Yore’as šį sustabdymą apibūdina kaip Vatikano finansų paralyžiavimą ir apibūdina kaip susitarimą dėl mainų – SWIFT bankomatų paslaugos, kaip pranešama, buvo atnaujintos kitą dieną po Benedikto XVI atsistatydinimo pranešimo. Tuo pačiu metu Italijos žiniasklaidos priemonė „Panorama“ pranešė apie NSA stebėjimą, nukreiptą prieš Vatikano komunikaciją, įskaitant skambučių perėmimą prieš 2013 m. konklavą, kurioje buvo išrinktas popiežius Pranciškus, nors NSA griežtai neigė šiuos teiginius.
„WikiLeaks“ dokumentai atskleidžia „Katalikiškojo pavasario“ strategiją
Šie kaltinimai įgauna papildomo konteksto iš patikrintų „WikiLeaks“ dokumentų, kuriuose matyti, kad Obamos administracijos veikėjai aptarė „Katalikiškojo pavasario“ kūrimą, siekdami paskatinti progresyvias reformas Bažnyčioje. Elektroniniai laiškai, susiję su Johnu Podesta, ir nuorodos į Hillary Clinton Valstybės departamentą atskleidžia susidomėjimą pakenkti Benedikto XVI konservatyviai vadovybei. Šie pranešimai kartu su diplomatiniais pranešimais, kritikuojančiais Benedikto XVI politiką 2010–2012 m., rodo nuolatines pastangas daryti įtaką Bažnyčios krypčiai. Milijonams amerikiečių, kurie jau ir taip skeptiškai vertina vyriausybės viršijimą, šie atskleidimai sustiprina susirūpinimą, kad neišrinkti biurokratai ir žvalgybos agentūros veikia peržengdami demokratinės atskaitomybės ribas, taikdamiesi į institucijas, įskaitant religines, kurios priešinasi jų pageidaujamoms darbotvarkėms.
Giliosios valstybės modeliai atkartoja įvairias institucijas
Nesvarbu, ar Yore konkrečius kaltinimus laikome įrodytais, ar laikome juos aplinkybiniais, jos aprašytas modelis atitinka augantį visuomenės informuotumą apie institucines manipuliacijas. Tradiciniai katalikai reiškė susvetimėjimą, nes Pranciškaus popiežius nukrypo nuo Benedikto konservatyvaus požiūrio į migraciją, doktriną ir bendravimą su pasaulietinėmis valdžiomis. Įvykių laikas – SWIFT sutrikimai, NSA stebėjimo ataskaitos ir „Katalikiško pavasario“ el. laiškai – sukuria nerimą keliantį vaizdą visiems, kurie vertina institucinę nepriklausomybę nuo vyriausybės kišimosi. Šis pasakojimas sutampa su naujesniais kontroversiškais įvykiais, tokiais kaip FTB atliktas tradicinių katalikų bendruomenių tikrinimas valdant Bidenui, o tai rodo nuoseklią valstybės valdžios taikinių, metančių iššūkį vyraujančiai politinei ortodoksijai, trajektoriją.
Religinės laisvės ir valdžios pasekmės
Ši pagrindinė problema peržengia Katalikų Bažnyčios politikos ribas ir liečia esminius klausimus apie vyriausybės galios ribas. Jei finansinės sistemos ir žvalgybos agentūros gali daryti spaudimą seniausiai pasaulyje religinei institucijai, kad ši pakeistų vadovybę, kokia apsauga egzistuoja kitoms organizacijoms ar asmenims, kurie priešinasi vyriausybės pirmenybę teikiantiems naratyvams? Amerikiečiai visame politiniame spektre vis labiau pripažįsta, kad nerinkti pareigūnai turi didžiulę galią, minimaliai prižiūrimi. Konservatoriams šie kaltinimai yra dar vienas globalistų elito, kuris kenkia tradicinėms vertybėms ir institucijoms, pavyzdys, pasitelkdamas biurokratinius mechanizmus, o ne demokratinius procesus. Tai, kad 2017 m. Yore’o peticija, kurioje buvo prašoma ištirti Obamos administracijos dalyvavimą, liko neatsakyta, tik pagilina įtarimus, kad atskaitomybė lieka nepasiekiama, kai galingi interesai pageidauja tam tikrų rezultatų.
therecorddaily.com/pope-forced-out-u-s-intelligence-coercion-alleged/
youtube.com/watch?v=25O1vlEazFY