Praėjo jau daugiau nei pusė amžiaus, kai Lietuvoje buvo pradėtas fotogrametrijos, kaip mokslo šakos, panaudojimas kultūros paveldo paminklų fiksavimui. 1969 metais Vilniaus valstybinio universiteto Mokslinio tyrimo sektoriuje įkuriama žinybinė Inžinerinės fotogrametrijos laboratorija (IFL), kurios moksliniu vadovu paskiriamas doc. Romualdas Vilūnas.
Pažymėsiu, kad 1968 metais netoli Paryžiaus Tarptautinė paminklų ir paminklinių vietovių taryba (ICOMOS), dalyvaujant UNESCO atstovams, surengė tarptautinį pasitarimą dėl fotogrametrijos taikymo istoriniams paminklams. Šis pasitarimas davė svarbų postūmį kultūros paveldo fotogrametriniams matavimams.
Idėja fotogrametriniu metodu kartografuoti vertingus Lietuvos kultūros paveldo paminklus kilo VU Gamtos mokslų fakulteto doc. Romualdui Vilūnui, pritarus Kultūros ir Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoms.
Pirmaisiais laboratorijos darbuotojais tapo šiam darbui doc. R. Vilūno parengti inžinieriai fotogrametristai, t. y. geografijos specialybės kartografijos specializacijos studentai: Albinas Pilipaitis, Algimantas Sitonis, Danutė Janė Žiūkaitė, Rimantas Žvirblis, Tomas Duksa, Vytautas Pautienius. Joje 1979 metais dirbo 12 aukštos kvalifikacijos etatinių darbuotojų.
Laboratorijos specialistams teko fotogrametrijos metodais fiksuoti vertingus Lietuvos istorinius ir architektūros paminklus. Laboratorijos vedėju 1970 metais buvo paskirtas VU Gamtos mokslų fakulteto auklėtinis kartografas A. Sitonis, nuo 1975 metų kartografas A. Pilipaitis.
Mokslinio konsultanto pareigos buvo patikėtos doc. Vincui Vainauskui, vėliau šias pareigas ėjo prof. Česlovas Kudaba.
Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos funkcijos ir darbų tikslas: fotogrametriniu būdu kartografuoti Lietuvos ir kaimyninių šalių (Latvijos, Baltarusijos) istorijos, kultūros paveldo paminklus, apsaugoti juos nuo dirbtinio ir savaiminio išnykimo bei aprūpinti projektuotojus, restauratorius aukšto tikslumo grafine dokumentacija, sukurti kultūros paveldo paminklų fotogrametrinį archyvą.
Fotogrametrinis archyvas – tai specializuotas vaizdinių duomenų rinkinys, kuriame saugomi architektūros ir kultūros paveldo paminklų fotovaizdai stiklo plokštelėse, turintys tikslią erdvinę ir geometrinę informaciją apie objektus, leidžiantis tiksliai atkurti objektų formą, dydį ir geografinę padėtį.
Iš fotovaizdų sužinome apie kartografuojamo fotogrametriniu metodu objekto būklę, jo paviršiaus pažeidimus ir kt. Šie archyvai yra svarbūs kartografijai, architektūros paveldo fiksavimui.
Minėto archyvo medžiaga teikia reikalingą informaciją fiksuoto paminklo mokslinei analizei, architektūriniams tyrimams, tiksliam architektūros objektų restauravimui, konservavimui ir esant būtinybei jo atkūrimui. Užfiksavus pastatų fasadus fotogrametriniu būdu, gaunama tiksli geometrinė informacija, kuri leidžia atkurti sugriautus ar pažeistus architektūros elementus, stebėti paveldo objektų deformacijas laike.
Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos prie Kultūros ministerijos užsakymu laboratorijos kolektyvas vykdė Lietuvos respublikinės ir vietinės reikšmės architektūros ir kitų paminklų kartografavimą fotogrametriniais ir geodeziniais metodais. Vilniaus universiteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos sukaupta medžiaga atspindi Lietuvos kultūros paveldo paminklų fiksavimo etapą nuo 1970 iki 1995 metų.
Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos steigėjai buvo Vilniaus valstybinis universitetas ir Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba prie Kultūros ministerijos. Šios tarybos vienas iš pagrindinių uždavinių buvo kaupti mokslinę medžiagą apie kultūros paveldo paminklus, sudarant mokslinį fondą.
Šį minėtos laboratorijos fondą sudarė fiksavimo medžiaga: matavimų brėžiniai, tyrimų medžiaga, fotovaizdai stiklo plokštelėse, pagalbinė geodezinė ir topografinė medžiaga. Kuriant minėtos laboratorijos materialinę bazę buvo pasirūpinta ne tik stereofotogrametriniais prietaisais, bet pagal šios laboratorijos inž. R. Žvirblio brėžinius buvo sukonstruota fotogrametrinė kamera F-1.
Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos specialistams kartografuojant įvairių kultūros paveldo objektų fasadus, buvo taikomi pavienio vaizdo fotogrametrinis ir stereofotogrametrinis metodai, kurių dėka kartografuojamąjį objektą buvo galima tiksliai užfiksuoti erdvėje ir atvaizduoti grafiškai. Pirmoji laboratorijos fotogrametrinė kamera netenkino fotovaizdų kokybės (raiškos) reikalavimų, todėl buvo įsigyta nauja moderni fotogrametrinė kamera „UMK-10”.
Su minėta kamera dirbo laboratorijos vedėjas A. Pilipaitis, vėliau vyr. inž. V. Pautienius, vyr. inž. R. Daukša ir kt. Šios fotogrametrinės kameros pagalba buvo atliekama įvairių architektūros (tarp jų ir mažosios architektūros) paminklų fasadų fotogrametrinė nuotrauka.
Nuotraukos metu buvo gaunami fotovaizdai stiklo plokštelėse su jose užfiksuota kultūros paveldo objektų geometrine informacija. Ji buvo skirta kultūros paveldo paminklų tiksliems matavimams šiuolaikiniais stereofotogrametriniais prietaisais.
Šių prietaisų pagalba buvo sudaromas kultūros paveldo objekto trimatis vietovės modelis-stereopora.
Nykstančio paveldo fiksavimas
Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos prie Kultūros ministerijos užsakymu nuo 1970 metų buvo vykdomi sistemingi Lietuvos paminklų kompleksiniai kartografavimo darbai: architektūros paminklų fotogrametrinė nuotrauka (stereofotografavimas), kultūros paveldo objektų eksterjero ir interjero matavimai klasikiniu būdu, objektų teritorijos topogeodezinė nuotrauka, atskirų statinių detalių fotofiksacija.
Pažymėsiu, kad prie Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos prie Kultūros ministerijos visuomeniniais pagrindais veikė išplėstinė mokslinė metodinė taryba, kurią sudarė žymiausi respublikos mokslininkai, kultūros istorijos tyrinėtojai, restauravimo-konservavimo specialistai iš įvairių žinybų: prof. Jonas Rimantas Glemža, architektas, paveldosaugininkas, Stasys Pinkus, menotyrininkas, dailės istorikas, architektai prof. Kazys Šešelgis, Gediminas Baravykas ir kiti.
Tuo metu jie ypatingą dėmesį skyrė pažeidžiamiausiems objektams – medinei kultūros paveldo daliai, kuri buvo labiausiai pažeista, sunykusi. Paminklosaugininkai stengėsi užtikrinti šių objektų saugų būvį.
Kai kurių paminklų (koplytstulpių, medžio skulptūrų, stovinčių pakelėse) būklė buvo kritiška, grėsė jų savaiminis išnykimas. Buvo laikomasi nuostatos, kad pirmenybę reikėtų teikti medinių objektų fotogrametriniam fiksavimui vietovėje.
Paminėsiu keletą iš jų, kurių fiksaciją skirtingais metais vykdė laboratorijos specialistai: Palūšės bažnyčia (Ignalinos raj.), Degučių bažnyčia (Šilutės raj.), Luokės bažnyčia (Telšių raj.), Skurbutėnų bažnyčia (Vilniaus raj.), etnografinės sodybos Poškų kaimo (Šalčininkų raj.), Dubininko kaimo (Varėnos raj.), Miežionių, Modžiūnų kaimai (Švenčionių raj.), Minijos, Skirvytelės kaimai (Šilutės raj.) ir kt.
Medinei kultūros paveldo daliai buvo priskirti ir mažosios architektūros paminklai, sukurti liaudies menininkų, tarp jų Vinco Svirskio, originalūs dekoratyviniai kūriniai – stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai su statulėlėmis, kurie irgi buvo fiksuoti laboratorijos specialistų fotogrametriniais metodais.
Pagrindiniai fotogrametrinio metodo privalumai: spartus darbo našumas, didelis matavimų tikslumas, nes fotogrametrinės nuotraukos atliekamos precizinėmis fotokameromis, matavimų rezultatų objektyvumas ir patikimumas, galimybė atlikti sunkiai prieinamų objektų matavimus vietovėje ne klasikiniu būdu (matavimai rulete), o atliekant bet kurio objekto matavimus fotovaizduose (stereofotogramose) naudojant labai tikslius stereofotogrametrinius prietaisus.
Taikant šį progresyvų stereofotogrametrinį metodą, kiekvienas kultūros paveldo paminklo fasadas buvo fotografuojamas su persidengimu. Fotogrametrinė nuotrauka būdavo atliekama iš antžeminės bazės dviejų taškų, prieš tai suorientavus fotogrametrinę kamerą fotografuojamojo fasado atžvilgiu.
Tam, kad restauratoriai turėtų labai tikslią paminklų grafinę dokumentaciją atliekant fotogrametrinę nuotrauką, fasadų sienose buvo įrengta geodezinė atrama: pritvirtinti x raidės formos žymekliai apatinėje ir viršutinėje fasadų sienų dalyse ir milimetro tikslumu metaline rulete buvo išmatuojami atstumai tarp žymeklių centrų.
Kiekvienos fotostereoporos geodezinės atramos matavimų, fotogrametrinės kameros orientavimo parametrai, objekto pavadinimas, vieta, nuotraukos atlikimo data buvo renkami kilnojamuosiuose stenduose ir fiksuojami atliekant fotogrametrinę nuotrauką. Vykdant paminklų fotogrametrinę fiksaciją objektuose būdavo įrengiama laikina fotolaboratorija, skirta fotochemijos būdu apdoroti gautus fiksuoto kultūros paveldo paminklo fasadų fotovaizdus.
Fotovaizdui fiksuoti buvo naudojamos stiklo plokštelės, kaip mažiausiai besideformuojanti medžiaga. Po lauko ekspedicijos darbų kultūros paveldo paminklų fiksavimo medžiaga buvo apdorojama Vilniuje universaliais stereofotogrametriniais prietaisais: stereoautografu, stereoplanigrafu ir kt.
Šių prietaisų pagalba buvo sukuriamas paminklo erdvinis paviršiaus modelis ir pagal stereovaizdo geometrinės informacijos duomenis sudaromas šio paminklo brėžinys stambiu masteliu. Be fotovaizdų, fotogrametriniame archyve buvo kaupiama pagalbinė geodezinė matavimų medžiaga, kuri reikalinga apdorojant fotovaizdus.
Tai atramos taškų koordinačių ir aukščių katalogų, išorinių ir vidinių orientavimo elementų reikšmės ir kt.
Pasibaigus lauko ekspedicijų laikotarpiui, kuris kiekvienais metais trukdavo nuo balandžio iki lapkričio mėnesio, laboratorijos darbuotojai sudarinėjo pilių, buvusių dvarų pastatų ansamblių, sakralinių pastatų, etnografinių kaimų sodybų pastatų, mažosios architektūros paminklų brėžinius.
Užsakovo prašymu buvo atliekamas viso arba tik konkrečios kultūros paveldo paminklo dalies (fragmento) stereofotogramų apdorojimas ir sudaromi jų stambaus mastelio M1:50, M:20 (pastatų fasadų išklotinių, planų, pjūvių, detalių, mazgų) brėžiniai. Tai pat užsakovui buvo pateikiama ir topografinė medžiaga: fotogrametriniu būdu fiksuoto objekto aplinkos menzulinė nuotrauka.
Buvo inventorizuota ne tik Lietuvos respublikinės reikšmės, vietinės reikšmės, bet ir kaimyninių šalių unikalūs architektūros paminklai.
Išvardinsiu respublikinės reikšmės svarbesnių kultūros paveldo paminklų, juose gautų fotovaizdų skaičių: Vilniaus miesto gynybinių sienų artilerijos bastionas (120), buvusio Alumnato rūmai Vilniuje (40), Siesikų dvaro rūmai Ukmergės raj. (64), Palūšės kaimo kulto pastatai, Ignalinos raj. (124), Degučių kaimo kulto pastatai, Šilutės raj. (70), Rusnė, 34 pastatų žvejų gatvinis kaimas (270), Noriūnų buv. dvaro pastatai Kupiškio raj. (116), Biržų pilies griuvėsiai (208), Medininkų pilies liekanos Vilniaus raj. (446), Vilniaus aukštutinės pilies pastatų liekanos (72), Panemunės (Vytėnų) pilis Jurbarko raj. (114), Trakų salos pilies priešpilis (528), Raguvėlės dvaro 19 pastatų ansamblis, Anykščių raj. (668), Kėdainių buvusi kalvinų bažnyčia ir varpinė (32), Kėdainių raj. Vinco Svirskio dailės paminklai ( 96).
Ikškilės ir Krėvos paminklai
Reikia pažymėti, kad IFL buvo vienintelė tuo metu tokio profilio laboratorija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kuri vykdė Lietuvos kultūros paveldo paminklų inventorizaciją fotogrametriniais metodais.
1973 m. pradžioje Latvijos suinteresuotos žinybos kreipėsi į Kultūros ministeriją ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos vadovybę dėl unikalaus paminklo Ikškilės (Ogrės raj.) bažnyčios liekanų, pilies mūrinių sienų fragmentų kartografavimo fotogrametriniais ir geodeziniais metodais. Bažnyčia ir pilis pradėtos statyti XII a. devintajame dešimtmetyje dešiniajame Dauguvos žemupio krante.
Jie seniausi mūriniai pastatai Latvijoje, o Ikškilė laikoma seniausiu miestu Latvijos teritorijoje. Iki Rygos įkūrimo 1201 metais ši vieta buvo Livonijos vyskupo rezidencija.
Tuo metu mūsų kaimynai latviai nevykdė detalių kartografinių paminklosaugos tyrimų, neturėjo tokio profilio laboratorijos ir netaikė nykstančių vertingų kultūros paminklų fiksacijoje antžeminės fotogrametrinės nuotraukos.
1973 m. gegužės mėnesį Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos ekspedicinė grupė: A. Pilipaitis, V. Pautienius, T. Duksa, vadovaujama laboratorijos vedėjo A. Sitonio, pradėjo Ikškilės bažnyčios fasadų, pilies sienų fragmentų fotogrametrinę fiksaciją.
Visa fotogrametrine kamera užfiksuota Ikškilės bažnyčios ir pilies liekanų fotogrametrinės nuotraukos lauko medžiaga (fotovaizdai su užfiksuota geometrine informacija) buvo perduota Latvijos kultūros paveldo specialistams. Ši medžiaga suteikė Latvijos restauratoriams, paminklosaugos darbuotojams papildomos informacijos rengiant šios bažnyčios restauracijos ir konservacijos projektus.
Buvo gauta šio objekto 80 fotovaizdų stiklo plokštelėse. Latvijos kultūros paveldo specialistai nutarė viršutinę apgriūvusią architektūros paminklo dalį restauruoti, patį paminklą užkonservuoti apsaugant jį nuo tolimesnio irimo.
Buvo nutarta užpilti žemėmis žemutinę bažnyčios dalį, nes įrengus Rygos HE, ji turėjo atsidurti apsėmimo zonoje. 1974-1975 m. pastačius Rygos hidroelektrinės užtvanką, Ikškilės bažnyčios liekanos, pilies mūrinių sienų fragmentai atsidūrė Dauguvos dirbtinėje saloje.
Tų pačių metų vasarą VU Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos specialistai vykdė Krėvos pilies liekanų, Smurgainių raj. Baltarusija antžeminę fotogrametrinę nuotrauką. Pilies fotogrametriniu metodu fiksacijos darbams vadovavo IFL mokslinis vadovas doc. R. Vilūnas ir laboratorijos vedėjas A. Sitonis.
Krėvos pilis yra viena svarbiausių XIV a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mūrinių pilių, esanti dabartinėje Baltarusijos teritorijoje.
Ji netaisyklingo keturkampio (trapecijos) formos plano. Atvykus į vietą IFL darbuotojams Krėvos pilis buvo apgailėtinos būklės.
Ji stovėjo apleista, kiemas ir griuvėsiai apaugę krūmais, nedideliais medžiais ir žole. Buvo išlikę tik dalis storų pilies sienų, kurių aukštis vietomis siekė apie 8 metrus, didžiojo kunigaikščio Kęstučio bokšto fragmentai, mažasis bokštas.
Didysis (Kęstučio) bokštas 19 x 19 m. dydžio, keturkampio plano, stovi šiaurės vakarų kampe. Jis buvo 4 aukštų, mūrytas kartu su sienomis išorinėje aptvaro pusėje.
Mažasis bokštas – stovi vidinio aptvaro pietrytiniame kampe. Pilies sienos mūrytos iš lauko akmenų ir plytų.
Ši pilis priskirtina ankstyvųjų lietuviškų aptvarinių (gardinių) pilių tipui, priklausė XIV a. suformuotai gynybinių įtvirtinimų sistemai. Gardinio tipo aptvarinės pilys netoli Krėvos iškilo dar Lydoje ir Medininkuose.
Medininkų pilies fotogrametrinę nuotrauką IFL specialistai vykdė 1974 m. Ji yra beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį, tai rodo ir gauti Medininkų pilies (446) fotovaizdai.
Atlikus Krėvos pilies fotogrametriniu metodu fiksaciją, buvo gauti jos vidinių ir išorinių sienų, kunigaikščio Kęstučio ir mažojo bokštų 208 fotovaizdai, fotogrametrinės nuotraukos pagalbinė geodezinė matavimų medžiaga, kuri reikalinga apdorojant prietaisais fotovaizdus.
Sovietmečiu ir po IFL specialistų fotogrametrinės fiksacijos Krėvos pilis dešimtmečius stovėjo visiškai be jokios priežiūros, buvo grėsmė jos sunykimui. Istorinio paminklo mūras toliau iro, dalis pilies akmenų buvo panaudota gyventojų kitoms reikmėms.
2018 metais Baltarusijos valdžios institucijos bendradarbiaujant su Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos institutu pradėjo vykdyti šios pilies liekanų restauravimo ir konservavimo darbus, kuriais siekiama išsaugoti nuo sunykimo vieną ankstyviausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinių pilių.
Darbų eigoje pirmiausia buvo konservuoti kunigaikščio Kęstučio bokštas, mažasis bokštas, restauruota ir konservuota pilies vakarinė sienos dalis, kuri buvo geriausiai išsilaikiusi palyginus su kitomis pilies sienomis, vėliau šiaurinė, 2025 m. baigtos restauruoti ir konservuoti likusios sienos.
Šiuo metu toliau vykdomi pilies archeologiniai tyrimai, planuojama joje įrengti muziejų, restauruoti kunigaikščio Kęstučio bokštą ir kt.
Žymiai daugiau buvo fotogrametriniu būdu fiksuota vietinės reikšmės architektūros paminklų.
Išskirsiu šiuos kultūros paveldo objektus: Šateikių buvusio dvaro pastatai Plungės raj., Raseinių buvusio domininkonų vienuolyno pastato liekanos, Padubysio buvusio dvaro rūmai Raseinių raj., Adomynės buvusio dvaro rūmai Kupiškio raj., Palėvenės buvęs vienuolynas Kupiškio raj., Deltuvos evangelikų – reformatų bažnyčios liekanos Ukmergės raj., Rudaminos buvusi smuklė Vilniaus raj., Minčios malūnas Utenos raj., namų kompleksas, sandėliai Klaipėdoje, Subačiaus grūdų sandėlis, Kupiškio raj., Troškūnų mokykla, Anykščių raj., Nedzingės mokyklos pastatai Varėnos raj., Pauliankos buvusio dvaro pastatai Kupiškio raj., Miežionių 35 sodybų kaimas Švenčionių raj., Kudabiškės 7 sodybų kaimas Ignalinos raj., namų kompleksas Kėdainių senamiestyje, Kėdainių minaretas, Kintų evangelikų-liuteronų bažnyčia, Šilutės raj., Aknystų buv. dvaro pastatai, Anykščių raj., Penionių buvusio dvaro pastatai Anykščių raj., Minijos 18 sodybų kaimas Šilutės raj. ir kt.
Sukurti brėžiniai ir jų įvertinimas
1979 metais švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų Inžinerinei fotogrametrijos laboratorijai buvo patikėta dalyvauti Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Buvo atrinkti šio laikotarpio laboratorijos darbuotojų atlikti įdomiausi ir sudėtingiausi Lietuvos kultūros paveldo paminklų brėžiniai.
Tai stereofotogrametriniais prietaisais sudaryti Vilniaus arkikatedros-bazilikos šv. Kazimiero koplyčios, eksterjero ir interjero skulptūrų, mažosios architektūros paminklų (koplytstulpių, kryžių) brėžiniai, atlikti stereofotogrametriniais prietaisais, ir rankiniu būdu braižyti bažnyčių, buvusių dvarų, etnografinių sodybų pastatų, planų, išilginių ir skersinių pjūvių brėžiniai ir kita grafinė medžiaga.
Šie Lietuvos ekspozicijos paviljone pateikti laboratorijos darbai buvo labai gerai įvertinti. Parodos vertinimo komisijai didelį įspūdį padarė minėtų architektūros paminklų brėžiniai: tai Vilniaus arkikatedros bazilikos (sovietmečiu arkikatedra vadinta Paveikslų galerija) skulptūrų, liaudies dievdirbio Vinco Svirskio koplytstulpių su įkomponuotais šventųjų reljefais, išklotinės.
Už šių brėžinių sudarymą laboratorijos j.m.b. Janė Danutė Žiūkaitė Mardosienė buvo apdovanota šios parodos sidabro medaliu. Kitiems šioje parodoje dalyvavusiems Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos darbuotojams buvo įteikti parodos dalyvių pažymėjimai.
Vilniaus universitete kultūros paveldo klausimai dažniausiai buvo nagrinėjami įvairių žinybų pasitarimuose, mokslinių konferencijų metu, 1986 metų sausio 29 d. VU Gamtos mokslų fakultete vyko tarpžinybinis pasitarimas „VU Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos darbas ir uždaviniai, vykdant respublikos istorijos ir kultūros paminklų fotogrametrinę fiksaciją”.
Jame buvo aptariami architektūrinės fotogrametrijos klausimai. 2000 metų lapkričio 16-17 d.
Vilniaus universitete vyko mokslinė konferencija kultūros paveldo paminklų klausimais. Šios konferencijos dalyvių, tarp jų Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos specialistų, įvairūs moksliniai pranešimai kartografine tematika buvo publikuoti 2001 metais knygoje „Lietuvos kultūros paveldo kartografiniai tyrimai: raida, būklė, perspektyva”.
Jos sudarytojas buvęs Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos vedėjas doc. Albinas Pilipaitis. Leidinyje nagrinėjama kultūros paveldo kartografinė raida, archeologinių vietų kartografavimas bei paveldo inventorizacijos aspektai.
Fotogrametrinio archyvo likimas
Pažymėsiu, kad 1991 metais vietoj Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos prie Kultūros ministerijos buvo įkurtas Kultūros paveldo centras, kurio pagrindinės veiklos sritis – kultūros paveldo paminklų inventorizavimas, moksliniai tyrimai, teikimas juos įrašyti į Kultūros paminklų sąrašus, į Kultūros vertybių registrą.
Kultūros paveldo paminklų išsaugojimo, apskaitos ir kitus klausimus pradėjo koordinuoti Kultūros paveldo departamentas. Jį Kultūros ministerija įsteigė 1995 metais.
Vilniaus universiteto Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos kultūros paveldo paminklų inventorizacijos medžiaga, kuri anksčiau buvo saugota Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos taryboje prie Kultūros ministerijos, buvo perduota į Kultūros paveldo centro archyvą.
Ją sudarė 1016 kultūros paveldo objektų, 8900 fotovaizdų stiklo plokštelėse, apytiksliai 1500 įvairaus formato popieriaus lakštų grafinės medžiagos (planų, pjūvių, schemų, topografinių planų ir kt.).
VU Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos specialistų užfiksuoti kultūros paveldo paminklai (istoriniai pastatai, pilys, bažnyčios, kiti sakraliniai pastatai, dvarų pastatų ansambliai, miestų senamiesčiai, etnografinės sodybos) yra neįkainuojamas, brangintinas palikimas Lietuvos ateinančioms kartoms, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį.
VU Inžinerinės fotogrametrijos laboratorijos fotogrametrinio archyvo medžiagos vertė auga didėjant metų skaičiui nuo paminklų fiksacijos. Todėl svarbu, kad minėtoji lietuvių tautinės kultūros paveldo medžiaga kuo ilgiau išsilaikytų.
Ji suteikia papildomos informacijos apie vertingus Lietuvos istorinius ir architektūros paminklus, atlieka svarbias funkcijas šiandieninėje visuomenėje išlaikydama jų istorinę atmintį.
Autorius yra kartografas, inžinierius fotogrametristas, geografas, Vilnius
