K. K. Urba. Tas nevykęs Lietuvos partijų social – liberalizmas

Pagal apibrėžimą, politinė partija yra visuomenės dalis, apjungianti vienodos ideologijos piliečius.

Ideologija, šiaip jau, yra daugelio visuomenės problemų supaprastintos sprendimo nuostatos, kurios, kaip taisyklė, būdamos pakankamai abstrakčiomis, turi ir neišvengiamą lozunginį atspalvį, persmelkiantį partijų programas rinkiminiam ar ilgesniam laikotarpiui.

Kairesnėmis laikomos ginančios nepasiturinčiųjų gyventojų interesus ir didesniu biujždeto perskirstymu, dešinėmis liberaliomis – verslo  interesus atstovaujančiomis, o konservatyviomis – ginančiomis dar ir ilgaamžes vertybes ir pastovumą.

Reikalo esmė yra tame, kad eilinę visuomenės  problemą nusakius skirtumu tarp esamų rodiklių ir siektinų jų reikšmių, viso jų rinkinio pažanga susiduria su itin sudėtingu joms skiriamų finansinių, gamtinių ir žmogiškųjų resursų, kurie visada lieka ribotais, optimalaus paskirstymo uždaviniu, kuriame figūruoja ir stipriausias ne tik ūkinės veiklos reguliatorius:  mokestinė-investicinė politika.

Tai akivaizdžiai yra reikalaujanti sudėtingų sistemų modeliavimo ir skaičiavimų, akademinės bendruomenės lygmens užduotis iš socialinės-ekonominės kibernetikos srities, tačiau kurios Lietuvoje beveik ir nesimato dėl įsigalėjusio fragmentuoto, smulkius, dažniausiai antraeilius dalykėlius tebeknebinėjančio mokslo.

Greta to, valdžioms su jų  plačia biurokratija tenka apsispręsti, kuriems iš penketo didžiųjų mąstytojų aptiktų visų visuomenių tikslų: GEROVĖS, TEISINGUMO, SAUGUMO, LAISVIŲ ir tam reikalingos TVARKOS atiduoti pirmenybes.

Tokia  yra politikos abėcėlė, jei ją suvokti ir kaip viešųjų reikalų tvarkymą, ir kovą už didelių žmonių sluoksnių ar net visos tautos bei liaudies interesus.

Manau, kad skaitytojas atleis šių eilučių autoriui, kad šiek tiek utriruoju, piliečius dalindamas į dvi dalis: tuos kuriems rūpi valstybės raida ir likimas, ir tuos, kurie net nesivargina eiti į rinkimus ir yra užsiėmę vien kasdieniais savo aplinkėlės reikalais bei pramogomis.

Pirmieji tam tikra dalimi yra tapatinami su šviesuomene, antrieji – su menkesnio išsilavinimo samdomų asmenų sluoksniu, smulkių ar kitokių verslininkų, bei ūkininkų grupėmis su žinomomis išimtimis.

Galima būtų teoretizuoti, ir nustatinėti kiek Lietuvos Respublikos Konstitucija yra sureikšminusi aukščiau išvardintus penkis pagrindinius siekius, tačiau pereikime prie konkretesnių tebevykdomos ne pačios aukščiausios kokybės politikos realijų: velnias ir čia tebeslypi detalėse.

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmojoje savo kadencijoje itin sureikšmino, kad ir nevykusiu būdu, bendros gerovės auginimo problematiką, o pastaruoju metu su gynybos biudžeto išpūtimu į pirmą vietą eina krašto apsaugos reikalai.

Nevykusiu todėl, kad be reikalingos antiinfliacinės politikos, bendros gerovės auginimas, kuomet valdžia „įdeda į vieną kišenę“ pensininkams ir viešojo sektoriaus darbuotojams, nesidrovėdami prekybos tinklai, kurie neturi reikiamos konkurencijos už pirkėją kainų mažumu iš gerokai apnaikintų smulkios ir vidutinės prekybos, užplėšinėja maisto gaminių kainas aukštyn ir „išima iš kitos“.

Ir kiek eiliniai pirkėjai nuo prekybos centrų įėjimų bekartotų iš tv ekranų, kad iš tų didinimų beveik jokios naudos –  jokių permainų nesimato. Kokia daugiamilijone ar  „melejardine“ suma šešetas prekybos maisto gaminiais tinklų pasididino savo sąskaitas „perpumpuotais“ per pirkėjų kišenes mokesčių mokėtojų pinigais, suneštais į nacionalinį biudžetą, tegul skaičiuoja ekonomistai ir finansistai.

Kad reikiamos konkurencijos iš tiesų mūsų rinkoje nėra, pagaliau pripažino ir žinomas ekonomistas Nerijus Mačiulis, kadangi po žinomo energetikos kainų šuolio, išauginusio visas kainas, jos ne ką grįžo atgal, energetikai atpigus. Mes gi pasižiūrėkime ką apie tai  postringauja, arba ne, mūsų politikai. 

Seniausioji Lietuvos partija, save vadinanti socialdemokratais  – LSDP,  labai jau gražiai ir plačiai jiems prieinamoje viešoje erdvėje pristatė savo dvidešimt penkis pastaruosius nudirbtus darbus, kurie, deja, vien metus pirmą žvilgsnį, savais tikraisiais rezultatais ne itin džiugina.

Reikalas tame, kad nors net penkiolika iš žemiau pateiktų dvidešimt penkerių, itin gražiai kalba apie perkamosios visuomenės galios didinimą, tačiau prekybos tinklų oligopolis (taip moksliškai vadinama keletas stambiausiųjų žaidėjų, užvaldžiusių rinkos dalį), beveik neturintis konkurencijos, jau iš anksto išaugino maisto gaminių kainas ir tai jiems žada pasakiškus pelnus.

Tiesa, vienas socdemų darbas – padidino mokesčių progresyvumą, turėtų grąžinti dalį tinklų prisiplėštų pinigų į nacionalinį biudžetą, tačiau bendras balansas, vistiek, lieka gerokai keleto tinklų savininkų naudai.

Man teko ir Seimo konferencijoje prieš daugiau nei metus aiškinti Ingai Ruginienei, kad neužtenka trišalėje taryboje išsiderėti iš valdžios minimalios algos kėlimą, o būtina reikalauti algų/maisto krepšelio santykio augimo. Jai tapus ministre, kai ji man pareiškė, kaip tikriausia ortodoksė – liberalė, kad valdžiai nedera kištis į rinką, vėl sakiau, kad, jei rinka yra iškraipyta, joje nėra laisvos konkurencijos, tai valdžia privalo tai atitaisyti.

Lygiai taip pat priekaištavau ir Viktorijai Čmilytei, kad liberalai deramai nesirūpino konkurencijos bent jau prekybos sektoriuje išsaugojimu, nors anksčiau Eugenijus Gentvilas, kaip tikriausias modernus liberalas kiek įmanydamas priešinosi ekonomikos sektorių oligopolizacijai ir kapitalo koncentracijai.

Deja, Lietuvoje nefunkcionuoja ir bent keturių, turinčių atsakomybės ir galių infliacijos suvaldymui, įstaigų sąveika: Konkurencijos taryba, Lietuvos bankas, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos prekybos skyrius, Finansų ministerijos mokesčių ir investicijų departamentai veikia  kas sau.

Iš čia seka išvada, kad ir socdemai, kaip ir prezidentūra, nesirūpinę antiinfliacine politika, nevalingai pasitarnavo stambiesiems prekybos tinklams, o tai jau verčia LSDP ekonominę -finansinę politiką, nežiūrinti visos vaizduojamos kairės – „rūpinimosi žmogum“ retorikos, laikyti… dešine ir social liberalia.

Štai ką „pričiulbėjo“ akivaizdžiai ekonominio intelekto, beje, kaip ir mūsų universitetų katedros ir institutai, stokojančios partijos ruporai, suprantama, neaiškinę kiek tai vėl atneš gražios naudos kainų šėliotojams – prekybos tinklų savininkams:

„Per pirmuosius kadencijos metus Seimo valdančioji dauguma susitelkė į visai Lietuvai aktualius sprendimus, kurie leido išspręsti daugybę įsisenėjusių problemų:

• Priimtas rekordinis 2026 m. valstybės biudžetas, leidžiantis didinti pedagogų, medikų, mokslo ir studijų institucijų darbuotojų, sporto trenerių, statutinių pareigūnų, karių, kultūros ir meno darbuotojų, rezidentų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus.

• Auga minimali mėnesinė alga ir pareiginės algos bazinis dydis, kuris palies daugiau kaip 200 tūkst. gyventojų.

• Didėja stipendijos, išmokos vaikams, šalpos išmokos, individualios pagalbos kompensacijos asmenims su negalia.

• Priimtas perteklinis 2026 m. „Sodros“ biudžetas, leidžiantis tęsti dviženklį pensijų augimą.

• Nelieka automatinio įtraukimo į II pakopą.

• Nutraukta nepagrįstų „priemokų“ praktika sveikatos sistemoje.

• Stiprinamas viešasis sveikatos sektorius, keičiant VLK sutarčių sudarymo principus.

• Papildytas kompensuojamųjų vaistų kainynas.

• Nuo 2027 m. grąžintos papildomos neapmokestinamosios pajamos auginantiems vaikus.

• Įtvirtinta parama jaunoms šeimoms perkant būstą.

• Visiems pradinukams – nemokamas maitinimas.

• Išsaugotos mažų miestelių gimnazijos.

• Pasiektas rekordinis gynybos finansavimas.

• Didinami karių atlyginimai, gerinamos tarnybos sąlygos.

• Įtvirtintas saugumo įnašas tvariam gynybos finansavimui.

• Įgyvendintos mokesčių korekcijos – didesnis progresyvumas aukštas pajamas gaunantiems ir mažesnė pajamų nelygybė.

• Pradeda veikti Valstybinis kelių fondas – daugiau lėšų keliams, tiltams ir viadukams.

• Pažeidžiami ir smulkieji elektros vartotojai galės likti visuomeniniame tiekime mažiausiomis kainomis.

• Įtvirtintos papildomos viešojo transporto lengvatos.

• Mažinamos šilumos kainos savivaldybėse, keičiant neefektyvius įrenginius.

• Atnaujinami mokinių ir studentų bendrabučiai.

• Dėl Akcizų įstatymo pataisų pavyks išvengti reikšmingo dyzelinio kuro brangimo.

• Žemės ir maisto ūkis pripažintas strategiškai svarbiu nacionaliniam saugumui.

• Sustiprinta nelegalių statybų kontrolė ir sugriežtinta atsakomybė už kontrabandą.

• Apriboti plynieji miškų kirtimai šalia miestų ir miestelių.
  
  Ateinančiais metais laukia dar daugiau sprendimų, kurie stiprins tiek valstybės saugumą, tiek socialinį teisingumą.“

Jei anksčiau partijos bent jau dėl įvaizdžio gerinimo įsirašydavo į savo programas: „remsime smulkų ir vidutinį verslą“, tai šiuo metu, tai tapo kažkodėl nepopuliaru.

Viena priežasčių – nesuvokimas ar nepripažinimas, nors aiškinau, kad valdžios investicija į verslą, turinti ir dotavimo pavidalą, tėra mokestis su minuso ženklu, o visame tame tariamas teisingumo mokesčių lygybe užtikrinimas tėra eilinis muilo burbulas apdumti tiems, kurie buvo mažiau savi nė visos  „fegdos“ ir negavo finansinės paramos.

Tas pats galioja ir pompastiškame žemės ūkio pripažinime strategine šaka: ten dešimtmečiais stambiausieji susižėrė miljardus, o kiti smulkieji ir jau vidutiniokai buvo, tiesiog,  nuvaryti nuo žemės.   Beje, nors socdemai – vertybininkai, linkę deklaruoti solidarumą ir internacionalumą, jų programoje nėra pasaulinės finansinės aktualijos – globalių progresinių tarifų stambiausiam kapitalui, kurios, suvokdami klimato karštėjimo ir masinių migracijų grėsmes, paradoksaliai sau patiems reikalauja iš G20 ir Davoso ekonomikos forumo patys didžiausi pasaulio turčiai. 

Šioje trumpoje ekonominės politikos negalės apžvalgėlėje pakedenau LSDP veiklą, tačiau nė kiek ne geresnės yra ir kitos Lietuvos partijos, kurios savo nuostatomis ir veiksmais ekonominėje politikoje yra taip pat nevykusio formato social liberaliomis: mokestinė lygiava ir investavimas į saviškių verslus yra bene visų jų akiratyje.

Liūdna žiūrėti ir į suskaldytą Lietuvos inteligentiją. Profesoriaus Vytauto Radžvilo grupuotė ir šią sausio 1 dieną reikiamai pagerbė trispalvės Gedimino bokšte iškėlėjams vadovavusį, po keleto dešimtmečių ir gestapininkų persekiotą, Kazimierą Škirpą.

Tačiau, kad derėjo nuėjimu bei piketu prie kurio nors prekybos centro ar valdančiųjų partijų būstinių, išreikšti savo piktinimąsi maisto gaminių kainomis, kurios jau siekia ar kai kur lenkia europines, nesusimąstyta. Negina rinkėjų materialinio intereso, o tik kovoja dėl svarbios istorinės atminties, tad vėl susilauks rinkimuose tik kai kurių istorikų – ir tai ne visų  palaikymo.

Nėra globalių progresinių mokestinių tarifų, netgi, save tikraisias kairiaisiais vadinančio besimezgančio mokslininkų prof. Andriaus ir Jolantos Bielskių  inicijuoto neomarksistinio judėjimo „Kartu“ programoje. Todėl, dar kartą tenka priminti užsienio ekspertų pašaipą ir susirūpinimą, kad visos Lietuvos partijos ir politinės jėgos yra ekonominėje dešinėje.

Gi bandymas partijas skirstyti į kaires ir dešines pagal orientavimąsi į rytus ar vakarus, visuomenėje per pastaruosius dešimtmečius jau gerokai apmenko.

Šių metų sausio 3 dieną prof. Ainis Lašas LRT laidoje teisingai priekaištavo vienam į lietuviškos socialdemokratijos ideologus pretenduojančiam  dr. Liutaurui Gudžinskui, kad ši valdžia neturi antiinfliacinės politikos. Betgi, iš kur tokia bus, jei lietuviška socialdemokratija, panašiai, beje, kaip ir europinė, sukusi „trečiuoju keliu“, yra senokai patapusi oportunistine, neginančia nepasiturinčių interesų, „užliūliuojančios“  kairės retorikos, tačiau dešinės – social liberalios realios ekonominės-finansinės politikos vykdytoja.

Ir nors Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Algirdas Sysas yra man itin  draugiškas  – įsiklausantis bei apgailestaujantis, kad ne viskas jo galiose, tačiau, kaip sakė dar kada Platonas – „teisybė yra brangiau“.