K. K. Urba. Seime cirkas ar konstitucinė kloaka?

Jau nebetenka abejoti, kad Lietuvos Seimas nauju gruodžio16-17-os naktiniu posėdžiu, po ne vieno pratęsimo, pasibaigusio antrą nakties, įeis į pasaulinę parlamentarizmo istoriją vien dėl to, kad įstatyminiame projekte, kuriam pritarė net 43 seimūnai, figūravo Agnės Širinskienės… katinas vardu Nuodėgulys.

Valdančioji dauguma, skubos tvarka ėmusi keisti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, susilaukė neregėto opozicijos pykčio ir drąstiškos, taip vadinamo USA Kongrese naudotos  filibusterizmo (pažodžiui – piratavimo) taktikos, kuomet absurdiškais veiksmais vilkinamas neįtinkantis opozicijai „buldozerio“ dauguma stumiamas projektas.

Pratrūko šmaikštumu mažiausiai 15 tūkstančių interneto komentatorių, stebėjusių politinę dvikovą. Susilaukėme cirko, tai įdomiau už kino filmą, pirmą kartą stebiu Seimo posėdį – nežinojau, kad ten taip linksma, ar užsakėte jiems kebabų, Nuodėgulys valdo, o gal iškviest policiją, kad Seimas prasipūstų promiles? – tai tik keletas iš  gausybės sąmojingų žodžių žaismų, privertęs ir mane patį juoktis už pilvo susiėmus.

Bet blaiviau įvertinus situaciją, tai virto ir juoku pro ašaras, nes juokas, yra tada, kai juokiasi visi.

Riesčiausia buvo kankiniui, Seimo Kultūros komiteto pirmininkui Kęstučiui Vilkauskui, kuris turėjo stovėti tribūnoje ar ne septynetą valandų ir rimčiausiais teisės argumentais atrėminėti kiekvieną iš pusantro šimto formalia oficialia tvarka registruotų sarkazmo, juodo humoro ir patyčių sklidinų įstatyminių pataisų.

Viena jų didesnių komentarų nereikalauja, nes joje „…Į direktoriaus pareigas asmuo skiriamas tik tuo atveju, jei įsipareigoja transliuoti laidą „Grikio šou“, kurioje bus atspindimos opozicijos nuomonės. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis neatitinka Valstybės tarnybos įstatyme įstaigų vadovams ar asmenims, pretenduojantiems tapti įstaigų vadovais, nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.“

Kitas naujoviškos teisėkūros pavyzdys – „LRT generalinis direktorius dėl nepasitikėjimo juo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui tik tuo atveju, jeigu jis netinkamai vykdo LRT generalinio direktoriaus funkcijas, numatytas šio įstatymo 14 straipsnyje, jei per metus laiko neapsilanko bent 6 skirtingose tinklalaidėse, tokiose kaip „OpTV“, „KasčiūnoTV“, „CelofanasLive“, „Pralaužk vieną šaltą“, „Vėl tie patys“ ir kt. arba Taryba nepatvirtina metinės LRT veiklos ataskaitos ir jeigu už tokį nepasitikėjimą balsuoja daugiau kaip pusė visų tarybos narių.“

Nebūna taip, kad Seime kažkiek teisumo neturėtų abi pusės, tačiau atidžiau įvertinus visą politinį šou, kuriame, beje, atsiskleidė daugumos konservatorių ir liberalų neeiliniai aktoriniai pokštautojų sugebėjimai bei pirmininkaujančių posėdžio vedimo tvarkos sistemingi pažeidinėjimai, teko konstatuoti stumiamo įstatyminio „spamo“ (angl. šiukšlių, taršos), deja,  antikonstitucinį aspektą. 

Logika paprasta: pagal teisės aktų apibrėžtį, įstatymas, kaip ir jo pataisos, formuoja elgesio normas. Pataisos dabar brukamos opozicijos, kad ir  formaliai atitinkančios Seimo veiklos reikalavimus,  turi patyčių pavidalą. Patyčios gi žeidžia ne vieno Seimo gynėjų ir rinkėjų ar net narių žmogišką orumą, kurį gina Konstitucijos 21-as straipsnis ir iš jo išplaukiančios įstatyminės normos.

Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žmogaus orumas – tai konstitucinė vertybė, kurią privalo saugoti tiek valstybė, tiek privatūs asmenys.

Pagaliau, pasak Džeremio Voldrono (Jeremy Waldron), orumas  grindžiama prielaida, kad asmuo gali ir turi teisę atsiskaityti už save (ir už būdą, kuriuo jis reguliuoja savo veiksmus ir tvarko gyvenimą), o atsiskaitymo turi paisyti kiti, ir tai galiausiai reiškia, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jo veiksmai, jo buvimas tarp mūsų būtų priimami rimtai ir suderinti su kitų gyvenimais, požiūriais ir veiksmais bei visuomenės gyvenimu apskritai.

Išvada elementari – Seimas papuolė į antikonstitucinės veiklos verpetą. Vieni jį inicijavo, kiti priėmę nevykusio žaidimo taisykles – bendrininkavo. Ką apie tai mano prokuratūra ir prezidentūra? Nieko.  

Beje, susikirto Seime mano ir Konstitucinės teisės žinovės prof. Tomos Birmontienės nuomonės. Ji pasakė, kad  pajuokiančio pobūdžio pataisų lavina –  „politinio veikimo būdas“. Bet, negi, politinio veikimo nerėmina jokie teisės aktai ir juo labiau Konstitucija? Pabandytų Seimas nutarimu atleisti iš pareigų visą prezidentūros personalą. Iš karto sukiltų visi teisininkai.

Nežinau kokia viso šio piktų įstatymų pataisų aptarinėjimo spektaklio potekstė – „Fegdos“ milijonų, balionų ir vilkikų nustūmimas į antrą planą, bet atrodo, kad viskas gerokai paprasčiau: valdantieji skubiai nori savesnės LRT, o opozicija neabejotinai sau pasikėlė šaunumu grįstus reitingus.

Šiaip jau jumoras atitinka gero tono reikalavimus net politikoje, tačiau, tai kas tinka emocionaliems žodiniams komentarams niekaip neturėtų įgyti pataisos pavidalą, ir  atleiskite, tam yra balandžio pirma diena. Turėtų būti priimta teisinei valstybei deranti Seimo statuto pataisa apie humoristinio įstatyminio projekto specialią žymę H raide, kuri leidžia tokį projektą aptarinėti, būtent, tarptautinę melagių dieną – balandžio pirmą.

Dabar gi rafinuota patyčių kultūra besiplėtojanti Seime kuria blogą precedentą – „spaminis“ ir antikonstitucinis filibusterizmas prilygs LDK istorijoje buvusiai  ne pačiai geriausiai veto teisei kur kas įmantresnėmis šiuolaikėmis priemonėmis. Ir baisiausia, kad visa tai vyksta vos ne „maro puotos“ pavidalu.

Lietuvoje, kuri jau išėjo į demografinio finišo tiesiąją, toliau plėtojama kaimo nykra, eižėja dėl specialistų ir finansų stokos švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos sistemos, o Seimas sau leidžia iki išnaktų „durniuoti“ ir šis spektaklis tęsiamas toliau – įregistruota dar šimtinė naujų pseudopataisų. Kurias, kaip kalba pikti liežuviai, sugeneravo ir … dirbtinis intelektas

Laimingi tie, kurie nepakliuvo į šią sarkazmo ir teisinio nihilizmo  puotą – prisicirkinusio Seimo įžanginiame šou  posėdyje dalyvavo tik 118 jo narių iš 141, kurie nemanė, kad dienos režimas ir kokybiškas poilsis nėra svarbu, bet ir nedalyvavę siurbiami į šį „švindelį“.

Gi tiek opozicijai, tiek ir daugumai aiškiai pritrūko išradingumo. Ką gi dera daryti ir opozicijai, ir daugumai? Teisėtai nepatenkintiems LRT įstatymo pataisų priiminėjimo skuba dera savo frakcijų posėdžius perkelti į … Daukanto aikštę, o ir spustelėjus šalčiams, Universiteto aula priglaustų besišaukiančius prezidento, turinčio teisę grasinti Seimui paleidimu.

Gi, jei jau valdantieji Seime nesugeba teisiškai vertinti ir stabdyti dėl antikonstituciškumo „spaminį“ įstatympataisdavystės suktuką, apeliuojant ir į Baudžiamojo kodekso straipsnius – dar ir dėl aplaidumo darbe, tai bent jau patiems derėjo persikelti vieniems į Kovo 11-os salę ir ten užsiimti rimtu darbu.

Seimas negali būti „cirk šapito „Družba““ ar politinių tragikomedijų scena. Pagaliau, apeliuojant į sveiką opozicijos protą, galima juk rasti kompromisą: atsisakyti, vieną kartą, visų tiesioginių politinių įtakų ir nutarti saikdinti LRT tarybos narius, kurie atstovautų visuomenę tik per jos  nevyriausybines  visuomenines organizacijas ten pat – Seime.  

Dabar gi ne dangus – o Lietuvos valstybė griūna, tačiau kam tai rūpi?