„Jis turėjo neįtikėtiną vaizduotę, didžiulias energijos atsargas ir aistrą gyvenimui“, – šypsosi Albinas Elskus jaunesnysis, prisimindamas savo tėvą – vieną žymiausių vitražo meistrų JAV, menininką, mokytoją Albiną Elskų.
Šiuo metu Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia paroda „Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“ (kuratorius Žydrūnas Mirinavičius). Parodos proga Lietuvoje lankėsi A. Elskaus vaikai Adria, Arilda ir Albinas.
Albinas Elskus (1926–2007), gimęs Kaune, buvo vienas ryškiausių lietuvių išeivijos menininkų – tapytojas, vitražistas, ilgametis vitražo mokytojas.
Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs iš Lietuvos, pradėjo kurti gyvenimą Čikagoje, mokėsi Paryžiuje ir galiausiai kūrė Niujorke. JAV vitražistų bendruomenėje A. Elskus laikomas legenda, tačiau Lietuvoje jo vardas žinomas dar ne visiems.
Ši Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda Vilniuje – ne tik galimybė iš arti pamatyti A. Elskaus kūrybą, bet ir proga prisiliesti prie asmeninės, jautrios menininko istorijos. Apie tėvą, artinantis frontui pabėgusį iš Lietuvos dviračiu, besislėpusį nuo bombų duobėse, o pirmąjį atlyginimą Amerikoje išleidusį meno knygoms, pasakoja jo vaikai.
Kalbėjosi Kristina Tamelytė.
– Kaip atsimenate savo tėvą, koks jis buvo jums?
Albinas: – Jis turėjo ypatingą vaizduotę ir neįtikėtinas jėgų atsargas. Manau, kad tokius dalykus turi retas žmogus. Savaime suprantama, kad jautė didžiulę aistrą savo darbui, bet aistra gyvenimui nenusileido. Jam niekada nebuvo nuobodu: nesvarbu, ar žvelgdavo į meno kūrinį, paukštį, obuolį ar bitę.
Jis tikrai daug dirbo, tad jo nematydavome taip dažnai, kaip būtume norėję. Tiesa, kai būdavome kartu – buvo ir linksma, ir turininga. Tėtis [Albinas tėvą vadina žaismingai ir švelniai – Pops – K. T.] mokėjo bendrauti, kalbėtis, dalintis tuo, ką pats sugalvoja ir jaučia, bet ir išklausyti kitus.
Adria: – Ryškiausias tėvo bruožas man – neįtikėtinas teigiamas požiūris, o juk jis ištvėrė daug sunkumų – nuo pabėgimo iš Lietuvos iki infarkto ir insulto. Beje, kai sveikata pašlijo, jis buvo atviras visiems gydymo būdams, pavyzdžiui, akupunktūrai, norėjo išbandyti viską. Atsimenu, kad po insulto ir toliau daug juokdavosi.
Visą gyvenimą domėjosi žmonėmis, tiesiog stebėdama jį daug ko išmokau: uždavinėjo klausimus ir klausėsi to, ką žmonės norėjo pasakyti. Netgi dabar, kai susiduriu su žmogumi, kuris neužduoda klausimų, iškart tą pastebiu. Jaučiu, kad ši tėvo savybė nėra įprasta ir tokia dažna. Pati stengiuosi klausti, o ne tik kalbėti.
Arilda: – Tėtis buvo ekstravertas – mėgo susitikti su naujais žmonėmis, su jais bendrauti. Jis buvo draugiškas ir geraširdis.
Man regis, kad jo širdingumas buvo jaučiamas ir jo mokinių [Albinas Elskus parašė iki dabar vitražistų naudojamą tapybos ant stiklo vadovėlį, vedė daugybę mokymų ir paskaitų – K. T.], jis daug jiems atidavė, nuolat skirdavo jiems laiko, kurio nebuvo niekaip įpareigotas skirti. Įkvėpimo jam teikė gamta.
Albinas: – Kartais daugybę vieno medžio nuotraukų padarydavo… (juokiasi).
Arilda: – Su vienu draugu jie dažnai išvykdavo į gamtą Meino valstijoje, tėvas stebėdavo net akmenyse gamtos išraižytus raštus. Parodoje yra akmenų eskizų, tokių pripiešė daugybę. Tai jo būdas stebėti ir pažinti.
– Ką jis jums pasakodavo apie gyvenimą Lietuvoje, kaip jis emigravo? Kokios buvo pirmosios dienos JAV? Apskritai – ar jis atvirai dalydavosi šiais potyriais?
Arilda: – Jis daug apie tai nekalbėdavo. Anuomet „dipukams“ reikėdavo turėti į JAV kviečiantį asmenį ir darbo pasiūlymą, kad galėtumei atvykti. Tėvas buvo pakviestas dirbti ligoninėje ūkio skyriuje. Džiaugėsi galėsiantis atvykti. Šį darbą dirbo trumpai, nes greitai įsidarbino vitražo studijoje.
Gavęs patį pirmąjį atlyginimą iš ligoninės, nusipirko knygų apie meną. Atlyginimo lapelyje buvo nurodyta, kad tai – pirmas jo atlygis, o knygyno darbuotojas nustebęs tarstelėjo, jog negali patikėti, kad jis taip išleidžia pirmuosius JAV uždirbtus pinigus. Tėvui šis įvykis reiškė daug.
Albinas: – O kaip jis išvyko iš Lietuvos? Pamenu girdėjęs, kad dviračiu išvažiavo…
Arilda: – Tuo metu, kai veržėsi rusai, jis išvyko dviračiu. Matyt, nutuokė, kad jie jau arti. Tėvai jam davė šiek tiek pinigų. Jei gerai pamenu, pinigus įsiuvo į jo palto pamušalą. Jam buvo 19 metų.
Bėgdamas girdėjo ir šūvius, ir krentančias bombas. Žmonės sakydavo, kad bombos į tą pačią vietą du kartus nekrenta, tad jis ieškodavo bombų paliktų duobių, slėpdavosi jose.
Bet vieną kartą vos išvengė mirties. Buvo tikrai baisūs laikai. Galbūt todėl stebina jo teigiamumas. Jo laikas Vokietijoje kiek miglotas – kaip supratau iš pasakojimų, pasiekęs Vokietiją jis gyveno perkeltųjų asmenų, „dipukų“, stovyklose, turėjo dirbti ir vokiečiams. Kadangi buvo gabus dailininkas, jiems piešdavo įvairiausius planus.
– Kaip susipažino jūsų tėvai?
Adria: – Tėvai susipažino Čikagos socialinės pagalbos centre (angl. settlement house). Tam, kad ten galėtumei gyventi, turėjai dirbti bendruomenei naudingus darbus.
Mama darželinukus mokė skambinti pianinu. Tėvas kūrė scenografiją lietuviškam teatrui. Kartą jis piešinius rodė projektoriumi, tad teatre užgesino šviesas. Tuo metu vyko ir mamos fortepijono pamokos. Ji supykusi pareikalavo, kad šviesos būtų įjungtos ir kad tėvas pasišalintų.
Jis buvo greitai išvarytas (juokiasi). Kadangi gyveno šalia, galiausiai jie susidraugavo ir įsimylėjo vienas kitą. Beje, tėvas tikrai greitai išmoko anglų kalbą. Mokėjo daug kitų kalbų: rusų, vokiečių, prancūzų.
Arilda: – Tėtis išvyko į École des Beaux-Arts Paryžiuje mokytis litografijos, mama irgi tuomet su draugais buvo Europoje, jie susirašinėjo ir galiausiai jis ją pakvietė atvažiuoti.
Mama susirado auklės darbą, padėjo šeimai rūpintis mergaite, mokė anglų kalbos ir turėjo kur gyventi. Jai labai pasisekė. Tėvai netrukus susituokė Paryžiuje [Albinas Elskus su žmona Ana Marija Kriudsona (Anna Mary Crewdson) susituokė 1953 m. – K. T.]. Ir grįžo į JAV jau kartu. Apsigyveno Niujorke.
– Papasakokite apie jūsų kasdienybę Niujorke. Minėjote, kad tėtis mėgo žmones ir su jais daug bendravo.
Adria: – Iš pradžių gyvenome Kvynse, tėvas keliaudavo per tiltą į Manhataną, ten buvo jo studija, 18-oje gatvėje. Kai man buvo penkeri, persikraustėme į 22-ąją gatvę Manhatane.
Tada jis grįždavo iš darbo pietų, pasnausdavo ir keliaudavo atgal į studiją. Studija buvo įsikūrusi trijų aukštų name.
Pirmame aukšte buvo vitražo dirbtuvės su įvairia technika ir priemonėmis, antrame – profesionalaus fotografo studija, o trečiajame aukšte, kuriame būdavo daug šviesos, buvo matyti dangus, dirbo mūsų tėvas. Su broliu toje studijoje net nedidelę burinę valtį esame pasigaminę.
Albinas: – Beje, tuose namuose gyvenome iki kokių 2004 metų. Kai ten įsikraustėme, Manhatanas tikrai nebuvo prabangus ir brangus rajonas, tik vėliau toks tapo.
Adria: – Šalia buvo Gramercy parkas ir Nacionalinis meno klubas (The National Arts Club), kuriame galima buvo rengti parodas. Tėvas tapo klubo nariu. Pati aplinka buvo be galo graži, prabangi, interjeras – klasikinis. Dažnai ten eidavome.
Mums labai pasisekė, nes gyvenome nuostabioje vietoje, kupinoje istorijos: žaisdavome parke šalia senų pastatų. Parkas būdavo užrakintas, tik aplinkinių dviejų rajonų gyventojai gaudavo raktus.
Turėjome ir nemažai įvairių draugų, beje, nemažai jų – lietuviai. Tėvai mėgo ir vakarėlius: draugai grodavo pianinu, daug kas šokdavo. Mama labai mėgo šokti, o mums, vaikams, visuomet reikėdavo ir patiems ką nors parodyti, pavyzdžiui, aš grodavau gitara.
– Jeigu gerai suprantu, tėvas jus palaikė ir skatino išbandyti save menuose. Albinai, jūs kaip tik mums rodėte savo vitražo bandymus.
Albinas: – Niekada nejaučiau iš tėvo kokio nors spaudimo, kad turėčiau daryti ką nors, nebent pats norėčiau. Kai buvau jaunesnis, dainavau mūsų katalikų bažnyčios chore, o jo vadovas dirbo ir Niujorko miesto operos chore. Kai buvau aštuonerių, man jis pasiūlė dainuoti ir su operos choru.
Tėvas be galo mane palaikė ir norėjo, kad toliau dainuočiau. Bet pats visai nenorėjau tapti profesionaliu operos dainininku. Nesijaučiau esąs toks geras ir nelabai norėjau toliau tęsti.
Norėjau žaisti krepšinį ar beisbolą. Kažkurią akimirką turi apsispręsti, ką norėtumei veikti profesionaliai, ir atiduoti visą save tai profesijai. Tėvas galbūt kiek nusivylė dėl tokio mano pasirinkimo, bet niekada nespaudė, o kaip tik priėmė ir suprato.
Arilda: – Tikrai daug laiko leidome tėvo studijoje, kurioje ir piešėme ant stiklo, ir kūrėme savo mažus vitražus. Jis mus mokė. Kiekvienais metais skatino mus piešti kalėdinius atvirukus, kuriuos po to siųsdavo artimiesiems.
Man patiko šokti. Abi su seserimi lankėme šokių pamokas. Ir kartą pamatėme baletą „Spragtukas“, susidomėjau, iš kur scenoje atsirado mažų vaikų.
Jie buvo iš Amerikos baleto mokyklos (American School of Ballet). Tėvai skatino mane stoti į šią mokyklą. Dešimt metų ten mokiausi: šokau ir balete, ir operoje. Tas pats choro vadovas, kuris mokė Albiną, pasiūlė ir ten pasirodyti. Tėtis visuomet ateidavo į pasirodymus – juos fotografuodavo ar filmuodavo.

– Atrodo, kad tikrai jus palaikė.
Arilda: – Taip. Jam be galo patiko būti su mumis tokiomis akimirkomis. Kai mečiau baletą, jis buvo nusivylęs. Nors man pačiai buvo per sunku ir fiziškai, ir psichologiškai.
Neprasitariau tėvams, kad mesiu, tiesiog nuėjau į mokyklą ir pasakiau, kad nebegrįšiu. Jam buvo sunku suprasti, kaip galima atsisakyti kažko, dėl ko tiek daug ir ilgai dirbai. Gimiau su širdies yda, tad tas irgi prisidėjo. Be to, nesu mėgstantis varžytis žmogus, o baleto pasaulyje tikrai to reikia.
Bet tėtis visuomet stengdavosi palaikyti mūsų meninę raišką: jis mūsų darbus įrėmindavo, kabindavo ant sienos.
Albinas: – Aš tai tiesiog nesugebu piešti… Tad mano darbų ant sienų nekabindavo (juokiasi). Esu turbūt du vitražus padaręs. Viename tikrai pavaizduotas klounas. Vis dar jį turime.
Jeigu gerai pamenu, kabo lauko tualete. Ne katedros lygio vitražas, bet gal ir visai nieko… (juokiasi). Matyt, negavau tos dovanos, nors tėvui tas klounas visai patiko. Prieš pat išvykstant mokytis į universitetą, jis man sakė, kad turėčiau gyventi savo gyvenimą ir daryti tai, kas man teikia džiaugsmo.
Jis žinojo ir man prasitarė, kad tuo metu atrodė, jog dar nežinau, bet patikino, kad kryptis ir noras tikrai atsiras. To ir norisi iš tėvų, būtent tokių žodžių. Vaikai turi eiti savais keliais. Jis pats jautė beprotišką aistrą menui ir savo kūrybai, tad jam labai norėjosi, kad ir mes jaustume kam nors tokią aistrą, bet nebūtinai menui.
– Kartu su tėvais lankėtės Lietuvoje 1971 metais. Ar atsimenate šią kelionę?
Arilda: – Tėtis norėjo dar kartą pamatyti savo tėvus prieš mirtį. Jiems jau buvo apie 80 metų. SSRS suteikė specialų leidimą. Išskridome iš Niujorko į Paryžių, tada – į Maskvą. Ten praleidome kelias dienas, nes mūsų bagažas pasimetė. Galiausiai atskridome į Lietuvą. Tėčio tėvai aplankė mus Vilniuje.
Žmonės čia mums pasirodė labai rimti, užspausti. Buvome pratę elgtis žaismingai, lengvai kvailioti (angl. goof around), bet nepastebėjome, kad Lietuvoje tuo metu būtų daug žaismingai besielgiančių vaikų.
Dėvėjome mums įprastus drabužius, todėl išsiskyrėme, nes jie buvo gerokai spalvingesni. Į mus tikrai spoksojo. Prisimenu vyresnio amžiaus moteris, apsirengusias tamsiai, šluojančias Vilniaus gatves ir tvarkančias lietvamzdžius.
Dar keistesnis dalykas – viešbutyje, statytame sovietmečiu, laiptų aukštis buvo nevienodas, tad nuolat turėjome stebėti, kad nepargriūtume. Nežinau, kaip jie taip prastai padarė. Bet kartu, kai atvyksti iš šalies, kuri gerai veikia, tokie dalykai gerokai labiau pastebimi. Nors anuomet buvau vaikas.
Adria: – Jungtinėse Amerikos Valstijose, jeigu norėjai nusipirkti limonado, tiesiog pirkdavai skardinę, o čia pamatėme tokius aparatus, prie kurių buvo viena stiklinė, į ją galėjai įsipilti vandens ar kokio kito gėrimo ir išgerti.
Beje, Vilniuje mus gana atidžiai stebėjo. Mūsų neišleido už Vilniaus ribų, mūsų giminaičiai turėjo atvykti į sostinę. Kaip suprantu, tai buvo įprasta praktika tada, kai kas nors atvykdavo iš užsienio.
Paroda „Albinas Elskus. Dangiškoji šviesa“ Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks iki 2025 metų rugpjūčio 31 dienos.
Albinas Elskus (1926–2007) – dailininkas vitražistas, tapytojas, eseistas, aistringas buriuotojas. Didelę gyvenimo dalį praleidęs išeivijoje JAV, jis tapo legendine figūra ir vienu didžiausių autoritetų vitražo pasaulyje.
2000-aisiais JAV vitražo asociacijos apdovanotas už viso gyvenimo kūrybą, o jo parašytas tapybos ant stiklo vadovas „The Art of Painting on Glass“ (liet. „Tapybos ant stiklo menas“, Vilnius, 2009) perleistas keletą kartų ir iki šiol laikomas geriausia šio žanro studija.