Vilniaus senamiestyje, Rūdninkų gatvėje, stovi iš pažiūros gana kuklus namas, pro kurį kasdien praeina daugybė žmonių nė nenutuokdami, kas slypi jo viduje. Rūdninkų g. 13 pastate išliko XVI amžių siekianti sienų tapyba, senieji gotikiniai mūrai ir Vilniaus miesto gynybinės sienos dalis.
Rugsėjo 24 d., minint Europos paveldo dienas, čia įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija pastatą atvers visuomenei. Lankytojai galės ne tik pamatyti retai prieinamas istorines erdves, bet ir išgirsti, ką jų tyrinėjimas bei restauravimas pasakoja apie kelių šimtmečių Vilniaus ir Lietuvos paveldosaugos istoriją.
Po 28 dažymų sluoksniais
Viena didžiausių šio namo vertybių – senojoje reprezentacinėje patalpoje išlikusi sienų tapyba. Tyrimai parodė, kad dalis jos siekia XVI amžių.
Kadaise ši patalpa buvo puošta nuo grindų iki lubų. Išlikusiuose fragmentuose matyti karaliaus Dovydo figūra miesto vaizdo fone, pranašo atvaizdas, apaštalai, paukščiai, augaliniai ornamentai ir renesansinis frizas. Tuo pačiu metu buvo puoštos ir medinės lubos. Tokių senųjų tapytų lubų Lietuvoje beveik neišliko.
Šie vaizdai galėjo būti prarasti visiems laikams. XX a. devintajame dešimtmetyje pastatą tyrusi architektė restauratorė Birutė Gudynaitė senąją figūrinę tapybą aptiko po daugeliu vėlesnių dažų sluoksnių. Tyrėjai suskaičiavo net 28 skirtingus sienų perdažymo etapus.
Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė šio pastato puošybą sieja su Šiaurės renesanso ir manierizmo daile. Restauratorius prof. Juozas Algirdas Pilipavičius yra nurodęs, kad senesnės sienų tapybos Vilniuje išliko tik Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje bei Vilniaus katedros požemiuose.
Senojoje tapyboje išliko ir smulkesnių, šiandien ypač įdomių detalių – paukščių, vynuogių, augalinių ornamentų. Jos leidžia geriau pajusti, kaip atrodė XVI–XVII amžių sandūros reprezentacinė miesto amatininkų aplinka.
Namas, menantis senųjų Vilniaus amatininkų laikus
Tačiau sienų tapyba – tik dalis šio pastato istorijos.
Rūdninkų gatvė nuo seno buvo vienas svarbiausių kelių į Vilnių. Jos vardas siejamas su Rūdninkų giria, kurioje buvo valdovų medžioklės vietos. Per Rūdninkų vartus į miestą iškilmingai įžengdavo valdovai ir garbingi svečiai.
Pirmieji pastatai prie šio kelio atsirado jau XIV amžiuje. Vėliau ši miesto dalis tapo viena iš Vilniaus amatininkų gyvenamųjų ir darbo vietų. Rūdninkų g. 13 namas laikomas bene vieninteliu šioje gatvėje iki mūsų dienų išlikusiu amatininkų cecho namu.
Archeologiniai tyrimai čia atskleidė XIV a. pabaigos–XV a. pradžios gotikinius mūrus. XVI a. viduryje namas buvo išplėstas ir pritaikytas amatininkų cechui. Istoriniuose šaltiniuose pats namas pirmą kartą paminėtas 1599 metais.
Net dėl to, kokio cecho žmonės čia gyveno ir dirbo, tyrinėtojai nėra visiškai vieningi. Pagal vieną senosios namo kronikos aiškinimą čia veikė aštriųjų ginklų meistrų cechas. Tačiau pastatą tyrusios architektės yra iškėlusios kitą versiją – galėjo būti kalbama apie siuvėjų cecho šaką, gaminusią tam tikros rūšies apavą.
Kieme – Vilniaus gynybinė siena
Ypatingą šio namo vietą Vilniaus istorijoje rodo ir jo kiemas. Jame išliko miesto gynybinės sienos atkarpa su šaudymo angomis bei kadaise buvusios galerijos žymėmis.
Tai viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, kur gynybinę sieną galima pamatyti išlikusią beveik per visą jos aukštį. Senojo cecho amatininkai buvo tiesiogiai susiję su Rūdninkų vartų gynyba – miesto gyventojai, kurių namai ar dirbtuvės glaudėsi prie sienos, turėjo pareigą ją ginti.
Pastate išliko ir daugiau skirtingų laikotarpių pėdsakų: senosios virenės, buvusio bravoro dalys, rūsiai, siauri mūro laiptai, ūkinės patalpos. Per kelis šimtmečius namas buvo ne kartą perstatytas ir pritaikytas naujoms reikmėms. XIX amžiuje čia veikė krautuvės, kepykla, smuklė ir kitos miestui būdingos įstaigos.
Viename name – ir paveldosaugos istorija
Rūdninkų g. 13 įdomus ne vien tuo, kas jame išliko. Jo restauravimo istorija atskleidžia ir tai, kaip Lietuvoje per kelis pastaruosius dešimtmečius keitėsi požiūris į senąjį paveldą.
Pradėjus išsamesnius tyrimus, vienas po kito atsivėrė iki tol nežinoti pastato sluoksniai – sienų tapyba, senieji mūrai, gynybinė siena. Tačiau kartu teko spręsti, ką saugoti, ką atkurti, kaip derinti skirtingų laikotarpių palikimą. Ne visi anuomet priimti sprendimai šiandien vertinami vienodai.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pabrėžia, kad šio namo likimas tarsi mažame veidrodyje parodo visą Lietuvos paveldosaugos raidą – atradimus, ginčus, pasiekimus ir padarytas klaidas.
Rugsėjo 24-ąją pastatą bus galima pamatyti iš vidaus
Rugsėjo 24 d. Paveldo komisijos specialistė Laima Lysiukienė ves ekskursiją „Nuo atradimų iki sprendimų: vieno pastato atgimimo istorija“. Jos dalyviai galės patekti į XVI–XVII amžių menančias erdves ir išgirsti apie jų atradimą bei restauravimą.
Vėliau namo kieme bus rodomi vaizdo pasakojimai apie 2023 m. „Paveldo DNR“ apdovanojimų nominantus – paveldo vietas, žmones ir bendruomenes – bei tai, kaip jų darbai klostėsi per pastaruosius trejus metus.
Renginys „Paveldo atgimimo istorijos: nuo pastato iki bendruomenės“ vyks rugsėjo 24 d. 11–14 val. Rūdninkų g. 13, Vilniuje. Registracija vietoje prasidės 10.30 val. Dalyvavimas nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija.
Parengta pagal Valstybinės kultūros paveldo komisijos pranešimą ir jos skelbiamą Rūdninkų g. 13 pastato istorijos aprašą.
