Spalio 8 d. Visos Lietuvos bibliotekose, kultūros centruose ir Saugomų teritorijų lankytojų centruose vykstančiame projekte „Sengirės kinas“, bus rodomas žymaus šiuolaikinio Estijos režisieriaus, Marčio Heldės (Martti Helde) naujausias filmas „Vertikalūs pinigai“.
Bene garsiausią šiuolaikinį estišką filmą „Vėjų kryžkelėje“ apie masinius trėmimus į Sibirą režisavęs kino kūrėjas ėmėsi kitos nacionaliniam identitetui reikšmingos temos – miškų.
Filmas Estijoje tapo vienetiniu įvykiu, dar prieš pasirodant ekranuose sukėlusiu pilietines bangas, po kurio neliko abejingų klausimui „Kur dingo Estijos miškai?“.
Žiūrint šį filmą sunku negalvoti apie Lietuvos miškų padėtį, kuri, kaip sako botanikas dr. Mindaugas Lapelė, labai panaši. Spalio mėnesio „Sengirės kino“ ambasadoriumi tapęs M. Lapelė pasakoja apie tai, kaip filmo „Vertikalūs pinigai“ temos rezonuoja Lietuvoje.
Gamtininko video pristatymas lydės kiekvieną filmo rodymą, o Dzūkijos nacionalinio parko širdyje esančioje Merkinėje po filmo vyks ir gyva diskusija su čia gyvenančiu M. Lapele.
– Ar mes vis dar galime džiaugtis ir didžiuotis Lietuvos miškais?
– Tikrai galime. Man teko susidurti su Didžiosios Britanijos žinovais, kurie sakė, kad esame laimingi, nes dar turime ką saugoti, kai tuo tarpu jiems jau tenka atkūrinėti.
Nors ir labai nedaug, dar yra išlikę senųjų miškų, tačiau kyla didelis nerimas, kad miškų, kuriais galėtų džiaugtis mūsų vaikai ir anūkai, ilgainiui nebeliks, o norisi, kad jų būtų vis daugiau.
– Kuo išskirtiniai Lietuvos miškai?
– Vertinant geologinio laiko skalėje, mūsų miškai labai jauni. Visas Lietuvos kraštovaizdis yra labai jaunas, suformuotas paskutinio ledynmečio. Iš karto po jo čia buvo tuščia ir miškai, tarsi keliaujantys medžiai iš „Žiedų valdovo“, iš lėto slinko nuo Alpių, kurių ledynas nesiekė.
Miškai palengva grįžo į mūsų platumas, tad jie yra labai jauni ir kartu įvairūs. Esame tarp Šiaurės borealinių ir plačialapių miškų, todėl turime didesnę rūšių įvairovę.
– Ar prisimenate pirmą kartą, kai iš tikrųjų susirūpinote miškų ateitimi, kada pasidarė neramu?
– Kaip bebūtų keista, ganėtinai vėlai. Botanikos institute pradėjau dirbti dar studijuodamas, 1978 m. leidausi į pirmas ekspedicijas Rambyne, Ūlos draustinyje, Čepkelių rezervate. Tada dar nesimatė kirtimų mastų, nes sovietmečiu mūsų miškininkai truputį pataupydavo šalies miškus ir nemažai medienos atsiveždavo iš Karelijos.
Tada ir technika buvo kitokia, nebuvo tokių miškovežių kaip dabar, naktimis miškų nekirto kombainai. Rimčiau ėmiau gilintis iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, kai pradėjau dirbti tuometinėje aplinkos apsaugos ministerijoje. Teko išsamiau susipažinti su visų tyrimų, įskaitant ir savo, duomenimis. Tada pradėjau matyti ryškesnius pokyčius, ir jie nebuvo geri.
– Spalio 8 dieną „Sengirės kine“ bus rodomas filmas „Vertikalūs pinigai“ apie Estijos miškų parceliaciją. Turbūt žmogui, nesusidūrusiam su šia tema, jis gali būti šokiruojantis. Tačiau minėjote, kad filme būtų galima lengvai pakeisti žodį Estija į Lietuva ir gautųsi filmas apie mus. Ar iš tikrųjų Lietuvoje padėtis yra tokia pati bloga?
– Filmas simboliškai pavadintas „Vertikalūs pinigai“. Žiūrėdamas supratau, kad yra labai daug bendrų požiūrio į mišką problemų, kuomet jis matomas tik kaip vienokios ar kitokios lentų krūvos vertė.
Iš esmės, gali skirtis mąstelis, bet problemos visur labai panašios. Manau, čia amžina problema – kol pasaulis nesupras, kad reikia mažinti savo vartojimą – tol tai tęsis.
Vis žongliruojame žodžiais „subalansuotas vystymasis“, „darni plėtra“. Girdime žodį „darni“, bet juk esmė žodyje „plėtra“! Tai reiškia, kad miškas turi generuoti pinigus. Estijoje tai labai ryšku, medžių pavertimas pinigais yra labai stipri paskata kirtimams.
– O ar yra vieta pasaulyje kur šis materialistinis požiūris nevyrauja?
– Kaip kirminas graužia obuolį, manau, kad vienaip ar kitaip, tokie dalykai vyksta visur. Liūdniausia tai, kad Lietuvoje nelabai skiriasi saugomos teritorijos nuo ūkinių miškų.
Pasaulyje dar šiek tiek yra plotų, ypač Šiaurėje ar kalnuose, kur iš tikrųjų yra išlikusios natūralios gamtos, o mes save apgaudinėjame vadindami saugomomis teritorijas, kur ūkininkaujama taip pat, kaip ūkiniuose miškuose.
– Kokios šio tragiško nesusipratimo teisinės priežastys? Kodėl nėra rimtesnės apsaugos?
– Šiandien yra ryškiai per mažai plotų, kur gamta gali jaustis ramiai. Iš visų Lietuvos miškų tik 1,2 procento yra pirmos grupės rezervatiniai miškai, kuriuose žmogus nesikiša į jokius procesus ir kurie ateityje gali tapti sengirėmis. Visur kitur žmogus gali laisvai įžengti, todėl svarbu, kad proporcija keistųsi.
Norėtųsi, kad didėtų gamtai skirtų miškų plotai, nes dabar apie 85 procentai Lietuvos miškų yra kertami, nesvarbu – ūkiniai jie ar saugomi. Įvairias organizacijas neabejingas miškams vienijantis „Girių spiečius“ yra iškėlęs tikslą, kad bent trečdalis visų Lietuvos miškų būtų skirti gamtai, ne ūkininkavimui.
Esame Dzūkijoje, kur miško valda žmogui yra sąskaita banke ir sveikatos draudimas. Svarbu nepamiršti, kad yra privatūs miškai, kurių negalime uždrausti kirsti.
Tačiau yra ir valstybiniai miškai, valdomi Valstybinės miškų urėdijos, kuri turėtų rodyti pavyzdį, kaip tvarkyti miškus ir visada bent žingsniu būti priekyje.
Nereikėtų pabrėžti kirtimų privačiose valdose, nes tas pats vyksta ir su valstybiniais miškais. Svarbiausias siekis – kad atsirastų skirtumas tarp ūkininkavimo saugomose teritorijose ir už jų ribų. Turime siekti, kad saugomose teritorijos per naktį nedūgztų kombainai, kad mažėtų plynų kirtimų ir ilgianiui būtų jų visai atsisakyta.
– Ar galėtumėte iliustruoti, kiek iš tikrųjų mes praradome per pastarąjį dešimtmetį, kai prasidėjo kirtimų vajus?
– Egzistuoja trys melo rūšis: melas, akivaizdus melas ir statistika. Mūsų visuomenė susiduria su problema, kad yra daug skirtingų duomenų ir skaičių, tačiau jais negalima pasitikėti ir sunku rasti tikrus duomenis. Geriausiai padėtį apibūdina aerofotografiniai žemėlapiai.
Kai pamatai, kokie miškai buvo ir kiek jų likę dabar, pasimato mastai. Iš dalies, taip yra dėl objektyvių priežasčių, nes ūkiniai miškai pasiekė kirtimo amžių. 2015 m. pradėjome intensyviai kirsti Pirmojo pasaulinio karo metais sodintus miškus.
Tačiau norisi, kad daugėtų žmonių, kurie mišką mato ne tik kaip medieną, kurie tikėtų, kad reikia palikti ateičiai ir tikrojo miško, kuris galėtų turėti savo natūralius ciklus, ne tik lentų plantacijų.
– Daug girdime apie plynųjų kirtimų atvejus, kuo tai skiriasi nuo kitų miškotvarkos praktikų ir ar yra tam alternatyvų?
– Pataikėte paklausti žmogaus, kuris nemano, kad plynas kirtimas visada blogai. Ir gamtoje būna natūralios pažaidos – vėjovartos, viršūniniai miško gaisrai – prie kurių miškas prisitaiko. Plynas kirtimas visiškai pakeičia gamtines sąlygas tame plote.
Miškininkas sakytų, kad daugeliu atveju, ypatingai pušynų, miško neatkursi plynai neiškirtęs, nes pušys – tai šviesiamėgė rūšis. Visuomenė nori, kad miškuose būtų daugiau gyvybės, o miškininkai galvoja kitaip – jiems svarbu užauginti gerą medieną ir plynas kirtimas yra veiksmingiausia priemonė.
Bet visa esmė slypi ne kirtimo praktikoje, bet intensyvume, plynų kirtimų kiekyje. Kai tokių kirtimų sparčiai daugėja, vargšėms rūšims sunku rasti, kur pasislėpti ir iš kur, vėliau atsikūrus miškui, sugrįžti.
Pagal klasikinę miškininkystę miško atsikūrimas vyksta nukertant, pasodinant ir vėl užaugant. Bet juk sodinami tik medžiai! O kur juodoji meleta, kur kurtinys arba kokie nors reti grybai? Jie taip greitai nesugrįžta. Įdomiausia, kad tikras miškas pradeda formuotis tik tada, kai pasiekia savo vadinamą techninę arba ūkinę brandą.
Kalbant apie biologinę įvairovę – yra daug rūšių, kurioms reikia ilgo netrikdymo, specifinių sąlygų, apšvietimo, kurie ilgai formuojasi. Visos įdomybės – reti grybai, kerpės, ereliai – pradeda rastis tada, kai miškas pasiekia tam tikrą amžių. Kaip tik tada mes ateiname su pjūklais ir kombainais.
O iškirtus vėl viskas prasideda iš naujo. Jei kirtimai būtų nedideli, atsikūrimui tai tiktų, tačiau miškininkystės logika vadovaujantis dabar yra iškertamos ištisos plantacijos ir rūšims nėra kur dėtis.
– Tai kokios alternatyvos?
– Diskutuojant, kaip miškai turėtų būti tvarkomi saugomose teritorijose, miškininkai, rodos, sutiktų jose mažiau ūkininkauti su sąlyga, kad už jų ribų galėtų veikti, kaip jiems patogu.
Pramoninę medieną auginant patogiausia iškirsti ir sodinti mišką pagal technologinius reikalavimus, kad galėtų atvažiuoti technika ir lengvai nuimti derlių. Tačiau kyla pavojus, kad tokiu būdu įsivyraus, kaip pasakytų Aplinkos apsaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė, „razinkinė“ aplinkosauga.
Kuomet už saugomų teritorijų ribų viskas gali būti naikinama. Dabar daug visokių patarimų, sąvokų, pvz. „gamtai artima miškininkystė“, „tvari miškininkystė“…
Tik ne visi vienodai supranta, kas tai yra. Aišku tik viena – erelis nežino, kur yra saugoma teritorija ir kur jam saugu sukti lizdą. Todėl visur ūkininkavimas turėtų būti švelnesnis. Gaila, bet nėra išrasta patogesnio būdo lentų plantacijų auginimui, kuris nereikalautų daugiau investicijų, nei plyni kirtimai. Todėl tai tokia didelė kolizija.
– Ar mastai kuriais kertame miškus koreliuoja su mūsų, kaip šalies, poreikiais? Ar visgi didžioji dalis medienos yra eksportuojama ir, kaip pasakytų Žygimantas Kudirka, visi „šlamantys“ iškeliauja iš šalies?
– Eksportuojame daug ir kasmet tie mastai didėja. Ne tik baldų, kurie kuria didžiausią pridėtinę vertę ekonomikai, bet ir žalios medienos eksportas didėja. Estų filme „Vertikalūs pinigai“ nuskamba taikli įžvalga – paradoksalu, kad dabar gyvendami kaip niekada gerai, kertame kaip niekada daug. Lietuvoje tas pats.
Nesusimąstome, kad dabar kaip tik reikėtų pataupyti savo išteklius ateičiai. Mes ir grūdų užauginame daug daugiau, nei reikia Lietuvai. Lygiai taip pat medienos ir jos dirbinių eksportuojame daug daugiau negu reikėtų. Verslo logika diktuoja, kad reikia užsidirbti, bet ar tikrai reikia visą Europą aprūpinti, gal užtektų ir pusės?
– Tai koks turėtų būti balansas tarp miško kaip medienos resurso naudojimo ir saugojimo?
– Esu truputį skeptiškas visokioms europinėms direktyvoms, bet yra biologinės įvairovės išsaugojimo strategija iki 2030 metų, kurioje numatyta, kad Europoje apie 30 procentų teritorijos turėtų būti saugoma, o iš jų – 10 procentų griežtai saugoma.
Jeigu tokius rodiklius pasiektume ir Lietuvoje visos saugomos teritorijos būtų saugomos tikrai, o ne „ant popieriaus“ ir rezervatai sudarytų ne 1,2, o 10 procentų – būtų gerai.
Dzūkijoje nacionalinis parkas yra saugoma teritorija, tačiau čia 80 procentų miško yra trečia ir ketvirta grupė – tai kertami miškai kaip bet kur kitur. Taigi mes patys save apgaudinėjame tokiais žodžiais kaip saugoma teritorija. Jei saugoma būtų 30 procentų, o iš jų – 10 griežtai, padėtis būtų priimtina.
– Kaip toli esame nuo to? Kaip veikia mūsų teisėkūra ir teisėsauga, koks visuotinio miškų susitarimo likimas, ar yra vilčių, kad jis bus pasiektas? Ar visgi esame padėtyje, kai reikia eiti į gatves ir kovoti dėl miškų?
– Nesu karžygis, bet manau, kad protestais tikrai galime atkreipti dėmesį į problemos aštrumą. Tačiau didžiausias poveikis slypi teisės aktų pokyčiuose. Čia mūsų laukia dar ilgas kelias.
Nacionalinis miškų susitarimas arba nesusitarimas, kaip aš vadinu, buvo bandymas susodinti žmones iš skirtingų sričių prie vieno stalo. Galiausiai susitarėme dėl daugelio klausimų, tačiau dėl svarbiausių – miškų ekonominės naudos ir biologinės įvairovės apsaugos – vis dar nesusitarėme.
Bet juk kai visuomenė nesusitaria su verslu, turėtų įsikišti politikai. O mūsų politikai vengia priimti sprendimus, nes juos riboja mąstymas kadencijos rėmuose, galvojimas apie kitus rinkimus.
Nepaisant visko, manau, kad judame gera linkme. Didžiausia nauda iš Nacionalinio miškų susitarimo buvo tai, kad susiformavo stipri grupė kitaip mišką matančių žmonių, iš kurios kilo „Girių spiečius“.
Tokių žmonių daugėja ir su laiku spaudimas turėtų tik didėti. Tačiau miškininkai yra konservatyvūs ir miškų politika nespėja taip sparčiai keistis, kaip keičiasi visuomenės nuomonė.
– O kaip jūs atradote mišką, kas jus patraukė jame?
– Mano šeimoje rinkėjai buvo vyrai. Medžiotojų nebuvo, žvejojo tik šiek tiek ir viską rinkdavo ne moterys, o vyrai. Mano tėtis, senelis ir aš daug grybavom ir uogavom.
Važiuodavom su motociklu – pradžioj aš lopšy, senelis ant galinės sėdynės, paskui atvirkščiai. Taip ir atėjo miškas į mano gyvenimą. Lietuvoje labai mažai vietų, kurios ateityje turi galimybę tapti sengire.
Čepkelių rezervatas rugsėjo 25 d. šventė 50 metų sukaktį. Tai buvo ta vieta, kur aš pirmą kartą pamačiau tikrą gamtą. Nuo pirmųjų savo spanguoliavimų vaikystėje iki mano diplominio tyrimo Čepkeliuose – ši vieta visiems laikams atvedė gamtą į mano gyvenimą.
– Kokius jausmus jums kelia miškas?
– Yra tokia teorija, kad visos viduramžių katedros – Reimso, Šartro, ir kitos, buvo sukurtos pagal miško modelį. Tos kolonos, arkos… Tikrame miške aš taip ir jaučiuosi.
Pamenu jausmą sename Gustonių ąžuolyne, nežinau tik ar jis dabar atrodo taip pat, arba Čepkelių sengirėje, kur auga 170 metų senumo pušys – ten tikrai jautiesi kaip šventykloje. Esu tikintis žmogus, bet manau tai išskirtinis jausmas. Sunku jį apibūdinti, sename miške žmogus tiesiog jaučiasi gerai.
– Seniau dzūkai prieš įeidami į mišką persižegnodavo, kas yra miškas šio regiono žmonėms?
– Dzūkai skirtingi. Jei nuo Merkinės, kur esame, keliautume į Pietus, ten gyvena šiliniai dzūkai, kurie visada gyveno iš miško. Tokių vietų, kur tradicinis kultūrinis kraštovaizdis yra ne žemės ūkis, o miškai su kaimų salelėmis, visoje Europoje yra nedaug. Žegnojimasis, galbūt, išlikęs iš tų laikų, kai miškas buvo ne tik draugas, bet ir baugus.
Dėl viso pikto, persižegnodavo, kad apsisaugotų nuo visų blogų dalykų. Tais laikais žmonės į mišką žiūrėjo kaip į paršiukus – kaime juos paglosto, pakutena ir duonos kriaukšlę duoda, bet kai ateina laikas – paskerdžia. Nebuvo tokio egzaltuoto požiūrio į mišką, tačiau jis buvo labai saugojamas.
Kaimynė pasakojo, kad kai jos tėvulis išeidavo į mišką tvorai medienos, jis vaikščiodavo pusę dienos spręsdamas, kurį medį geriau kirsti. Tada buvo stiprus ryšys.
Manau, tai labai svarbus klausimas, rodos dabar tokio ryšio nebėra. Tarpukaryje girininkas buvo labai gerbiama profesija, o dabar miškininkai sako, kad su apranga pasirodyti kartais nejauku, nes tiek apie juos visko kalbama. Problema ta, kad žmogus dingo iš miško.
Anksčiau buvo miško žvalgai, eiguliai, kurie pažinojo kiekvieną miško kampelį ir nuolatos stebėjo jo būklę. Dabar didžiuliuose plotuose yra tik vienas kitas žmogus, nebėra miško darbininkų, viskas sustambinta, robotizuota.
Tie, kurie geriausiai pažinojo mišką, dingo iš jo. Dabar miškininkai apie mišką nešneka. Šneka tik miškų mokslininkai, medienininkai, politikai, o miškininkai – nors galėtų daug ką pasakyti – jų balsų nesigirdi.
– Ne vieną dešimtmetį esate viešai garsiai girdimas balsas, kuris kovoja už gamtos teises. Ar stebite tam tikrus pokyčius, ne tik miškų susitarimo atžvilgiu, bet apskritai aplinkosaugoje?
– Labai gražus profesoriaus Tado Ivanausko sumanymas – išsaugoti gamtą per jos pažinimą. Net jei biologija, tokia, kokią ją žinojau aš, dingo iš mokyklų programų ir vaikai mažai tebeišbėga į lauką, aš matau didėjantį visuomenės susidomėjimą gamta ir miškais.
Prieš kokius 30 ar 40 metų standartiniam lietuviui poilsis buvo pagulėti prie ežero, pasimaudyti, pasideginti, dar gal kokią meškerę užmesti, šašlykiukų pasikepti. O dabar einame į žygius. Atsirado supratimas, kad ištrūkus iš ofiso kambariukų gamta teikia atgaivą. Tai jau aukštesnė pakopa.
Bet dabar po truputį atsiranda ir aukštasis pilotažas. Visada svajojau, kaip būtų gerai, jei ir Lietuvoje pensininkai kaip Danijoje ar D. Britanijoje stebėtų su žiūronais paukščius.
Dabar tai jau vyksta – žmonės eina į žygius pažinti grybus, leidžiasi į „Ornitostogas“ – visa tai rodo, kad visuomenė keičiasi. Net jei neturi daug finansinių lėšų ar politinės įtakos, šie žmonės yra geriausi gamtos advokatai.
Tad reikia nepasiduoti, kaip Marius Čepulis sako, reikia dirbti su darželinukais, pradinukais, kurie dar ir savo tėvus pamoko. Juk ir prieš penkis metus įkurtas „Sengirės fondas“ gerai parodė, kaip tai, kas kažkada buvo fantazija, virto tikrove.
Pamenu, mūsų sumanymų grupė, Mindaugo Survilos sumanymų vedami, pradžioje svarstė: „miško dar rasim, bet iš kur čia tų pinigų gavus“… Po sėkmingų „Senmiškio rezidencijų“ ir visų kitų akcijų, dabar jau aišku, kad yra visai kitaip. Dabar mums svarbu ne tik išpirkti mišką, bet auginti savo atžalyną, kuris tą mišką prižiūrės ir saugos ateityje.
Iš vienos pusės, mokyklose mažėja gamtos, iš kitos – vis daugiau atsiranda neformalaus švietimo. Ateitį matau naujoje kartoje – užaugus ji nebus abejinga gamtai, bet tam, kad nebūtų abejinga, vaikai dar turi suspėti pamatyti, kas yra tikras miškas, kas yra tikra pieva.
– Ką kiekvienas iš mūsų, kad ir šiandien, galėtų padaryti tam, kad šiek tiek prisidėtume prie ateities, apie kurią kalbate?
– Na, čia klausimas už milijoną. Manau, kad viskas prasideda nuo pažinimo. Reikia eiti į mišką, stengtis jį suprasti, mokėti jame elgtis, ir kai miškas taps svarbiu, tikrai rasite būdus, kaip jam atsidėkoti.
Sau artimiausio ekrano rengėjai kviečia ieškoti projekto žemėlapyje www.sengireskinas.lt. Projektą „Sengirės kinas“ iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.
