Gal aš klystu, bet pabuvę muziejuje dažniausiai prisimename ekspozicijos padarytą įspūdį. Šiek tiek įsimename gidą, ypač jei jis (ji) dėvi specialų kostiumą, patraukia raiškia ir įtaigia kalba, žiniomis, bendravimo kultūra.
Privačios kolekcijos savininkas lieka atmintyje kaip asmuo, ne tik sukūręs ( kartais ne taip ir lengvai) įsimintiną daiktų, istorijos realijų, meno dirbinių pasaulį, bet ir žmogus gebėjęs realizuoti svajonę.
Padėkojame, pasidžiaugiame ir išeiname, nors kartais juntame, kad pabuvę muziejuje išgyvename panašų jausmą lyg perskaitę knygą.
O gera knyga juk paliečia skaitytojo sielą, lieka atmintyje vyksmas, vaizdai, veikėjų paveikslai … ir juos norisi saugoti, net grįžti dar ir dar visa apmąstyti. Tad, kas tas ekspozicijos „rašytojas“, tas gidas, tas darbininkas – tiksliau tas burtininkas vidury dienos?
Pasikalbėkime apie muziejaus įkūrėjus, tautodailininkus Angelę ir Vytautą Raukčius. Jų sodyba pačiame Balčių Tvenkinio gatvės gale Vainute, Šilutės rajone. Kryžkelėje pasukame į kairę ir platus žalias kiemas, nuo šiaurės vėjų užstotas didžiulių medžių. Kiekvienas kampelis žydi gėlėmis, ne pagal virvutę tiesiomis eilutėmis ar vingriais posūkiais pasodintomis, o laisvai vešinčiomis kaimo oazės kasdienybėje.
Ir ko joms nesigirti, nesakyti, kad pačios renkasi laiką kada skleisti žiedus, kada sėklas brandinti, o štai vienas jurginas net neapsisprendėlio pravardę gavęs, – vienas kelmo žiedas raudonas, kitas vos vos rausvas. Ką gi laisvė žydėti, laisvė mylėti.
Per visą mūsų svečiavimosi laiką Raukčių sodyboje bandžiau pagauti čia tvyrančios meilės jausmą – ne tik abiejų tarpusavio jausmą – jis nedemonstruojamas, fiziškai juntamas kaip ir tolokai gyvenančių vaikų artumas.
Žemaitiškai sakant du vaikiukai, viena mergikė. Jie jau be mažybinių priesagų, jos priklauso anūkams, kurie, atrodo, ką tik čia buvę. Ir pagauk, kokia medžiaga čia užpildyta visa erdvė! Pagavau, kai mus pakvietė į sodą.
Aplink aikštelę, kaip ir viskas sodyboje iš paprasto medžio, o čia dar vėjų ir lietaus nusvidinto, nupilkinto. Sėsk ant rąstelio, sėsk ant kulbelės ar ant Z. Kelmickaitei skirto suolelio… Štiš, lukterk.
Šis suolelis su senų akėčių šoninėmis atramomis; vienaip atvertei atlošą, sėskis į saulėtekį, antraip – matai saulėlydį. Štai kur paslaptis: visa, kas šių žmonių sieloje – pilna Žemės diena.
Matyt, iš jos Angelė rieškučiomis semia tai, ką tas mūsų dangus tebesaugo iš praeities senolių gyvenimo: ženklus, įbrėžiamus margučių lukštuose, juostų raštuose, Vytauto raizgiose medžių šakelėse atpažintas gyvūnėlių figūrėles, drožiniais atsikartojančias paukščių formas, piešiniuose stabtelėjusius vaizdus.
Tai ne šiaip sau žinia iš kažkur aukščiau, nepasiekiamos žmogaus patirties buveinės, bet ir perskaityta Žemaitės, Nėries, Simonaitytės, Donelaičio tekstuose. Perskaityta ir persakyta įrėžiais velykiniuose margučiuose, kurių svirno palėpės muziejuje virš trijų tūkstančių.
Tie įrėžimai, tos linijos nepakartojami grafikos piešiniai. Neįtikėtina, kad galima taip sukurti peizažą, portretą, „Metų“ poemos vaizdus.
Ten, kur nei akis pasiekia, kur gal net neturime teisės portretizuoti – Šventojo Rašto fragmentai – sumaniai apsiribota tik siluetais. Prakartėlėse atitinkamais lygmenimis žvelgia į mūsų pasaulį ano stebuklo liudytojai gyvūnėliai, piemenys, karaliai – visa tai Vytauto išdrožtos figūrėlės.
Jei muziejuje net kvapą užima nuostaba, jog tai įmanoma sukurti, čia sode, įsitikini, kad tokius stebuklus daro tik labai didelis meninis susiklausymas ir minties pagava. Bandome įsivaizduoti, kaip jie dirba.
Kažkodėl tikime, kad žodžiai ne visada būtini, kad mintys pačios bendrauja, nes vis dėlto yra kažkas magiško šiame dviejų žmonių gyvenime. Kol vis dar sode, negaliu atitraukti akių nuo obels.
Stebėtinai dideliais obuoliais apkibusios šakos net kiek pasvirę, bet nelūžo nei per prasiautusią vėtrą, nei apsunkus nuo lietaus pertekliaus ar gausios rasos. Gal jie taip pat iš aukštesnio pasaulio, nes greta vadinamieji rojaus obuoliukai, tiesa, neįprastai dideli.
Garantuoju, kad jais paskanauja naktį čia atskridęs angelas. Turi juk kas nors pasirūpinti nepaprastu paprastų žmonių gyvenimu. Atversti reikiamą knygą, pakviesti į operą Rygoje, iškepti anūkų lauktuvėms močiutės pyragą.
Ką išsineša lankytojas, užverdamas vartelius? Ačiū Dievui, vartelių čia nėra, ir kiemas, ir muziejus, ir šeimininkų siela neužtverti jokiomis sienomis: svečiuokimės, kalbėkimės, prisiminkime.
Taip ilgam prisiminsime įspūdžius iš muziejaus, svetingus įdomius šeimininkus, kuriems nė apie ką bekalbant, nepritrūksta minčių, žodžių, žaidimų.
Būtent žaidimų: pasigyrėme, kad mūsų sambūris dabar bando atkapstyti atmintyje pačius seniausius vaikystės, dar geriau senelių žaidimus, ir net nepajutome, kad jau žaidžiame skaičiaus trys žaidimą. Taip natūraliai ir paprastai čia viskas atsitinka.
Ir vis dėlto kuo kitokie užveriame tuos nesamus vartelius.
Pirmiausia jaučiame, kad buvome kitokiame pasaulyje, kuriame pranyko ribos tarp tolimos praeities ir dabarties, nes tai, ką papasakojo margučių raštai, ką pajėgėme pajusti sode, kuriame obelys, gėlės, suoliukai iš rąstelių, pagaliau visa dengęs subtiliai debesuotas dangus, net įsivaizduojami deglų stebulėse nakties žibintai nėra jokia butaforija, o gyva, pulsuojanti kūrybinių minčių versmė.
Priimdamas tai, kaip neatlyginamą dovaną, privalai atverti sielą, nes ji ką tik svečiavosi čia, ne tik Angelės ir Vytauto Raukčių sodyboje, bet ir jų pažadintoje mūsų tautos kultūros šviesoje.
Buvai ir gavai pamoką – eidamas susitikti su tokiais žmonėmis, palik prie vartų klumpes.
Autorė yra Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ vadovė 
