Pagal Džono Eliso (John Ellis) straipsnį „The Wall Street Journal“
Jau tris ar keturis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta ginčas dėl universitetų vaidmens visuomenėje. Šalies konservatyvių pažiūrų akademikai nuolat perspėdavo visuomenę, kad aukštosiose mokyklose mokslą ir laisvą mintį baigia išstumti politinis aktyvizmas.
Liberalai ilgą laiką į šiuos perspėjimus žvelgė atsainiai. Jie tvirtino, kad radikalių marksistinių pažiūrų profesoriai didesnės žalos nepadarys – esą studentai yra pakankamai išprusę, kad juos tokios idėjos suklaidintų, esą jie geba savarankiškai atskirti rimtą mokslą nuo ideologinių fantazijų, tad radikalių dėstytojų skleidžiamos idėjos negali turėti reikšmingos įtakos jų pasaulėžiūrai.
Bet liberalai klydo. Jų abejingumas, Eliso teigimu, jau sukėlė grėsmingas pasekmes. Tai patvirtina pastaruoju metu šalies rinkimuose išryškėjusias socialistų pergales, kurias Ellsas sieja būtent su universitetuose dešimtmečiais skleistomis idėjomis. Pasirodo, šios idėjos nebuvo tokios jau nekaltos.
Jos pamažu formavo ištisų kartų pasaulėžiūrą, keitė politines nuostatas ir galiausiai paveikė rinkėjų pasirinkimą – tai, kas ilgą laiką daugeliui atrodė kaip marginalios akademinės diskusijos, šiandien JAV tapo realia politine jėga.
Paradoksalu, bet liberalai, ilgai toleravę radikaliosios kairės įsigalėjimą JAV universitetuose, dabar patys tapo jos taikiniu – radikalų jau nebetenkina kova su konservatoriais. Jie lygiai taip pat uoliai puola nuosaikiąją kairę ir tas Vakarų civilizacijos vertybes, kuriomis istoriškai rėmėsi abi pagrindinės Amerikos politinės stovyklos.
Dar daugiau – savo išpuoliams prieš Vakarų civilizaciją jie pasitelkia pačios Vakarų civilizacijos sukurtus principus: demokratiją, žmogaus teises ir lygybę. Kitaip tariant, Vakarų kultūros laimėjimai naudojami tai pačiai kultūrai griauti.
Elisas pabrėžia, kad čia kalbama ne apie naivius jaunuolius, trokštančius teisingesnės visuomenės. Jo vertinimu, universitetuose yra įsitvirtinę revoliuciniai aktyvistai, kurių siekiai gerokai peržengia tradicines marksistines idėjas apie kapitalizmo ar privačios nuosavybės panaikinimą – kai kurie jų reikalauja net panaikinti policiją ir kalėjimus, išardyti kariuomenę bei visiškai atverti valstybių sienas.
Anot autoriaus, tokios idėjos veda ne į laisvesnę ar teisingesnę visuomenę, o į teisinės ir valstybės tvarkos griovimą.
Bet problema, pasak Eliso, gerokai didesnė nei vien rinkėjų politinės pažiūros. Universitetuose yra rengiami mokytojai, žurnalistai, teisininkai, gydytojai ir kitų profesijų specialistai. Todėl politinę ideologiją iškėlus aukščiau už dalykines žinias ir profesinę kompetenciją, tokio mokymo padariniai neišvengiamai persimeta į įvairias visuomenės gyvenimo sritis.
Eliso teigimu, būtent švietimo specialistų rengimo institucijose įsigalėjusios ideologinės nuostatos prisidėjo prie smunkančių moksleivių skaitymo ir matematikos rezultatų. Panašios problemos yra ir žurnalistikos, teisės ir medicinos studijose, kuriose, Eliso vertinimu, vis didėjančią reikšmę įgauna vadinamoji „woke“ ideologija, dažnai nustelbianti profesinį pasirengimą, taip iškreipdama pačią universiteto paskirtį.
Aukštoji mokykla, tarsi turėtų ugdyti savarankiškai mąstantį, išsilavinusį žmogų, gebantį kritiškai vertinti įvairias idėjas. Tačiau politizuotas universitetas pradėjo siekti priešingo rezultato – formuoti žmogų, kuris neabejoja jam pateikiamomis ideologinėmis tiesomis. O tai yra esminis skirtumas: mokslas skatina klausti, abejoti ir ieškoti atsakymų, o politinė indoktrinacija reikalauja pritarti iš anksto paruoštiems atsakymams.
Profesorius perspėja ir dėl ilgalaikių tokio proceso pasekmių – viena universitetuose ideologiškai formuota karta jau išėjo į visuomenę, o kita dar tik rengiama. Jei ši kryptis nesikeis, ilgainiui nebeliks pakankamai žmonių, išsaugojusių klasikinio universitetinio išsilavinimo tradiciją ir gebančių ją perduoti ateinančioms kartoms.
Tuomet, Eliso įsitikinimu, grėsmė iškils ne tik akademinei bendruomenei, bet ir pačiai konstitucinei valstybės santvarkai.
Šiame kontekste jis primena filosofą Džoną Stuartą Millą, kuris aiškino, kad sveikam politiniam gyvenimui būtinos dvi viena kitą atsveriančios jėgos – tvarkos ir stabilumo šalininkai bei pažangos ir reformų siekėjai. Būtent jų tarpusavio prieštaravimas padeda išlaikyti politinę ir intelektinę pusiausvyrą.
Kas nutinka, kai universitetuose tokios pusiausvyros nebelieka?
Elisas mano, kad išnykus tikrai intelektinei opozicijai, viena ideologinė kryptis ima dominuoti, o jos teiginiai nustoja būti kritiškai tikrinami. Tuomet universitetas tampa nebe skirtingų idėjų susidūrimo vieta, o vienos politinės pasaulėžiūros skleidimo institucija.
Būtent todėl, autoriaus nuomone, pavienių reformų nebepakanka. Galima atsisakyti DEI (įvairovės, lygybės ir įtraukties) programų, sugrąžinti apleistus klasikinius studijų dalykus, steigti naujus akademinius padalinius, kuriuose būtų saugoma intelektinė įvairovė – visa tai naudingi žingsniai, tačiau jie neišspręs pagrindinės problemos, jei universitetuose ir toliau dirbs dėstytojai, kuriems politinis aktyvizmas yra svarbesnis už mokslą.
Kodėl universitetai turi teisę atleisti iš darbo politine indoktrinacija užsiimančius profesorius?
Šiuo klausimu profesorius pateikia tris pagrindinius argumentus.
Pirmasis susijęs su darbo paskirtimi. Profesorius priimamas į universitetą tam, kad perduotų žinias, mokytų studentus analitiškai mąstyti ir savarankiškai vertinti įvairias teorijas. Jeigu jis vietoj to naudojasi auditorija savo politinėms pažiūroms skleisti ir studentams verbuoti, tuo atveju iš esmės nebeatlieka darbo, kuriam buvo pasamdytas.
Tikrasis mokymas ugdo savarankišką mąstymą, tuo tarpu politinė indoktrinacija siekia paklusnumo tam tikrai ideologijai.
Antrasis argumentas – darbo rezultatai. Kaip ir bet kurioje profesijoje, dėstytojo veikla turi būti vertinama pagal tai, kokius rezultatus jis pasiekia. Jeigu universitetą baigę studentai menkai išmano savo šalies istoriją, ekonomikos pagrindus ar politines teorijas, tuomet akivaizdu, kad aukštoji mokykla tinkamai nebevykdo savo paskirties.
Elisas remiasi tyrimais, kurie atskleidžia rimtas Amerikos universitetų absolventų žinių spragas. Jo išvada gana negailestinga: institucijos, kurios turėtų skleisti žinias, itin dažnai ima dauginti neišmanymą.
Trečiasis argumentas – pačių universitetų taisyklės. Daugelis aukštųjų mokyklų oficialiai draudžia dėstytojams naudotis tarnybine padėtimi partinei propagandai.
Profesorius kaip pavyzdį pateikia Kalifornijos universitetą, kuriame pats dėstė beveik tris dešimtmečius. Šios aukštosios mokyklos nuostatos reikalauja, kad universitetas išliktų politiškai neutralus ir netaptų partinių interesų įgyvendinimo priemone. Auditorijos naudojimas politinei indoktrinacijai laikomas piktnaudžiavimu universiteto paskirtimi.
Todėl, jo įsitikinimu, akademinė laisvė negali būti suprantama kaip neribota teisė naudoti universitetą politinei agitacijai. Lygiai taip pat nuolatinės profesoriaus pareigos negali suteikti imuniteto už sistemingus institucijos taisyklių pažeidimus.
Elisas mano, kad Amerikos aukštojo mokslo problema nėra nei unikali, nei neįveikiama. Daugelis žino, kokie procesai vyksta universitetuose ir kokių pasekmių jie gali turėti visuomenei. Todėl, jo vertinimu, trūksta ne teisinių priemonių, o universitetų vadovų apsisprendimo jomis pasinaudoti.
Autorius siūlo gan ryžtingą sprendimą – nutraukti politinių aktyvistų dominavimą akademinėje aplinkoje ir pašalinti iš dėstytojų pareigų tuos, kurie sistemingai keičia mokslinę bei pedagoginę veiklą politine indoktrinacija.
Svarbiausia Eliso mintis ta, kad universitetuose prasidėję procesai persimeta į visuomenės, jie formuoja visuomenės mąstymą, politinę kultūrą, būsimų specialistų vertybes ir galiausiai rinkėjų sprendimus. Todėl ginčas dėl universitetų paskirties iš esmės yra ginčas dėl būsimos visuomenės ir jos konstitucinės santvarkos.
Kas formuoja Lietuvos politikų, žurnalistų ir teisininkų pasaulėžiūrą?
Šie Džono Eliso perspėjimai ypač aktualūs Lietuvai – nedidelei valstybei, kurioje aukštųjų mokyklų intelektinė įtaka valstybės institucijoms ir visuomenės gyvenimui yra nepaprastai reikšminga.
Universitetuose mokosi būsimieji teisėjai, prokurorai, advokatai, valstybės tarnautojai, mokytojai, žurnalistai, politikai ir visuomenės nuomonės formuotojai. Vadinasi, akademinėje aplinkoje įgytos intelektinės nuostatos ilgainiui persikelia į valstybės institucijas, žiniasklaidą, švietimo sistemą ir viešąją politiką.
Šis poveikis savaime nėra blogas. Priešingai, tai viena svarbiausių aukštųjų mokyklų visuomeninių funkcijų. Tačiau jeigu akademinėje erdvėje įsigali pasaulėžiūrinis vienpusiškumas, jo pasekmes greitai pajunta valstybės institucijos, kurios yra už universiteto ribų.
Dėl šiandien kyla pagrįstas klausimas: ar būsimieji teisininkai pakankamai supažindinami su skirtingomis Konstitucijos aiškinimo mokyklomis? Ar žurnalistikos studentai mokomi atskirti faktinį pranešimą nuo politinio komentaro ir vienodai kritiškai vertinti skirtingų ideologinių stovyklų argumentus? Ar politikos mokslų studentai nagrinėja ne tik liberalizmo ir socialdemokratijos, bet ir konservatizmo, nacionalizmo bei kitų politinės minties tradicijų intelektinius pagrindus?
Galiausiai, ar pedagogikos studijų absolventai geba skatinti mokinių savarankišką mąstymą net ir tuo atveju, kai jų išvados nesutampa su paties mokytojo įsitikinimais?
Nėra ginčo, kad akademinio išsilavinimo paskirtis nėra išmokyti studentą pritarti dėstytojui. Jo paskirtis – išugdyti gebėjimą savarankiškai vertinti skirtingas teorijas, atskirti faktus nuo politinių interpretacijų ir argumentuotai ginti savo įsitikinimus.
Vilniaus universiteto „žmoga“ – ideologijos ir mokslo konflikto pavyzdys
Kad nuogąstavimai dėl ideologijos skverbimosi į akademinę aplinką nėra teoriniai, patvirtina 2021 metais Lietuvoje kilęs skandalas, kai Vilniaus universitetas (VU), įgyvendindamas savo lyčių lygybės politiką, paskelbė vadinamąsias „Lyčiai jautrios kalbos gaires“.
Bus tęsinys.












