Lapkričio 19 d., ketvirtadienį, 10–17 val. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seimo lankytojų centre (Gedimino pr. 60), vyks tarptautinis forumas „Istorinė atmintis ir dekolonizavimo iššūkiai Kaukaze: europinis dialogas ir regioninio stabilumo perspektyvos“.
Į Vilnių susirinkę Lietuvos ir užsienio šalių istorikai, politologai, žmogaus teisių gynėjai bei Kaukazo tautinių judėjimų atstovai aptars Rusijos imperinės politikos padarinius, Kaukazo tautų teisę į apsisprendimą ir galimybes užtikrinti jų savarankišką ateitį.
Tačiau šio susitikimo reikšmė gerokai platesnė nei politinių sienų ar valstybių santvarkos klausimai. Forume bus kalbama apie tautų teisę išsaugoti gimtąją kalbą, istorinę atmintį, kultūros paveldą, papročius ir ryšį su protėvių žeme.
Renginys vyks Seimo nario, istoriko prof. Valdo Rakučio globoje. Jį rengia Užgrobtųjų tautų tyrimo institutas ir Pasaulinė čerkesų agentūra („World Circassian Agency“, WCA), bendradarbiaudami su kitomis Kaukazo tautų organizacijomis.
Forumo pabaigoje numatoma priimti Vilniaus deklaraciją, kurioje bus išdėstyti istorinio teisingumo atkūrimo, tautų teisių gynimo ir bendros Kaukazo stebėsenos sistemos kūrimo siekiai.
Kaukazas – tautų, kalbų ir kultūrų kryžkelė
Kaukazas – vienas tautine ir kalbine įvairove turtingiausių pasaulio kraštų. Šimtmečiais čia greta gyveno skirtingų kalbinių šeimų tautos, sukūrusios savitas kultūras, paprotinės teisės sistemas, religinius papročius ir bendruomeninio gyvenimo formas.
Čerkesai, čečėnai, ingušai, avarai, lezginai, nogajai ir daugelis kitų tautų išsaugojo savitą istorinį bei kultūrinį paveldą. Nors jų likimus sieja bendra Kaukazo istorija, kiekviena tauta turi savo kalbą, tradicijas ir pasaulėžiūrą.
Rusijos imperijos skverbimasis į Kaukazą XVIII–XIX a. skaudžiai pakeitė šių tautų gyvenimą. Ilgus karus lydėjo gyvenviečių naikinimas, žudynės, priverstinis gyventojų perkėlimas ir masiniai trėmimai.
Ypač tragiškas buvo čerkesų, arba adygų, likimas. XIX a. Rusijai užkariaujant jų žemes, daugybė žmonių žuvo, o didelė išlikusiųjų dalis buvo priversta palikti tėvynę.
Čerkesų palikuonys iki šiol gyvena Turkijoje, Artimųjų Rytų kraštuose, Europoje ir kitur. Nuo istorinės tėvynės atskirta tauta daugiau kaip pusantro šimtmečio stengiasi išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir kilmės atmintį.
Šie įvykiai čerkesų tautinėje atmintyje išliko kaip genocidas. 2011 m. jį pripažino Sakartvelo parlamentas, o 2025 m. sausio 9 d. – Ukrainos Aukščiausioji Rada.
Lietuvoje čerkesų tautos istorija ir laisvės siekiai taip pat sulaukia vis daugiau dėmesio.
Tačiau Kaukazo tautų persekiojimas nesibaigė žlugus carinei imperijai. Sovietų valdžia tęsė represijas, vykdė masinius trėmimus ir mėgino palaužti pavergtų tautų savarankiškumą.
1943 m. iš gimtųjų žemių buvo ištremti karačajai, 1944 m. – čečėnai, ingušai ir balkarai. Tremtiniai neteko namų, žemių, o daugelis jų žuvo kelionėje ar tremties vietose.
Šių tragedijų atmintis iki šiol gyva Kaukazo tautų sąmonėje. Todėl istorinio teisingumo atkūrimas joms yra ne vien praeities įvertinimas, bet ir būtina sąlyga ateičiai kurti.
Ar gali tauta išlikti praradusi savo kalbą?
Viena svarbiausių Vilniaus forumo temų – gimtųjų kalbų išsaugojimas.
Kalba nėra vien susikalbėjimo priemonė. Joje gyvena tautos istorija, pasaulėžiūra, sakmės, dainos, papročiai ir per daugelį kartų sukaupta patirtis.
Prarasdama kalbą, tauta netenka ne tik žodžių. Silpsta jos ryšys su protėvių atmintimi, nyksta saviti pasaulio suvokimo ir kultūrinės raiškos būdai.
Rusijos Federacijoje 2018 m. priimtos švietimo įstatymo pataisos, išplėtusios gimtųjų kalbų mokymosi pasirinkimo galimybes, sukėlė didelį tautinių bendruomenių susirūpinimą. Dalis jų atstovų įspėjo, kad naujoji tvarka dar labiau susilpnins nerusiškų kalbų padėtį mokyklose.
Šias problemas yra nagrinėję ir Jungtinių Tautų ekspertai, atkreipę dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria Rusijos Federacijos vietinės tautos, siekiančios išsaugoti savo kalbas.
Vilniaus forume apie vietinių kalbų išstūmimą įstatyminėmis priemonėmis ir galimybių mokytis gimtąja kalba ribojimą kalbės Saykhan Muzaev.
Tautinės tapatybės reikšmę pasaulio kultūrų įvairovei nagrinės Lietuvos istorikas ir politologas Marius Kundrotas. Jo pranešimo tema – „Tautinė tapatybė kaip pasaulio įvairovės ir pažangos pagrindas“.
Lietuviams šie klausimai ypač artimi. Mūsų tautos istorija primena, ką reiškė spaudos draudimas, rusinimas ir pastangos išstumti gimtąją kalbą iš mokyklų bei viešojo gyvenimo.
Lietuvių kalba išliko ne vien dėl politinių sprendimų. Ją išsaugojo žmonės, kurie, nepaisydami draudimų ir persekiojimų, mokė savo vaikus lietuviškai, platino knygas, puoselėjo dainas, papročius ir tautinę savimonę.
Ši patirtis leidžia geriau suprasti Kaukazo tautų pastangas apginti savo kalbas. Juk kalbos išlikimas dažnai lemia ir pačios tautos ateitį.
Kultūros paveldas – tautos savarankiškumo pamatas
Vilniaus forumo programoje daug dėmesio skiriama Kaukazo tautų tradicinei kultūrai ir jos išsaugojimui.
Kalbant apie tautų apsisprendimą dažniausiai minimos politinės teisės, savivalda ar nepriklausomybė. Tačiau tautos savarankiškumas gali būti silpninamas ir tuomet, kai formaliai išsaugomos jos administracinės institucijos.
Kaukazo tautų gyvenime nuo seno didelę reikšmę turėjo paprotinė teisė, bendruomenių savivalda, vyresniųjų autoritetas ir tradiciniai žmonių tarpusavio santykiai.
Šios institucijos ne tik reguliavo bendruomenės gyvenimą. Jos saugojo ir iš kartos į kartą perduodamą tautos vertybių sistemą.
Imperinė valdžia, naikindama ar keisdama šiuos papročius bei savivaldos formas, griovė ne vien senąją valdymo tvarką, bet ir bendruomenių kultūrinio savarankiškumo pagrindus.
Apie tai forume kalbės Saryn Kuchinskii. Jo pranešimas bus skirtas tradicinių suvereniteto institucijų likvidavimui, vietos teisės sistemų ardymui ir šios politikos padariniams Kaukazo regionui.
Kultūros paveldo apsaugos ir teisės sugrįžti į protėvių žemes klausimus nagrinės Adas Jakubauskas.
Čerkesams ši tema ypač skaudi. Didelė tautos dalis jau daugiau kaip pusantro šimtmečio gyvena išeivijoje, tačiau iki šiol saugo savo kilmės atmintį, kalbą, dainas, šokius ir papročius.
Todėl čerkesų siekis išlaikyti ryšį su istorine tėvyne yra ne vien politinis reikalavimas. Tai pastangos išsaugoti tautos kultūrinį tęstinumą.
Kai naikinama gamta, nyksta ir tautos atmintis
Išskirtinis Vilniaus forumo bruožas – dėmesys ekologiniams kolonializmo padariniams.
Aplinkosauga paprastai siejama su miškų, vandenų, gyvūnijos ir kraštovaizdžio apsauga. Tačiau daugeliui vietinių tautų gamtinė aplinka yra neatsiejama jų istorijos, kultūros ir dvasinio gyvenimo dalis.
Kalnai, upės, šventosios giraitės, protėvių kapavietės ir senosios gyvenvietės – tai ne vien gamtos ar istorijos paminklai. Šiose vietose saugoma bendruomenių atmintis, perduodami pasakojimai, papročiai ir šimtmečius puoselėti ryšiai su gimtąja žeme.
Kai tokios vietos sunaikinamos, užstatomos ar tampa neprieinamos vietos gyventojams, kartu nyksta ir dalis tautos kultūrinės atminties.
Šiai problemai bus skirtas Romano Nikitino pranešimas apie vietinių tautų šventųjų giraičių ir tradicinių žemių nusavinimą. Kaip vieną iš pavyzdžių pranešėjas nagrinės su 2014 m. Sočio olimpinėmis žaidynėmis susijusius įvykius.
Anjelika Toktamis-Ceyisakar kalbės apie XIX a. Rusijos imperijos taikytą išdegintos žemės politiką, Čerkesijos, Nogajų stepių ir Dono krašto gamtinės aplinkos naikinimą.
Šie pranešimai skatins pažvelgti į kolonializmo istoriją ne tik kaip į karinių užkariavimų ir politinio pavergimo grandinę, bet ir kaip į ilgalaikį tautų gyvenamosios aplinkos keitimą.
Šiai temai skirta ir forumo pradžioje, 10 val., atidaroma paroda „Kaukazas: ekologinio kolonializmo ir prarastos laisvės kronikos“.
Paroda atkreips dėmesį į Kaukazo gamtinės aplinkos, istorinio kraštovaizdžio ir kultūros paveldo likimą, primindama, kad tautos ir jos gimtosios žemės istorija yra neatskiriamos.
Nuo istorinių nusikaltimų iki šiandienos iššūkių
Forumo darbas vyks trimis pagrindinėmis sesijomis.
Pirmoji sesija, prasidėsianti 10.30 val., bus skirta istorinei atminčiai ir teisiniams kolonializmo padariniams.
Pranešėjai nagrinės Rusijos imperijos užkariavimų istoriją, sovietinį valstybinį terorą Kaukaze, tautų savivaldos naikinimą ir dabartinius laisvės siekius.
Sergey Krivenko kalbės apie sovietinį valstybinį terorą, Shamil Abdullah – apie Dagestano kelią į nepriklausomybę, o Merab Chukhua pristatys Lietuvos kovotojų už Čerkesijos laisvę istoriją ir dabartinius iššūkius.
Antroji sesija, prasidėsianti 12.30 val., bus skirta žmogaus teisėms, tautiniam savarankiškumui ir galimiems politiniams pokyčiams Rusijos Federacijoje.
Petimat Souleimanova aptars galimus Rusijos Federacijos dezintegracijos scenarijus, Rustam Khuazhev – čerkesų respublikų suverenių teisių praradimą, o Zarema Gasanova – politinių represijų Dagestane mechanizmus.
Lietuvos politikas Gintaras Songaila skaitys pranešimą „Europos abejingumo Kaukazo tautų likimui sindromas“.
Šioje sesijoje taip pat numatyta filmo peržiūra ir jo pristatymas.
Trečioji sesija, prasidėsianti 14.30 val., bus skirta ekologiniams ir teisiniams kolonializmo padariniams, tautinės tapatybės bei kultūros paveldo apsaugai.
Seyfaddin Huseynli kalbės apie kultūrinę ir tautinę įvairovę kaip vertybę, o Gulsum Khalilova nagrinės Krymo ir Kaukazo tautų istorinės patirties bendrumus Rusijos imperializmo akivaizdoje.
Po pranešimų, 15.40 val., vyks bendra diskusija. Joje numatoma suteikti žodį kviestiniams Europos ekspertams, mokslininkams, visuomenės atstovams ir Lietuvos Seimo nariams.
Lietuva – laisvės siekiančių tautų susitikimo vieta
Vilniaus pasirinkimas šiam forumui turi ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę.
Lietuva pati patyrė Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos valdžią, tautinės kultūros varžymus, politines represijas bei tremtis. Tačiau sugebėjo išsaugoti tautinę savimonę, atkurti nepriklausomybę ir tapti visateise Europos valstybių bendrijos nare.
Mūsų istorinė patirtis padeda suprasti tautas, kurios iki šiol siekia savarankiškumo ir teisės pačioms spręsti savo likimą.
Lietuvos laisvės siekis ne kartą buvo siejamas ir su kitų Rusijos imperijos pavergtų tautų likimu. Dar XX a. pradžioje lietuvių politikos veikėjai ieškojo bendraminčių tarp kitų tautų atstovų, kėlė tautų apsisprendimo klausimą tarptautiniuose susitikimuose.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva tapo svarbia vieta, kurioje prieglobsčio, paramos ir tarptautinio dėmesio ieško Rusijos valdžios persekiojami žmonės.
Apie lietuvių ir Kaukazo tautų ryšius, susiklosčiusius pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, Alkas.lt yra rašęs ir prisimindamas Algirdą Patacką.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau keliamas ir čerkesų genocido istorinio bei teisinio įvertinimo klausimas.
2025 m. gruodžio 17 d. Seime buvo surengta tarptautinė konferencija „Čerkesų genocidas istorijos ir šiuolaikinės politikos kontekste“.
Joje siekta supažindinti Lietuvos politikus ir visuomenę su čerkesų tautos istorija, patirtomis netektimis ir tarptautine genocido pripažinimo praktika.
Lapkričio 19 d. forumas šias temas gerokai praplės. Jame bus kalbama ne tik apie čerkesų, bet ir apie kitų Kaukazo bei gretimų kraštų tautų problemas.
Šis susitikimas taip pat pratęs šių metų liepos 6 d. Azerbaidžano mieste Šušoje vykusios tarptautinės konferencijos „Kultūrinė ir etninė įvairovė: istorijos pamokos, šiuolaikiniai iššūkiai“ pradėtus svarstymus.
Šušoje susirinkę mokslininkai ir visuomenės atstovai iš dešimties valstybių aptarė tautų kultūros, istorinės atminties ir žmogaus teisių apsaugos klausimus.
Konferencijos dalyviai priėmė bendrą deklaraciją, kurioje pabrėžė būtinybę saugoti tautinę ir kultūrinę įvairovę, įvertinti istorinius nusikaltimus ir ginti tautų, netekusių savo istorinių žemių, teises.
Vilniaus forumo rengėjai siekia šiuos klausimus iškelti platesniame Europos politiniame ir moksliniame svarstyme.
Apie lapkričio 19 d. Vilniuje rengiamą forumą Alkas.lt jau pranešė lapkričio 10 d.
Vilniaus deklaracija – nuo istorinio teisingumo iki bendros stebėsenos
Vienas svarbiausių numatomų forumo darbų – Vilniaus deklaracijos priėmimas.
Pagal rengėjų parengtą projektą ji vadinsis „Dėl imperinio palikimo įveikimo, istorinio teisingumo pripažinimo ir bendros Kaukazo stebėsenos sistemos sukūrimo“.
Deklaracijoje numatoma pabrėžti istorinį Kaukazo ir jo prieigų tautų ryšį, pasmerkti imperinės kolonizacijos nusikaltimus ir siekti tarptautinio jų įvertinimo.
Ypatingas dėmesys skiriamas XVIII–XIX a. čerkesų naikinimui ir išvarymui iš gimtųjų žemių, XX a. sovietiniams trėmimams bei kitoms represijoms.
Deklaracijos rengėjai dabartinę Rusijos agresiją prieš Ukrainą vertina kaip ilgaamžės imperinės politikos tęsinį. Jų įsitikinimu, ilgalaikis Europos saugumas neįmanomas neįveikus priežasčių, kurios skatina tokią politiką.
Tačiau Vilniaus deklaracija neturėtų apsiriboti vien istorinių nusikaltimų pasmerkimu.
Vienas konkrečiausių jos siekių – sukurti bendrą skaitmeninę Kaukazo stebėsenos sistemą.
Joje būtų kaupiami istoriniai dokumentai, archyvinė medžiaga, statistiniai duomenys ir liudijimai apie žmogaus bei tautų teisių pažeidimus.
Numatoma rinkti ir sisteminti žinias apie tautinės tapatybės slopinimą, kultūros paveldo naikinimą bei ekologinius nusikaltimus visame regione – nuo Dono iki Pietų Kaukazo.
Tokia sistema galėtų tapti svarbia pagalba istorikams, žmogaus teisių gynėjams, teisininkams, tarptautinėms organizacijoms ir pačioms Kaukazo tautų bendruomenėms.
Ji padėtų ne tik išsaugoti istorinės atminties liudijimus ateities kartoms, bet ir kaupti duomenis, reikalingus istoriniams nusikaltimams teisiškai įvertinti.
Deklaracijos projekte prie šios iniciatyvos kviečiamos prisidėti pilietinės visuomenės organizacijos, tarptautinės institucijos ir Europos partneriai.
Vilniaus deklaraciją numatoma pristatyti, priimti ir pasirašyti lapkričio 19 d. nuo 16.20 iki 17 val.
Svarbu pabrėžti, kad tai bus forumo dalyvių ir prie deklaracijos prisijungusių organizacijų pareiškimas, o ne Lietuvos Respublikos Seimo priimtas teisės aktas.
Tautos laisvė – tai teisė išlikti savimi
Kaukazo istorija primena, kad tautų pavergimas reiškiasi ne vien karine jėga, svetimos valdžios primetimu ar politinių teisių atėmimu.
Kai iš mokyklų išstumiama gimtoji kalba, naikinamos istorinės vietos, draudžiami papročiai, silpninama bendruomenių savivalda ar iškraipoma tautos praeitis, griaunami ir jos savarankiško gyvenimo pagrindai.
Todėl Kaukazo tautų laisvės klausimas neatsiejamas nuo viso pasaulio kultūrinės įvairovės išsaugojimo.
Kiekviena kalba, daina, sakmė, paprotys ar protėvių šventvietė liudija savitą žmonių santykį su pasauliu. Praradus šį paveldą, nuskursta ne tik viena tauta, bet ir visa žmonijos kultūra.
Vilniaus forumas suteiks progą apie šias problemas kalbėti platesniame Europos akiratyje.
Ar susitikimo dalyviams pavyks pasiekti konkrečių tarptautinio bendradarbiavimo susitarimų, paaiškės po renginio. Tačiau jau pati forumo programa liudija siekį į Kaukazo tautų ateitį žvelgti plačiau – politinės laisvės neatskiriant nuo kultūrinės tapatybės ir istorinės atminties.
Nes tautai neužtenka vien teisės egzistuoti politiniame žemėlapyje. Ji turi turėti ir galimybę išlikti savimi.












