Lapkričio 16 d. LRT paskelbtame komentare „Pasakojimas apie du referendumus“ Gražina Bielousova mėgina įteigti, kad pastangos išsaugoti tradicinę šeimos sampratą kyla iš baimės, nepažinimo ir politikų noro pelnyti rinkėjų palankumą.
Pasirodo, jeigu manai, kad šeima nėra bet kokių dviejų žmonių bendro gyvenimo sinonimas, jau esi įtartinas. O jeigu dar nori, kad dėl šeimos sampratos būtų atsiklausta tautos, tampi kone demokratijos priešu.
Keista demokratija, kurioje piliečių teisė spręsti gerbiama tik tol, kol jie pritaria iš anksto parengtoms išvadoms.
Tačiau G. Bielousovos pasakojime nutylimas esminis klausimas: ką šeima reiškė 1992 metais, kai Lietuvos tauta referendumu priėmė Konstituciją?

1992 metais tokios šeimos sampratos niekas nesiūlė
Mes, kurie anuomet jau buvome sąmoningi Lietuvos piliečiai, gerai prisimename to meto visuomeninį ir politinį gyvenimą.
Buvo atkuriama valstybė, karštai ginčijamasi dėl prezidento galių, Seimo sandaros, nuosavybės, pilietybės ir kitų svarbių dalykų. Tačiau viešų diskusijų apie šeimos, kaip nuo vyro ir moters sąjungos nepriklausomo, lyčiai neutralaus instituto, įtvirtinimą Konstitucijoje nevyko.
Tokios sampratos visuomenei niekas nesiūlė kaip vieno iš galimų konstitucinės šeimos modelių.
Jeigu šiandien kas nors tvirtina, kad Konstitucijos rengėjai jau anuomet turėjo omenyje ir dabar propaguojamą lyčiai neutralią šeimos sampratą, tegul pateikia įrodymus.
Kur 1992 metų spaudos publikacijos, kuriose būtų svarstytas toks šeimos modelis? Kur Konstitucijos rengimo komisijos siūlymai? Kur ano meto viešų diskusijų liudijimai? Pateikite juos!
O kol jų nėra, nėra ir pagrindo šiandienines šeimos sampratos naujoves priskirti 1992 metų Konstitucijos kūrėjų sumanymui.
Ką liudija patys Konstitucijos rengėjai?
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatė, viena iš Konstitucijos projekto rengėjų, teisininkė dr. Zita Šličytė nedviprasmiškai liudija:
„Niekas nekalbėjo apie tos pačios lyties porų prilyginimą vyro ir moters santuokai“.
Pasak Z. Šličytės, lyčiai neutralios šeimos sampratos klausimo nekėlė nė vienas Konstitucijos rengimo diskusijų dalyvis. Vyro ir moters santuokos išskirtinumas anuomet buvo savaime suprantamas dalykas.
Šį liudijimą sustiprina ir kito Konstitucijos rengėjo, buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Jarašiūno pasisakymas.
2007 m. spalio 12 d. Seime skaitytame pranešime „Šeimos koncepcijos pagrindai 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje“ jis priminė, kad rengėjams santuoka grindžiama šeima buvo tokia savaime suprantama sąvoka, jog dėl jos nekilo didesnių diskusijų.
E. Jarašiūnas pabrėžė, kad santuoka ir giminystė yra du svarbiausi konstituciniai šeimos ramsčiai. Jo vertinimu, kitokio pobūdžio žmonių susivienijimų vadinimas šeima ištrintų šio savito visuomenės vieneto apsaugos prasmę.
Taigi turime dviejų Konstitucijos rengėjų liudijimus apie anuomet vyravusį šeimos supratimą.
Kokiu pagrindu šiandien 1992 metų Konstitucijai priskiriama tokia šeimos samprata, apie kurią jos rengėjai, kaip patys liudija, nė nesvarstė?
Šeima atsirado ne Vatikano raštinėje
G. Bielousova teigia, kad siūlomo šeimos apibrėžimo ištakų reikėtų ieškoti katalikiškojoje teologijoje.
Tačiau vyro ir moters sąjunga, motinystė, tėvystė, giminystės ryšiai ir kartų tęstinumas egzistavo tūkstantmečius iki krikščionybės atsiradimo.
Ar lietuviai, kol dar nebuvo priverstinai pakrikštyti, neturėjo šeimų? Ar mūsų protėviai nežinojo, kas yra motina, tėvas, vaikas, vyras ir žmona?
Ar šeimos ryšius jiems įdiegė krikščionių misionieriai ir inkvizitoriai? Žinoma, ne.
Krikščionybė suteikė šeimai savą religinį aiškinimą, tačiau nesukūrė pačios šeimos. Šeimos ir giminės ryšiai priklauso seniausiam žmonijos visuomeninio gyvenimo paveldui.
Todėl G. Bielousovos mėginimas tradicinę šeimos sampratą paversti vien katalikiškosios teologijos išraiška reiškia beatodairiškai neigti ne tik žmonijos istoriją, bet ir mūsų pačių tautos ikikrikščioniškąjį paveldą.
Konkrečioje referendumo formuluotėje galima įžvelgti katalikiškosios šeimos etikos atgarsių. Bet tai nepaneigia kur kas senesnio šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos bei kartų tęstinumo pagrindo, supratimo.
Šeima yra senesnė už krikščionybę, už Lietuvos valstybę ir už bet kurią šiuolaikinę politinę teoriją.
Konstitucinis Teismas – aiškintojas ar Konstitucijos perrašinėtojas?
Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnyje skelbiama: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“
Toliau nurodoma, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Šios sąvokos viename straipsnyje išdėstytos neatsitiktinai. Jos sudaro prasmingą visumą, atspindinčią istoriškai susiklosčiusį šeimos, santuokos ir kartų ryšio supratimą.
Tačiau Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime išaiškino, kad šeimos samprata negali būti kildinama vien iš santuokos. 2019 m. sausio 11 d. nutarime paskelbta, kad konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu.
Galiausiai 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu ši doktrina tapo pagrindu pripažinti valstybės pareigą užtikrinti ir tos pačios lyties porų šeimos santykių teisinę apsaugą.
Ir štai čia iškyla esminis klausimas.
Konstitucinis Teismas turi teisę aiškinti Konstituciją, spręsdamas, ar įstatymai ir kiti teisės aktai jai neprieštarauja. Tačiau ar ši teisė leidžia konstitucinėms sąvokoms suteikti tokį turinį, kokio jų kūrėjai ir Konstituciją priėmusi tauta neturėjo omenyje?
Kur baigiasi Konstitucijos aiškinimas ir prasideda jos perrašinėjimas?
Mano įsitikinimu, taip plėsdamas šeimos sampratą, Konstitucinis Teismas šią ribą peržengė.
Teismas turi saugoti Konstituciją, o ne jos pamatines sąvokas pritaikyti prie naujų visuomeninių ar politinių teorijų.
Tačiau nėra pagrindo manyti, kad vien dalies visuomenės pasikeitusios nuostatos savaime suteikia teisėjams galią iš esmės pakeisti Konstitucijos žodžių prasmę.
Negalima apsimesti, kad tai, ką šiandien nusprendė teisėjai, būtinai ir yra tai, ką 1992 metais nusprendė tauta.
Konstitucinis Teismas nėra Konstitucijos kūrėjas. Jo aiškinimo teisė negali pakeisti tautos steigiamojo apsisprendimo.
Jeigu visuomenės gyvenimas keičiasi ir atsiranda poreikis kitaip reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, tam yra įstatymų leidyba. Jeigu norima keisti Konstitucijos turinį, tam numatyta jos keitimo tvarka.
Tautos suverenitetas negali likti vien iškilminga fraze, kurią prisimename per valstybines šventes, bet pamirštame spręsdami pamatinius valstybės gyvenimo klausimus.
Pripažinti teises – nereiškia visus santykius vadinti šeima
Būtina atskirti du dalykus, kuriuos šeimos sampratos išplėtimo šalininkai linkę suplakti.
Viena – žmogaus teisė gyventi su pasirinktu asmeniu, tvarkyti bendrus turtinius reikalus, paveldėti, rūpintis artimuoju ir prisiimti tarpusavio įsipareigojimus. Visai kas kita – reikalavimas tokius santykius pripažinti tuo pačiu konstituciniu šeimos institutu.
Nedrauskime tos pačios lyties asmenims kurti bendro gyvenimo. Nepalikime jų be teisinių priemonių, kurios apsaugotų jų teisėtus interesus. Tam gali būti numatyta partnerystė ar kita civilinė sąjunga.
Tačiau kodėl tokių santykių teisinis pripažinimas būtinai turi reikšti tradicinės šeimos sąvokos pakeitimą?
Teisė į partnerystę ir reikalavimas iš naujo apibrėžti šeimą nėra tas pats.
Galima gerbti žmogų, pripažinti jo orumą, ginti jo teisėtus interesus ir kartu nesutikti, kad visi bendro gyvenimo būdai turi būti laikomi tuo pačiu konstituciniu šeimos institutu.
G. Bielousova primena, kad Lietuvoje gyvena, dirba, moka mokesčius ir prie valstybės gerovės prisideda skirtingi žmonės, tarp jų – ir taip vadinamos LGBTQ+ bendruomenės nariai.
Ir kas su tuo ginčijasi? Lietuvos pilietis netampa mažiau Lietuvos piliečiu dėl savo lytinės pakraipos, šeiminės padėties ar pasirinkto gyvenimo būdo.
Tačiau nuo kada mokesčių mokėjimas tapo argumentu keisti konstitucinę šeimos sampratą?
Galima būti ištikimam Lietuvos piliečiui, sąžiningai dirbti, ginti tėvynę, dalyvauti jos kultūriniame gyvenime ir apskritai negyventi šeimoje. Ar dėl to toks žmogus tampa menkesnis? Ne.
Štai čia ir slypi G. Bielousovos samprotavimo silpnybė: ginčas dėl šeimos instituto paverčiamas ginču dėl žmonių teisės priklausyti Lietuvai.
Tai du skirtingi klausimai. Niekas neturi būti stumiamas iš savo valstybės dėl to, kaip gyvena. Tačiau lygiai taip pat niekas neturi būti verčiamas atsisakyti istoriškai susiklosčiusio šeimos supratimo vien todėl, kad kitiems jis atrodo pernelyg siauras.
Kodėl taip bijoma referendumo?
Prezidentas Gitanas Nausėda pritarė siūlymui surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos sampratos. Nors konkrečios referendumo formuluotės jis nevertino, pats pritarimas atsiklausti tautos yra svarbus demokratinis žingsnis.
G. Bielousova savo komentare teigia, kad prezidentas pritarė ir iniciatorių siūlomai formuluotei. Tačiau lapkričio 6 d. Prezidentūra buvo aiškiai pareiškusi, kad šalies vadovas konkrečios formuluotės nevertina. Vadinasi, net ir kritikuojant referendumą derėtų tiksliai pristatyti prezidento poziciją.
Šeima nėra menkavertis administracinis terminas, kurio reikšmę galima pakeisti kokios nors ministerijos raštu. Tai vienas svarbiausių visuomenės gyvenimo institutų, susijusių su mūsų istorija, kultūra, papročiais ir valstybės ateitimi.
Todėl siekis išgirsti tautos nuomonę nėra joks išpuolis prieš demokratiją.
Priešingai – keista, kai demokratijos vardu imama aiškinti, kodėl tautos šiuo klausimu geriau nė neklausti.
2026 m. gegužės 19 d. Alkas.lt paskelbė apklausos rezultatus, pagal kuriuos 76 procentai apklaustųjų pritarė patariamojo referendumo surengimui.
Žinoma, pritarimas referendumui nereiškia pritarimo konkrečiai jo formuluotei. Tačiau šie duomenys rodo, kad noras atsiklausti tautos nėra vien politikų sumanymas.
Juolab kad referendumo iniciatyvos svarstymas Seime įstrigo, nors ją parėmė 63 Seimo nariai.
Patariamasis referendumas savaime nepakeistų Konstitucijos. Tam reikėtų laikytis jos keitimo tvarkos. Būtina atsakingai įvertinti ir pačią siūlomą formuluotę, kad ginant šeimos išskirtinumą nebūtų nepagrįstai susiaurintos našlių, vienų vaikus auginančių tėvų ar vaikų neturinčių sutuoktinių teisės.
Bet tai argumentai už sąžiningą svarstymą, o ne prieš tautos teisę pareikšti savo valią.
Tauta neturi būti nutildoma vien todėl, kad jos atsakymas gali nepatikti tiems, kurie jau iš anksto nusprendė, koks jis privalėtų būti.
Šeimos vardas nėra politinis laimikis
Šis ginčas nėra vien apie tos pačios lyties poras ar jų teises.
Tai ginčas, ar šeimos institutas yra savitą istorinį ir kultūrinį turinį turinti visuomenės vertybė, ar tik teisinis pavadinimas, kurį galima keisti pagal kintančias politines pažiūras ir naujas madas.
Aš laikausi pirmosios nuostatos. Šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, motinystės, tėvystės ir kartų tęstinumo pagrindo, išskirtinumo gynimas nėra nei baimės požymis, nei neapykantos išraiška.
Norite įteisinti partnerystes? Siūlykite konkrečius įstatymus. Norite apsaugoti drauge gyvenančių žmonių teises? Ieškokite tam tinkamų teisinių būdų.
Ginkite savo teises. Siekite savo gyvenimo santykių teisinio pripažinimo. Bet nereikalaukite, kad dėl to visi kiti atsisakytų savo supratimo, kas yra šeima.
O jeigu šiuo klausimu nerandame bendro sutarimo, tegul kalba tauta. Ne vien teisėjai. Ne vien politikai. Ne vien naujų ideologijų skelbėjai, o Tauta, kurios vardu priimta Konstitucija.
Nes Konstitucija yra ne teisininkų nuosavybė, o visos tautos susitarimas dėl savo valstybės pagrindų.












