R. Armaitis. Pokrovsko gynyba!

Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (GUR) tęsia operaciją savo atsakomybės zonoje.
GUR specialiojo „Timūr“ padalinio pajėgos vykdo užduotis strategiškai svarbiame Pokrovsko (Donecko sr.) fronto logistikos rajone.

Vyksta įnirtingi mūšiai su rusų okupantais. „Timūre“ tarnauja ir mano ginklo broliai – baltarusiai bei mūsų tautiečiai – lietuviai.

Po sėkmingos desanto operacijos GUR specialiosios pajėgos užėmė numatytas pozicijas; netrukus sausumos koridoriumi prasiveržė papildomos to paties padalinio pajėgos. Kovos tęsiasi siekiant užkirsti kelią priešui plėsti ugnies poveikį GUR atsakomybės zonoje.

Šiame sektoriuje veikia ir kiti GUR specialieji padaliniai, greičiausiai – visi užsieniečių legiono eskadronai, „Kraken“ bei „Artan“.

Nežinau, ar prasminga mesti tiek elitinių pajėgų (tai Ukrainos aukso fondas) – tai ir aukos. Aš ne strategas, bet puikiai žinau, kad iš tokių frontų trečdalis, o kartais ir du trečdaliai negrįžta, net jei tai Ukrainos karinė žvalgyba.

Kita vertus, praradus Pokrovską – aukštumas – priešui bus lengviau kontroliuoti ir atakuoti tolesnes lygumas žemumoje. Jei okupantai užims miestą, išlaikyti frontą šioje atkarpoje taps dar sunkiau, o tai reiškia dar didesnius nuostolius. Tad sunku įvertinti, ar tai verta tokių aukų. Į tai vėliau atsakys istorikai.

Kas man asmeniškai morališkai ir psichologiškai sunkiausia – žinau, kad po Pokrovsko atsiras ne vienas numeris, kuriam norėdamas paklausti „sveikas, broli, kaip tau sekasi?“ atsakymo nesulauksiu… Bus tik pip, pip, pip ir ukrainietiškai: „toks numeris nebenaudojamas“.

Mes prisimename savo ginklo brolius tol, kol patys esame gyvi.

Toks tas karas.

Žinau tik tiek, kad ten kraują lieja ir žūsta mano ginklo broliai, kuriuos puikiai pažinojau ir mūsų tautiečiai – lietuviai.

Ir žinau dar viena: jei jie nesugebės išlaikyti placdarmo, atsitrauks net be įsakymo – taip buvo, yra ir, manau, bus visada.

Nes nėra tokios teritorijos, kuri būtų verta didesnių aukų nei patiria priešas.