R. Armaitis. Bepiločių sistemų pamoka iš Ukrainos: vieno vado sprendimas, pakeitęs karo eigą

Ukrainos bepiločių pajėgų vado istorija rodo, kad kartais užtenka vieno ryžtingo sprendimo, kad pasikeistų ne tik mūšio laukas, bet ir visas karo kursas.

Tačiau ši pamoka kartu kelia nerimą – ar Lietuva dar spės pasiruošti, ar vėl lauksime, kol sprendimus teks priimti per vėlai?

Ukrainos sprendimas paskirti naują bepiločių sistemų pajėgų vadą Robertą Brovdį, dar žinomą „Madiaro“ slapyvardžiu, yra vienas sėkmingiausių kadrinių sprendimų per visą karo laikotarpį.

Iki karo Brovdis buvo verslininkas, vadovavęs agroverslo ir nekilnojamojo turto projektams, aktyviai veikęs prekybos bei žemės ūkio sektoriuose.

Tačiau vos per šimtą dienų jo vadovaujamos pajėgos iš chaotiško dronų naudojimo tapo organizuota ir strategiškai veikiančia jėga.

Ir čia kyla klausimas Lietuvai: ar mes ruošiamės taip pat kryptingai, ar tik stebime, kaip kitur daromas proveržis?

Ukraina įrodė, kad vienas ryžtingas vadovas gali pakeisti karo eigą. „Madiaras“ per šimtą dienų iš chaotiško dronų naudojimo sukūrė veikiančią, koordinuotą sistemą, gebančią smogti net strateginiu lygmeniu.

O Lietuvoje per tris dešimtmečius nepriklausomybės nesugebėjome sukurti net elementarios dronų koncepcijos.

Mūsų kariuomenėje vis dar karaliauja patogūs kabinetiniai generolai ir štabo karininkai, kurie labiau moka užpildyti lenteles nei vadovauti realioms pajėgoms.

Jie gyvena ataskaitų ir „Excel“ schemų pasaulyje, kur svarbiausia parodyti popierių, o ne rezultatą. Realių problemų jie nesprendžia, nes neturi sisteminio mąstymo ir bijo rizikuoti.

Ukraina iš chaoso per 100 dienų sukūrė jėgą, o mes per 30 metų sugebėjome tik imituoti pasirengimą.

Vietoje vizijos turėjome padrikas iniciatyvas, vietoje atsakomybės – baimę, vietoje drąsos – tylų prisitaikymą.

Tokia būsena karo akivaizdoje reikštų, kad mūsų kariuomenė subyrėtų ne per mėnesius, o per dienas – kaip kortų namelis, pastatytas ant biurokratijos, o ne ant realios jėgos.

Žinoma, Ukrainoje dar daug iššūkių. Dalis brigadų dronų vienetų tebėra tik „reaktyvūs administratoriai“ – reaguoja principu „pamačiau – paleidau“.

Toks modelis duoda momentinį efektą, bet nekeičia karo dinamikos.

Vis dėlto žingsniai jau daromi – kuriami vienetai, gebantys planuoti koordinuotas operacijas, ir čia „Madiaras“ tapo pionieriumi.

Tai yra pamoka ir Lietuvai. Neužtenka pirkti dronų – jei nesukursime savarankiškų, pilnai integruotų bepiločių pajėgų, dronai liks tik žaislai, o ne ginklas.

Vadovavimas yra kritinis – reikalingi karininkai, turintys ir vadybinių gebėjimų. Be jų dronų vienetai skęs biurokratijoje.

Dronų vadai turi būti ne tik kariai, bet ir organizatoriai bei strategai.

Taktika taip pat turi keistis – „pamačiau, paleidau“ ar „kas ten už kampo“ nėra strategija.

Dronai privalo būti integruoti su artilerija, žvalgyba, elektroniniu karu – tik tada jie taps jėga, o ne atsitiktine padrika reakcija.

Reikia ir motyvacijos bei prestižo. Jei dronų operatoriai bus laikomi tik pagalbininkais, jie neišaugs į profesionalius karius.

Turi būti karjeros keliai, motyvacinė sistema, prestižas.

Ukrainoje veikia rezultatų taškų sistema – kiek nukovei priešo, tiek gauni resursų, įskaitant dronus.

Ne mažiau svarbus aprūpinimas ir logistika. Be atsarginių dalių, remontų, greito reagavimo grandinių net geriausi dronai bus vienkartiniai.

Reikia galvoti ne apie pavienius pirkimus, o apie visą ekosistemą.

Ukrainos patirtis siunčia aiškią žinutę: vienas teisingas sprendimas gali pakeisti karo eigą, bet kartu ji perspėja – jei nesukursime bepiločių pajėgų kaip tikros sistemos, o ne pavienių technikos vienetų, prarasime laiką. O karo atveju laiko paprasčiausiai nebebus.

Lietuva šiandien stovi ties kryžkele. Mes dar turime galimybę pasiruošti, bet laikas bėga, o priešas nestovi vietoje. Dronai nėra ateitis – jie yra dabartis.

Klausimas vienas: ar būsime pasiruošę, ar vėl aiškinsimės po fakto?

Ir dar vienas aspektas – Lietuvos verslo elitas.

Ukrainoje verslininkas Robertas „Madiaras“ Brovdis atsisakė patogaus gyvenimo ir dronus pavertė tikra karine jėga.

Jis suprato paprastą tiesą – kai valstybė krenta, nelieka nei verslo, nei stadionų, nei prabangos.

O jūs, Lietuvos verslo lyderiai – bankininkai, NT magnatai, prekybos tinklų savininkai, pramonės gigantai – ką darote šiandien?

Statote arenas, stadionus, prekybos centrus, investuojate į prabangius projektus. Bet kur jūsų indėlis į šalies gynybą?

Kur jūsų dronų gamyklos, kibernetinio saugumo centrai, technologijų investicijos, galinčios išgelbėti Lietuvą?

Kur mūsų gynybinė linija, minų laukai, fizinės nepraeinamos kliūtys?

Ar tikite, kad karo čia niekada nebus? Gal manote, kad NATO viską padarys už jus? O gal tiesiog ruošiatės tepti slides, kai bus blogai?

Jei taip – jūs ne lyderiai, o tik pelno administratoriai be valstybės.

Patriotizmas nėra logotipas ant marškinėlių per Vasario 16-ąją. Tikras patriotizmas – sprendimai, stiprinantys valstybės išlikimą.

Jei šiandien nesukursite gynybinio verslo fronto, rytoj jūsų bankai, stadionai ir prekybos centrai stovės tušti arba sugriuvę.

Laikas rinktis – tapti Lietuvos „Madiaru“ arba likti istorijos paraštėse.