E. Kuckailis.  XX amžiaus laisvės kovų vietų tyrimai: metodai, specifika, problematika (II)

I dalis ČIA.

Su kokiais iššūkiais susiduriama, pradedant tirti tokias vietas? Pirmas iššūkis – biurokratinis. Jokių žvalgymų Lietuvoje negali atlikti joks tyrėjas, jeigu neišduotas leidimas tyrimams. O leidimus išduoda tik atestuotiems archeologams.

Šalia to reikalingas ir sklypų, kuriuose bus atliekami tyrimai, valdytojų raštiškas sutikimas. Jokių, net ir neinvazinių tyrimų, neatestuoti specialistai negali atlikti, net jeigu jie priklauso institucijoms, atliekančioms istorinius tyrimus. Taip byloja galiojantys teisės aktai. Antrasis iššūkis – informacijos trūkumas.

Laisvės kovų karta baigia išmirti ir apie kai kuriuos objektus, jų buvimo vietas jau nebėra kam papasakoti. Tenka pasitelkti kartais labai lakoniškas užuominas kažkada užrašytuose liudininkų pasakojimuose, kartais remtis liudijimais „iš trečių lūpų“.

Žvalgymų metodai ir įrankiai

Visos ekspedicijos prasideda nuo vadinamųjų „namų darbų“. Perskaitoma visa susijusi literatūra, kartais ne vieną kartą, pažodžiui ir paraidžiui studijuojant tekstą, mėginant suprasti užuominas. Tai dažniausiai duoda rezultatus.

Šalia rašytinių šaltinių visada studijuojami žemėlapiai, vietovės atvaizdai, žemės paviršiaus žemėlapiai, ieškoma susijusių archyvinių duomenų.

Visada ieškoma su tiriamuoju laikotarpiu susijusių žemėlapių. Šiais laikais jų paiešką labai palengvina skaitmeniniai archyvai. Jei tai būna kažkokios vietos paieška, tai prieš išvykstant pasižymimos pagal aprašymus panašios vietovės.

Kartais, net neištraukus iš bagažinės paieškai skirtų įrankių, jau aptinkami pirmieji ieškomo objekto požymiai. Taip nutiko 2016 metais man ieškant Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų stovyklavietės. Išstudijavus vieno partizano memuarus, pagal jo pateiktas užuominas, nuvykau į vietovę.

Tik pradėjus eiti ir grožėtis nuostabiais Dulgelės upelio šlaitais, aptikau ketaus 6 litrų puodą, kuris stovėjo ten paliktas dešimtis metų, sutrūko dėl užšalusio jame vandens. Tai buvo pirmasis radinys in situ, kurio net iškasti neprireikė.

Vėliau, 2017 metais, vadovaujant archeologui dr. Gediminui Petrauskui stovykla ištirta nuodugniai. Joje rasta daugybė su partizanų veikla susijusių radinių, tarp jų net du ginklai. Buvo atvejis, kai partizanų stovyklą su šaudykla padėjo rasti „juodieji archeologai“.

Vizualiai radus keletą žeminių, kurios atrodė panašios į ankstyvosios partizanų infrastruktūros likučius, pasivaikščiojus plačiau radau iškastą ir prie medžio padėtą apvalų skydelį su kulkų pramuštomis skylėmis. „Juodųjų archeologų“ radinys nesužavėjo, o mano dėmesį atkreipė.

Atlikus pirmuosius žvalgymus, paaiškėjo, kad čia buvo taikinių pastatymo vieta, aplinkui gausiai sustrigę įvairių kalibrų kulkos. Netruko surasti ir šaudymo pozicijas, kuriose vyravo vokiškos, prancūziškos ir sovietinės šovinių tūtelės.

Kalbant apie įrankius – paieškai naudojami metalo ieškikliai ir kastuvėliai. Kartu labai praverčia maži metalo ieškikliai, mūsų vadinami „pointeriais“, kurie naudojami surasti smulkiems dirbiniams.

Metaliniai dirbiniai sudaro didžiausią radinių dalį kurie, aptikus signalą, atsargiai iškasami, stengiantis jų nepažeisti. Jei tik įmanoma, radimvietė tiriama radinio nejudinant, fiksuojant jo padėtį in situ.

Mūšių ar stovyklaviečių vietose radiniai glūdi negiliai, kartais vos po samanų sluoksniu, todėl gilių kasinių kasti neprireikia. Paviršius, velėnos sluoksnis pažeidžiamas minimaliai.

Paėmus radinį, visada velėna grąžinama į vietą, užkasus kasinį. Beveik nelieka žymės, kad būta kasimo. Radinio vieta fiksuojama su navigacijos prietaisais, jis inventorizuojamas, jam suteikiant numerį.

Vietovė, kurioje vyksta tyrimas, taip pat ir radiniai būna fotografuojami, taip dokumentuojant paiešką. Tai labai vertinga medžiaga, jei vėliau prireiktų grįžti ir atlikti išsamesnius tyrimus.

Kitas etapas – ataskaitų rengimas. Radiniai turi būti aprašomi, nufotografuojami su masteline liniuote. Vėliau jie turi būti perduodami muziejui. Be perdavimo akto kopijos ataskaita negali būti aprobuota Mokslinės archeologijos komisijos.

Sutrumpinta ataskaitos versija publikuojama metiniame leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“.

Varčios mūšio vietos tyrimai

Tyrimai prasidėjo nuo privačios iniciatyvos. Su manimi susisiekė skulptorius iš Daugų, visuomenininkas Robertas Ožalinskas. Jis kasmet veda pėsčiųjų žygį partizanų kovų takais, tačiau nebuvo žinoma tiksli Varčios mūšio vieta.

Šaltinių, nurodančių apytikrią mūšio vietą, buvo negausu. Vienintelis, kuriame gana detaliai aprašytas Varčios mūšis – Adolfo Ramanausko–Vanago knyga „Daugel krito sūnų“.

Fragmentiški liudijimai yra archyviniuose dokumentuose, tiek iš partizanų, tiek iš NKVD pusės. Buvo spėjama, kad į Varčios mišką atžygiavusių „merkiniškių“ stovykla buvo arčiau pietinio krašto.

Į talką pakviečiau archeologę Ingridą Čičiurkaitę, su kuria bendrai parengėme projektą ir gavome leidimą tyrimams atlikti.

Prie tyrimų prisijungė ir viešintis Lietuvoje amerikietis, kurio tėvas išeivis iš Lietuvos, Joseph Ulozas. Paklaustas, kodėl jam svarbu dalyvauti tokiuose tyrimuose, atsakė, kad jis domisi Lietuvos, krašto, iš kurio kilęs jo tėvas, istorija, be to, labai įdomu tirti autentišką mūšio vietą. Pradėjome vaikščioti su metalo ieškikliais numatytuose plotuose.

Vietovė sudėtinga, aukštumas dažnai keitė pelkės, brūzgynai. Daug kur kirtavietėse suaugę jaunuolynai buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Tikrinome hektarą po hektaro, kol galiausiai Velniaraisčio pakraštyje pavyko aptikti 7,62 mm tūtelių sankaupą.

Buvo išlikęs pasakojimas, kad partizanai traukėsi per Velniaraistį. Vos už kelių metrų buvo rasta daugiau tūtelių. Pagaliau! Jau buvau beprarandąs viltį, nes iki šių radinių tebuvo keli atsitiktiniai radiniai kituose plotuose.

Pradėjo aiškėti mūšio ribos. Netruko įsitikinti, kad Adolfo Ramanausko mūšio aprašymas labai tikslus. Nustatytos priešakinių skyrių, kurie pirmieji pasitiko puolantį priešą, pozicijos.

Stovyklos vieta parinkta puikiai – ją iš trijų pusių supo pelkės, o patekti galima buvo tik keliais miško keliukais. Ginti tokią vietą patogu, o pulti – sudėtinga.

Dėl partizanų naudojamų kulkosvaidžių skaičiaus irgi nesumeluota. Suregistravus radinius atsirado reali galimybė nupiešti gana tikslią mūšio eigos schemą. Siekiant pilnai ištirti mūšio eigą buvo ieškota ir vieškelio, kirtusio mišką nuo Alovės į Meškučius, kirtimo vietą. Ne iš karto, bet ir ši vieta buvo nustatyta.

Partizanai su mūšiu prasiveržė į šiaurinę miško dalį, kur susitiko su į pagalbą skubančiais Vaclovo Voverio-Žaibo vyrais. Pagal pateiktą pažymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai planuoja pastatyti tipinį atminimo ženklą.

Tiriant mūšio vietą prireikė ir Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojų, kurie neutralizavo tris tyrimų metu rastas granatas F-1. Artefaktai surinkti, vietovė išvalyta nuo šiukšlių ir sprogmenų.

Su mūšiu susijusius radinius papildė ir keli atsitiktiniai archeologiniai radiniai: XV a. kirvis, XV a. peiliukas ir XIII-XV a. cilindrinės spynos raktas. Pasitaikė ir su Pirmuoju pasauliniu karu susijusių radinių. Radiniai inventorizuoti, aprašyti, nufotografuoti ir perduoti muziejui.

Antrųjų partizanų puskarininkių kursų vietos suradimas

Tyrimą paskatino atlikti pažintis su Adolfu Bartkumi, kuris teigė, kad jam apytikriai žinoma vieta, kur žuvo Juozo Lukšos-Daumanto brolis Stasys Lukša. Yra žinoma, kad jis žuvo vykstant partizanų puskarininkių kursams, dengdamas kulkosvaidžio ugnimi atsitraukiančius partizanus.

Pasak Adolfo, kursai vyko netoli Karčiauskynės (sodybos, kuri neišlikusi). Prie tyrimų greitai prisijungė Kęstutis Lukša, kito Juozo Lukšos brolio Antano sūnus. Paieškai naudojome metalo ieškiklį, tikėdamiesi rasti su įvykiu susijusių daiktų.

Išmaišę nemažą miškų plotą ir suradę keletą partizanų bunkerių, aptikome vietą, netoli vadinamojo Lenkakalnio, kurioje buvo apkasų, bunkeris arba žeminė ant nedidelės kalvos ir keletas radinių.

Dėmesį atkreipė skustuvas ir prancūziškas šovinys. Tokius dalykus miške galėjo turėti tik partizanai. Radome netgi adatą, kuri buvo netoli minėto bunkerio. Stovyklos vietą nustatėme, tik iškilo klausimų.

Vertinant istorinius šaltinius, liudininkų atsiminimus, buvo aišku, kad radome Pirmųjų puskarininkių kursų vietą, kurioje niekas nežuvo. Kursai buvo sėkmingai baigti, su paradu ir pyragais. Adolfas Bartkus tvirtino, kad būtent čia žuvo Stasys Lukša.

Dėl to buvo pastatytas atminimo ženklas. Tačiau tie nesutapimai man nedavė ramybės, ieškojau toliau. Kartą per renginį priėjęs vietos kraštotyrininkas Vytautas Mitkus man tyliai pasakė, kad, jo manymu, ženklas pastatytas klaidingai.

Aš jam pritariau ir pasakiau, kad paieška bus tęsiama. Vis iš naujo skaičiau įvykio aprašymus, tyrinėjau žemėlapius. Mano grubiu skaičiavimu išvaikščiojau apie 200 ha miško.

Vieną dieną, tikrindamas tris numatytus plotus, viename jų aptikau stovinčią metalinę krosnelę, kuri buvo stipriai sunykusi. Buvo keista, kad krosnelė stovi, o ne nugriuvusi ant šono, kaip būna išmetami miškuose nebereikalingi daiktai.

Netruko aptikti, kad joje yra ir likusios medžio anglies. Netoliese ties keliuko vėže radau iš kulkosvaidžio iššautą tūtelę. Kiek paėjęs radau ir susiplojusią kulką.

Vėliau rasta ir buities daiktų: kirvis, trys pjūklai, palapinės kuolelis, šaukštas, puodelis, uniforminė saga, žiebtuvėlis, planšetės likučiai. Tai rodė, kad aptikau partizanų stovyklą. Iššautos tūtelės, deformuotos kulkos rodė kovinį kontaktą, pradėjo aiškėti partizanų atsitraukimo kryptis, kuri sutapo su liudijimais.

Vienoje vietoje, atsitraukimo kryptyje, buvo išmėtytos dviejų šautuvų SVT-40 dalys.

Padariau prielaidą, kad staigaus užpuolimo metu buvo vedamos pratybos su šiuo ginklu ir jų greitai nebuvo įmanoma surinkti, tad tiesiog buvo išmėtytos dalys visur aplinkui.

Paaiškėjo, kad būta gana didelės stovyklos, išsidėsčiusios šalia vienintelio per pelkes einančio keliuko, nuo vieno jos krašto iki kito apėmė apie 250 m ruožą.

Pagal rastus radinius stovyklą suskirsčiau į tris zonas: ūkio-administracinę, kur gyveno kursų organizatoriai ir instruktoriai, gyvenamąją, kur stovėjo kursantų palapinės ir mokymo, kurioje rasti išardyti ginklai.

Tarp stovyklos zonų buvo nedideli tarpai be radinių, tad struktūra atrodė gana aiški. Atradus šią stovyklą liko ištaisyti vieną klaidą – perstatyti atminimo ženklą, žymintį Stasio Lukšos ir Petro Ašmono žūties vietą. LGGRTC pažyma pateikta, laukiame sprendimo.

Kalniškės mūšio paveikslas tyrėjo akimis

Artėjant Kalniškės mūšio 80-ųjų metinių minėjimui, Lazdijų rajono savivaldybė planavo memorialo atnaujinimą. Prieš imantis darbų reikėjo ištirti esamą kalvą.

Buvo atlikti kalvos ir arčiausiai jos esančių kalvų archeologiniai tyrimai, siekiant surinkti artefaktus, nustatyti mūšio ribas, pagal galimybes atkurti mūšio eigą.

Remiantis fragmentiškais liudininkų pasakojimais mūšis vyko ne tik ant Meškakalnio, bet gana plačiai visame miško masyve. Nustatytos partizanų gynybinės pozicijos į vakarus nuo kalvos, buvusiame miško pakraštyje.

K. Kliučinsko-Kovo skyrius buvo pasiųstas išžvalgyti kelio Lazdijai – Krosna, dėl galimybės atsitraukti vakarų kryptimi. Deja, kelias jau buvo atkirstas, žvalgybos grupė susidūrė su priešu ir buvo priversti traukti atgal link kalvos.

Nustatytos kontaktų vietos rytinėje miško dalyje, taip pat arčiau kelio Roliai – Seimeniškiai. Pagal radinius ir jų padėtį atrodo, kad partizanai mėgino kirsti priešo kontroliuojamą kelią, tačiau ne visiems sėkmingai pavyko.

Iškritę vokiški šoviniai ir šalimais pamesta rankinė granata piešia liūdną bent vieno kovotojo likimą. Taigi, archeologiniai tyrimai patvirtino liudijimus, kad šūviai aidėjo visame miške. Galiausiai partizanai susitelkė ant Meškakalnio, kur ir vyko gynyba apsupime. Archeologiniais tyrimais nustatytos pagrindinės priartėjimo prie kalvos kryptys – iš vakarų ir rytų.

Pagal iššautas tūteles matyti, kad priešui pavyko įveikti maždaug pusę kalvos aukščio. Partizanai mėgino prasiveržti šiaurės vakarų kryptimi, tačiau nesėkmingai. Šiaurės rytų kryptimi taip pat matyti manevras, tačiau jis gana greitai nutrūksta.

Gal tai apgaulingas manevras, klaidinantis priešą? Galiausiai aiškiai matomas prasiveržimas rytų ir pietryčių kryptimi. Įdomu tai, kad K. Kliučinskas-Kovas, prisimindamas mūšį, pasakojo, kad jam bėgant rytiniu šlaitu iš ginklo iškrito dėtuvė, palikdama jį be šovinių. Iš tiesų, tyrimų metu rasta užtaisyta šoviniais pistoleto kulkosvaidžio PPŠ-41 dėtuvė rytiniame kalvos šlaite.

Gal tai Kovo pamesta dėtuvė? Kas gali žinoti? Prasiveržimo kryptimi sutelkta kulkosvaidžių ugnis, naudojamos rankinės granatos. Kai kurių partizanų žūties vietas žymėjo pabirę šoviniai, ištrūkusi saga, sagtis.

Net ir po prasiveržimo dalis partizanų liko gintis ant kalvos, o sutemus atsitraukė, išsinešdami mažiausiai vieną sužeistąjį. Tai leido daryti prielaidą, kad NKVD šturmu kalvos tą vakarą neužėmė ir užlipo tik kitą dieną, šūviams jau nurimus. Atlikus archeologinius tyrimus radiniai buvo inventorizuoti ir perduoti Lazdijų Laisvės kovų muziejui.

Tyrimų medžiaga panaudota kuriant Aleksandro Matonio dokumentinį filmą „1945. Kalniškė – lūžio taškas“, taip pat televizijos laidoje „Laisvės kovų paslaptys“ (Info.TV).

Kam to reikia?

Šiame straipsnyje pateikiau tik kelis tyrimų pavyzdžius, kaip archeologiniai tyrimai, dalyvaujant karybos ekspertui, papildo esamą istorinę medžiagą. Iš tiesų tyrimų atlikta kur kas daugiau, tirtos stovyklavietės, LLKS deklaracijos signatarų žūčių vietos, bunkeriai. Atrasti keli itin įdomūs objektai, kaip antai LLA partizanų šaudyklos prie Platelių ežero ir ties Livintais.

Gal paradoksalu, bet daugelio iš minėtų archeologinių tyrimų rezultatai nelabai sudomino istorijos mokslo atstovus. Šie tyrimai buvo aktualūs žmonių grupėms, bendruomenėms, kraštotyrininkams, kurie rūpinasi savo krašto istorija, nori ją žinoti, išsaugoti.

Jiems yra svarbu žinoti istorinių įvykių detales, tikslias įvykių vietas, kad vesdami patriotinius žygius ar renginius, galėtų atvesti į tą vietą įvairaus amžiaus žmones, turistus, žinoti, kad jų pėdos remiasi ten, kur kažkada gulėjo gynybinėje pozicijoje partizanas, dengdamas kulkosvaidžio ugnimi atsitraukiančius brolius, o gal sėdėjo ratu prie laužo ir svajojo apie laisvę.

Būtent tai man įprasmina brovimąsi per brūzgynus, pelkes, dešimčių hektarų tikrinimą metras po metro – tai daryti ne dėl akademikų, o dėl žmonių, kuriems tai rūpi.

Bus daugiau