Sumanymas sukurti dokumentinį filmą „Laisvės šuolis“
Vėlyvą 2024 metų rudenį Tyrelių miške (Tauragės raj.) buvo atlikti tyrinėjimai, siekiant nustatyti tikslią partizano Juozo Lukšos ir dviejų jo bendražygių nusileidimo desanto parašiutais vietą.
Archeologės Ingridos Čičiurkaitės (Kultūros vertybių globos tarnyba) vadovaujama tyrėjų komanda ieškojo istorinio įvykio pėdsakų. Šiemet pavasarį tyrinėjimai bus tęsiami. Ir nors artefaktų, sietinų su desanto nusileidimu, kol kas nerasta (išskyrus vieną nežinomos paskirties troselį), archyvinė ir liudininko Juozo Marozo (kuriam šiemet sukaks 98 metai) žodinio pasakojimo medžiaga jau leidžia kalbėti apie gana tikslią desanto išmetimo zonos vietą.
Turint naujausių tyrimų medžiagą ir net keleto liudininkų iš pirmų lūpų pasakojimus, kilo mintis sukurti dokumentinį filmą „Laisvės šuolis“, tuo pačiu paminint ir gražią sukaktį – šiemet sukanka lygiai 75 metai nuo legendinio J. Lukšos šuolio.
Kuriamas filmas „Laisvės šuolis“ atskleis daug dar nepasakotų ir neaprašytų istorijų apie Juozo Lukšos grupės grįžimą į Lietuvą: desanto operaciją, prarastą krovinį ir su jo radimu susijusių žmonių likimus. Tai istorinio įvykio analizė ir detektyvinio romano verta istorija, papildanti jau sukurtus biografinius pasakojimus apie garsų Lietuvos laisvės kovų dalyvį Juozą Lukšą-Daumantą.
Pirmasis amerikiečių parengtas desantas
Pirmąją JAV žvalgybos parengtą desanto grupę sudarė trys asmenys: Juozas Albinas Lukša, Benediktas Trumpys ir Klemensas Širvys. Žvalgybos mokykla veikė mažame Bavarijos miestelyje Vokietijoje. Ten jie išėjo pagrindinius mokslus, susijusius su būsima operacija: darbo su radijo aparatūra, šifruoto teksto naudojimo, žvalgybos duomenų rinkimo, šaudybos ir parašiutinio rengimo.
Pasirengimas turėjo būti atliekamas labai rimtai ir atsakingai. Neatmestina, kad ir amerikiečiai skyrė tam ypatingą dėmesį. Mat šuolis turėjo būti atliktas į priešišką teritoriją, kurios pasienis ir giluma, įskaitant oro gynybą, labai saugomi. Antra – tai buvo ypatinga žvalgybinė misija, infiltruojant specialiai parengtus CŽA žvalgus, ko amerikiečių žvalgyba iki tol nebuvo dariusi.
Todėl turėjo būti labai kruopščiai įvertintos grėsmės operacijos saugumui, detaliai susipažinta su sovietine oro gynybos sistema ir pasirinktos sąlyginai saugios galimos išmetimo zonos. Tyrimų detalės rodo, kad buvo suplanuota ne viena išmetimo zona, o kelios.
Turėjo būti apsvarstyti visi klausimai „kas, jeigu?..“. Net ir ginklai – tiek ilgieji, tiek trumpieji – buvo parinkti šaudantys to paties kalibro šoviniais: 9×19 mm arba „Luger“. Tai buvo atidžiai suplanuota operacija su atsarginiais veiksmų eigos variantais, koordinuojančiomis instrukcijomis ir, be abejo, griežtai laikantis slaptumo reikalavimų.
„Sulaukus palankaus oro, – vėliau operacijos vykdymo detales prisiminė Klemensas Širvys, – mėnulio, kad būtų matyti, kur skristi ir išleisti desantą“ [1], Vis Badene (Vokietija) buvo pasikrauta į priskirtą lėktuvą C-47, dar vadintą „Dakota“ arba „Skytrain“. Tai dvimotoris amerikiečių oro pajėgų lėktuvas, įprastai naudotas oro desanto dalinių (Airborn) gabenimui.
Šie lėktuvai buvo eksploatuojami ir 1944 metų birželio 6 d. (D-Day), sąjungininkų išsilaipinimo į Normandiją metu. Pasak Klemenso Širvio, lėktuvą pilotavo patyrę britų karo lakūnai, skraidę lėktuvais visą karą. Tai taip pat rodo labai rimtą požiūrį į šią operaciją, jos saugumui ir sėkmei buvo skirtas tikrai didelis dėmesys.
Parašiutinis rengimas
Šiandien sunku pasakyti, kada ir kaip buvo priimtas sprendimas J. Lukšos grupę infiltruoti oro desantu, parašiutais. Sprendimas turėjo būti priimtas dar vasarą, nes visiems grupės nariams, neturintiems jokios panašios patirties, reikėjo praeiti pilną parašiutininko parengimą.
Suprantama, kad grupės rengimas oro desantui vyko pagal amerikiečių parašiutinio rengimo programą (jos principai mažai tepakito iki šių dienų). Viso keturias savaites trukdavusį parašiutinio rengimo kursą vainikuodavo pačių kursantų susikurta tradicija, vadinama „Blood Pinning“ arba „Blood Wings“ (vert. „kruvini sparnai“).
Parašiutininko ženklelis anuomet, kaip ir dabar, turėjo du smaigus, perduriamus per kitelio audinį ir kitoje pusėje fiksuojamus movomis. Instruktoriai prismeigdavo ženklelį prie kitelio ir tada smūgiuodavo per jį taip, kad smaigai sulįstų į odą. Sužalojimas minimalus, kraujo vos keli lašeliai, tačiau įvykis atmintinas visam gyvenimui. Ši ceremonija gyva iki šių dienų – visi, gavę parašiutininko sparnus, ją prisimena su pasididžiavimu.
Šuolis
Viename savo interviu Klemensas Širvys užsiminė, kad desanto išmetimo zona buvo pakeista skrydžio metu. Tad Kazlų Rūdos miškai tikrai galėjo būti pagrindine išmetimo vieta, tačiau Juozas Lukša nurodė kitą, alternatyvią išmetimo zoną, kuri, manoma, buvo iš anksto suplanuota. Kuriamas dokumentinis filmas padės suprasti, kodėl kone paskutinę akimirką pasikeitė desanto išmetimo zona: tai buvo lakūnų klaida ar, visgi, kruopščiai parengto plano dalis?
„Virš jūros skrido labai žemai, taip žemai, kad buvo matyti putojančios bangos…“ – vėliau pasakos K. Širvys, prisimindamas skrydžio detales, kurios paaiškins ypač svarbų faktą – kodėl šio lėktuvo negalėjo matyti jokie tuometiniai radarai, o ir šiuolaikiniai būtų apgauti.
Lėktuvui artėjant prie išmetimo zonos ir sulaukus ženklo pasiruošti šuoliui, prie durų pirmas atsistojo Lukša, tuojau už jo Trumpys ir paskutinis, su sunkiausiu kroviniu, Širvys. O paskui parašiutininkus juos išleidžiantysis turėjo išmesti krovininį konteinerį.
Pro atidarytas lėktuvo duris turėjo matytis mėnesienos apšviesti laukai, o vidutiniškas aukštis galėjo būti apie 200-250 metrų. Galima tik įsivaizduoti, kaip plakė tos trys širdys kiekvieną sekundę laukiant žalios šviesos šuoliui.
Atėjus šuolio akimirkai, pirmasis pro duris žengė Lukša, paskui jį – abu likę. Iškart po to išmestas ir krovinys. Išsiskleidus parašiutams visi trys desantininkai netrukus jau matė artėjančią žemę ir pasiruošė ją pasitikti. Lengvas vakarų vėjelis įnešė juos į mišką apie 20 metrų.
Klemensas Širvys prisiminė:
Viskas ėjo gerai, tvarkoje, paskui žiūriu – kad jau, vaikeli, leidžiuosi į tokį baisų ąžuolą. Šakos išskleistos. Nu, sakau, jau čia dalykas nelabai malonus. Nu ir užsikabino man parašiutas. Kybau aš, tarp dangaus ir žemės. Nu tai aš tep vieną sykį tik truktelėjau su visa jėga. „Triokšt!“ – šaka kokia tai lūžo. Nukritau žemyn dar kokius tris metrus. Pažiūriu – žemė dar vis tiek aukštai. Jie atėjo, žinai miške, žiūriu, kad dar toli, kvarabas žino, ta žemė tenai. O ten netoli visiškai buvo. Nu, ką dabar daryt? Juozas sako: „Nu, daryk ką nors, daryk!“. Nu tai aš sakau gerai, jei daryt ką nors, tai darau. Peilį susiieškojau, išsitraukiau, per virves ir tada „plumt!”, che, ant žemės. Nu aišku, kabot nekabosi, kol tavęs ateis paimti saugumo darbuotojai [2].

Kurį laiką trijulė dar bandė surasti krovinį, tačiau tuojau pat jo neradę, Juozo Lukšos nurodymu visi pasitraukė gilyn į Tyrelių miško masyvą, kur jų laukė daugiau netikėtų nuotykių.
Prarastasis krovinys
Paliktas krovinys išgulėjo nepaliestas apie mėnesį, kol jį galiausiai surado du jauni Ringinių kaimo vyrai.
Štai ką apie tą dieną pasakoja Juozas Marozas:
Vieną rytą atsikeliame, sakau savo broliui Fabijonui: „Niekur šiandien neik, eisim daržą patvarkyti“. Jau ruduo buvo, bet jis supyko, kad aš „komandavoju“ ir išbėgo pas Rakauskį Leoną, tada abu nuėjo į mišką. Pavaikščioję miške atrado šitą parašiutą ir radijo aparatūrą, kuri gulėjo apačioje. O tas parašiutas – kaip lietsaargis ant beržynėlių išskleistas. Jie parbėgo tuoj pas mus, paėmė mane ir sako: „Bėkim, „davai“, tokį radinį radom!”. Žinok, atidarėm tą visą radinį, buvo ten lapelių – „Laisvė ateina iš vakarų“, parašyta. Buvau „biškį“ supykęs ant brolio Fabijono, bet kai atradom tuos lapelius, kai atradom tą visą siuntinį, man visas pyktis praėjo ir aš buvau labai patenkintas. Dar šokolado pridėta, prisivalgėm to šokolado (juokiasi).
Tai tada Fabijonas ir Leonas tą parašiutą nutempė žemyn, žalias tas parašiutas, kaip medžio lapai. Per pusę pasidalino, o aš negalėjau prieštarauti, nes tai jų radinys. Mano brolis Fabijonas parsinešė namo, kitas brolis buvo siuvėjas, tai jam pasiuvo baltinius iš to parašiuto. O Rakausko brolis tai buvo „komsomolcas“, tai kai parnešė namo, tai viską sužinojo ir tėvai, ir tas „komsomolcas“.
Radęs lapelius su užrašu „Laisvė ateina iš Vakarų“ Juozas Marozas nudžiugo, supratęs, iš kur tas krovinys atkeliavo.
Kas gi buvo tame krovinyje? Štai ką apie jo sudėtį rašo patys parašiutininkai rašte Kęstučio apygardos vadui:
Paką suradus jame bus rastos trys kuprinės su įvairiais daiktais. Iš kuprinės išimti maistą, baltinius, drabužius ir tualetinius reikmenis. Šovinius rastus pake dalysimės pusiau. Kuprinėse bus dvi didelės žalios dėžes. Jas abi neliesti, nes ten panaudotinos tik tos rūšies specialistų ir kitokiu atveju gali įvykti sprogimas <...> Kartu iš kuprinių prašome neliesti foto ypatingas aparatas ir filmos. Kai kuriose filmose yra neišaiškinti dokumentų negatyvai, todėl jų neliesti. Taip pat kuprinėse yra kitų neišvardintų daiktų, juos taip pat prašome neliesti.
Numestą krovinį, kaip aprašyta MGB akte, 1950 metų gruodžio 29 d. surado 220 karių grupė, „šukavusi“ pietvakarinę Tyrelių miško dalį. Pas Juozą Marozą apsilankė partizanais apsimetę smogikai, nuo kurių jis sėkmingai paspruko.
Pradėjęs slapstytis, po Naujųjų metų Juozas buvo suimtas ir tardomas vadinamoje Šubertinėje, Tauragės MGB kalėjime. Vėliau Juozas Marozas buvo nuteistas ilgiems lagerio metams. Jis buvo kaltinamas bendradarbiavimu su miškiniais, antitarybinės agitacijos platinimu.
Daugiau šio istorinio įvykio detalių bus atskleista dokumentiniame filme „Laisvės šuolis“, kurio premjera numatyta 2025 metų rudenį.
Autorius yra projekto sumanytojas, iniciatorius ir scenarijaus autorius – rašytojas, karys, laisvės kovų tyrinėtojas
________________________________________
[1] Dokumentinis filmas „Baladė apie Daumantą“, Baltijos TV, 1995 m.
[2] Dokumentinis filmas „Baladė apie Daumantą“, Baltijos TV, 1995 m., nuo 40:03.
Filmą „Laisvės šuolis“ kuria VšĮ „Baltų Atlantida“. Kūrimo darbai vykdomi iš paaukotų lėšų.
