Lietuvos Laisvės kovų istorija, jos teisiniai bruožai ypač svarbūs ir dabar

2023 metų vasario mėnesį antrą kartą istorijoje buvo pristatyta 1949 metų partizanų vadų vasario 16 d. pasirašyta Deklaracija.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje specialiai surengtoje konferencijoje – minėjime Lietuvos istorinio aukso fondo dokumentą buvo galima pamatyti iš arti.

Istorinės atminties žinovai skaitė pranešimus ir pabrėžė ypatingą šio dokumento bei visos Lietuvos Laisvės kovų judėjimo svarbą.

Priimta ypatingomis sąlygomis

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija buvo priimta 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio raj.), kurią baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), t.y. susivieniję Lietuvos partizanų vadai.

Kaip teigia teisininkas, advokatas Karolis Rugys, šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.

Kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais, buvo sudarytas teisinis ir politinis Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas, įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kaip visuotinio rengto ginkluotojo pasipriešinimo organizacija, o Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

„Svarbu paminėtina, kad ši Deklaracija neatkūrė nepriklausomos valstybės, tačiau ji skirta pasipriešinti ir nepripažinti okupacinės valdžios bei pačios okupacijos fakto, kas yra ypatingai svarbu siekiant atkurti Lietuvos valstybę, rodant valią ir pasipriešinimą“, – teigia pašnekovas.

Dokumentą pradeda pažinti vis daugiau žmonių

„Mūsų partizanų 1949 m. vasario 16 d. pasirašyta deklaracija visada primins, jog joks priešas, net fiziškai užėmęs mūsų žemę, negali užimti mūsų protų – valios priešintis.

Šiomis dienomis tai ypatingai svarbu, kai to pačio priešo imperiniai siekiai niekur nedingo. Todėl turime neapleisti savo protų, prisiimti atsakomybę ir saugoti tai, kas svarbiausia – laisvę.

O mūsų istorinė atmintis ir partizanų kova yra turimo lietuviško kovotojų geno įrodymas.

Perduodamas iš kartų į kartas jis stiprina ir įkvepia ne tik mūsų kariuomenę, bet ir visą visuomenę“, – kalba LRS Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas pabrėžė, kad Deklaracija yra ir nepalaužiamos kovos valios už valstybės laisvę simbolis.

Ji kartu ir jungė skirtingus žmones bendram siekiui bei tapo išsipildžiusia vizija į ateitį.

Apie tai, kad Deklaracijos autorių tikslas – Lietuvos laisvė – tapo tikrove kalba ir deklaracijos signataro A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Anot jos, toks valstybei svarbus dokumentas daugelį metų buvo nežinomas, istoriškai nenagrinėtas.

Deklaracijoje kalbama, kad laisvė yra vertybė, o naujoviška tauta kovoja prieš tironiją, totalitarizmą, bolševikų  režimą, okupaciją.

„Joje pabrėžiama, kad kova nesibaigs ir kad mūsų vertybės yra demokratinės. Dokumente aiškiai išsakyta nuostata – esame Europos civilizacijos dalis ir niekas negali išplėšti mūsų iš jos.

Deklaracija yra muziejine, archyvine, istorine, mentaliteto prasme neįkainojama. Tai yra mūsų aukso fondas“, – Laisvės kovų ir okupacijos muziejaus direktirus Remigijus Černius.

Teisiniai bruožai

Deklaraciją, anot teisininko Karolio Rugio, sudarė preambulė ir 22 punktai.

Deklaracija apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos, tokiu būdu aiškiai išreiškiant nepritarimą okupacijai ir siekiant aktyviai jai priešintis.

„Kaip yra pastebima ir mokslinėje literatūroje, Deklaracijos tekstas pasižymėjo teisinės kalbos kokybe, autorių išmone ir sumanumu.

Ypatingai vertinant, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis Deklaracija buvo priimta, – kalba K. Rugys, – Taigi, kuo ši Deklaracija Lietuvai bei jos piliečiams yra svarbi iki šiol?

Kokia yra jos teisinė reikšmė? Nors nuo Deklaracijos priėmimo praėjo jau 74 metai, šis teisės aktas iki šiol išlieka mums ypatingai svarbus.

Deklaracija yra lyginama su kitais svarbiais Lietuvos steigiamojo pobūdžio dokumentais.

Šio teisės dokumento reikšmę ir svarbą šiuolaikinei Lietuvos Respublikos valstybei, įtvirtino Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priimdamas įstatymą, kuriuo Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu.

Ši Deklaracija turėjo esminę reikšmę Lietuvai ir jos tęstinumui, kadangi sudarė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, kuris yra svarbus iki šiol“.

Jo teigimu, pasigirsta ir nemažai nuomonių, kuomet ši Deklaracija yra prilyginama Laikinajai Konstitucijai, taip ne tik kad pabrėžiant šio dokumento svarbą, tačiau ir pažymint išskirtinį Deklaracijos pobūdį, turinį bei siekiamus tikslus, t.y. tikslą nustatyti būsimos Konstitucijos pagrindinius požiūrius.

Taigi, tokiu būdu yra išreiškiamas tuo metu buvęs savotiškas pilietinis visuomenės pasipriešinimas ir nesutikimas su okupacija.

Tai yra aktyvus pilietinės visuomenės veikimas, siekiant išsilaisvinti iš okupacijos ir sukurti demokratinę valstybę, kurios nori tauta.

Valstybės pareiškimas

„Be to, svarbu ir tai, kad Deklaracija buvo priimta ne užsienyje, o Lietuvos teritorijoje, kas iš esmės atspindi rodomą aktyvų pasipriešinimą ir tai, jog Lietuvos aukščiausioji valdžia, kuri nepripažino okupacijos fakto, yra Lietuvoje.

Tokiu būdu siunčiant žinią ir užsienio valstybėms, aiškiai deklaruojant, kad okupacija yra nepripažįstama, kartu prašant demokratinio pasaulio pagalbos.

Būtent ši Deklaracija sudarė prielaidas bandyti vystyti demokratinę valdymo formą, kurios neliko po okupacijos fakto.

Taigi, tokiu būdu buvo sukurtas ginkluoto pasipriešinimo pagrindas, įteisinantis visuotinio surengto ginkluoto pasipriešinimo okupacijai organizacijas, suteikiant naują reikšmę laisvės kovoms.

Taigi, tai iš esmės dokumentas buvo skirtas Lietuvos valstybės tęstinumui, sukuriant laisvės kovų pasipriešinimo teisinį pagrindą“, – pastebi pašnekovas, pridurdamas, jog Deklaracija rodo Lietuvos tautos pasiryžimą siekti laisvės bei nepriklausomybės ir tai daryti demokratiniais bei konstituciniais būdais, taip laisvės kovotojams kovojant ne tik kad ginklu, tačiau ir rašytiniu žodžiu.

Puikus to pavyzdys, anot K. Rugio, yra Deklaracijos 3 punkte yra numatyta: „Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika“, o 5 punkte yra numatyta:

„Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.“

„Taip Deklaracija buvo išreikštas siekis ir aiškus noras tapti demokratinio pasaulio dalimi, o pačioje Deklaracijoje yra vadovaujamasi tikrosios demokratijos požiūriais, išplaukiančiais iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumano Punktų, Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose.

Būtent šiuo pagrindu Deklaracija ir turi mums didelę reikšmę iki šiol, kadangi tai buvo ne tik, kad steigiamojo pobūdžio teisinis dokumentas, tačiau ir dokumentas, kuris turėjo esminę reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, kuris buvo grindžiamas ir dabar žinomais bei gerbiamais demokratinės ir teisinės valstybės principais“, – sako K. Rugys.

LLKS 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos minėjimo renginyje pranešimus skaitė:

LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Usienė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas ugdymui plk. ltn. Eugenijus Lastauskas, LRS, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas Laurynas Kasčiūnas, teisininkas, advokatas K. Rugys.

Renginį vedė Strateginių Iniciatyvų Centro vadovas Alkas Paltarokas.