„TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“: Dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba

Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimui,Lietuvos Respublikos Vyriausybei

DĖL ASMENVARDŽIŲ RAŠYMO PASUOSE NEVALSTYBINE KALBA

Viešojoje erdvėje pasirodė Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei adresuotas žinomų asmenų raginimas („Ragina pagaliau sutvarkyti asmenvardžių rašybą“, bernardinai.lt, 2017-03-13) priimti įstatymų pataisas, kuriomis būtų įteisintas asmenvardžių rašymas nevalstybine kalba Lietuvos Respublikos piliečių pasuose. Reaguodama į šį pareiškimą, piliečių TALKOS už valstybinę kalbą iniciatyvinė grupė jaučia pareigą jį gavusioms institucijoms priminti, kad 2015 metais Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistruota piliečių iniciatyvinė grupė (toliau – TALKA) surinko daugiau nei 69 000 piliečių parašų, kurie VRK buvo pripažinti galiojančiais, o Seimas įpareigotas svarstyti TALKOS projektą. Jo esmė – leisti to pageidaujančių piliečių vardus ir pavardes ne valstybine kalba rašyti paso papildomų įrašų skyriuje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje, pagrindiniame paso puslapyje ir valstybės duomenų bazėse paliekant įrašus tik valstybine kalba. Šis projektas tais pačiais metais buvo pristatymas Seimui, jam buvo pritarta po pateikimo, tačiau tolesnis svarstymas sustojo. Matydami pagrįstus raginimus visuomenės santarvės ir gerų santykių su kaimynais vardan kuo skubiau išspręsti asmenvardžių rašymo klausimą, prašome Seimą kuo greičiau svarstyti ir pritarti TALKOS projektui.  

TALKA taip pat primena, kad piliečių parašų rinkimo akcijos pradžioje buvo paskelbtas daugiau nei pusantro šimto šalies kultūros, mokslo, meno atstovų, rezistentų, valstybės kūrėjų ir kitų žinomų asmenų kreipimasis į šalies piliečius, kviečiantis palaikyti TALKOS siūlymą, t.y. rašybos nevalstybine kalba įteisinimą tik pasų papildomų įrašų skyriuje. Minimas viešas laiškas, kuriuo prašoma palaikyti TALKOS projektą, pridedamas prie šio rašto jūsų susipažinimui tiek su laiške išdėstytais argumentais, tiek su pasirašiusių asmenų sąrašu (priedas 1).

Matydami klaidinančią informaciją viešojoje erdvėje, pakartotinai raginame atmesti siūlymą rašyti vardus ir pavardes nevalstybine kalba vietoje valstybinės kalbos pagrindiniame paso puslapyje, nes toks sprendimas:

• Prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad taip rašyti galima tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leistais atvejais, o įgaliota komisija, nepaisant pakartotinio politikų ir žiniasklaidos spaudimo, pateikė išvadą, jog rašymą pagrindiniame paso puslapyje leidžiančios išimtys galimos tik Lietuvos pilietybę gavusiems kitų šalių piliečiams, jų sutuoktiniams ir jų vaikams;
• Prieštarauja tarptautinei praktikai. Beveik visos Vakarų šalys leidžia paso įrašus tik savo valstybinės kalbos rašmenimis, o retais atvejais, kai leidžiama pase rašyti nevalstybine kalba – ši teisė dažnai nepritaikoma praktikoje, o įrašai neperkeliami į duomenų bazes (kaip yra Lenkijoje);
• Prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui, kad asmenvardžių rašymas pasuose turi būti sureguliuotas daugumos piliečių patogumui (tai yra, atsižvelgiant į poreikį prireikus visada galėti ištarti užrašytas ir iš klausos užrašyti išgirstas bendrapiliečių pavardes, nesimokant svetimų kalbų raidžių tarimo ir rašybos). Šie išaiškinimai (Metzen vs Latvia, Wardyn vs Lithuania ir kiti) reiškia, kad EŽTT teigimu, iš Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nekyla valstybės pareiga leisti pasuose rašyti nevalstybine kalba (konvencijos 11 straipsnis) ir kad asmens teisė į pavardę nesukuria pareigos valstybės teisinei sistemai tapatinti pavardę ir jos užrašymo formą. Tą neseniai patvirtino ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas;
• Prieštarauja daugumos Lietuvos piliečių valiai (2013 metų „Baltijos tyrimų” apklausa);
• Prieštarauja Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutarčiai „Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“, kurios 14 straipsnis leidžia „vartoti vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ valstybine kalba;
• Siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų valstybėje vartojamų kalbų atžvilgiu;
• Kelia geopolitinę grėsmę Baltijos šalyse. Kaip rodo precedentai bei yra pripažinę Latvijos politikai ir kalbininkai, Latvija ir Estija susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu bet kokios tokio pobūdžio nuolaidos tautinėms bendrijoms kitose Baltijos šalyse atveju. Paramą antikonstituciniams rašybos pasuose nevalstybine kalba reikalavimams yra išsakęs ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje;
• Įteisina okupacijos padarinius, nes absoliuti dauguma lenkakalbių Lietuvos piliečių asmenvardžių yra lietuviškų asmenvardžių ir bendrinių žodžių kilmės, įgavusios sulenkintą ar surusintą fonetinę formą XIX-XX a. okupacinių režimų laikotarpiu (plačiau apie tai akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“, 2012).
• Remtųsi išimtinai vien dalies Lietuvos piliečių noru ir kaimyninės šalies daromu spaudimu. Demokratinėje šalyje sprendimai negali remtis vien mažumos noru, neparemtu teisės ar kitais argumentais, kai tam prieštarauja piliečių dauguma. Be to, sociologiniai tyrimai rodo, kad asmevardžių rašybos klausimo svarba yra perdėta ją eskaluojančių politikų – šį klausimą esant vienu iš svarbiausių Lietuvos lenkams laiko tik 15,3 procento apklaustų Lietuvos lenkakalbių (G. Kazėnas et al., „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“, 2014, p. 87.). Atitinkamai grįsti vidaus politikos sprendimus sutartimis nepagrįstais užsienio valstybių reikalavimais yra valstybės suverenumą atvirai paneigianti praktika, kartojanti pačius blogiausius prieškario Europos istorijos precendentus.

Galiausiai norime atkreipti dėmesį į pagrindinių dažnai viešojoje erdvėje kartojamų argumentų klaidinantį pobūdį:

• Teigiama, kad asmenvardžiai ir A. Smetonos valdymo metais, ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo ir yra rašomi nevalstybine kalba, taip pat, kad tai leidžia „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“. Tai teigiant nutylima, kad rašymas pasuose (asmens dokumentuose) ir knygose ar kituose tekstuose yra absoliučiai skirtingos ir visais laikais skirtingai reglamentuojamos sritys. 1997 m. birželio 19 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo Nr. 60 (atnaujinta 2013-10-24 nutarimu Nr. N-11) 3.2 punktu įtvirtinta, kad „Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, specialiuose tekstuose, taip pat oficialiuose dokumentuose (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus) kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos“. Ši aplinkybė yra nuosekliai nutylima;
• Teigiama, kad asmenvardžių rašymą nevalstybine kalba leido tiek A. Smetonos, tiek Atkuriamojo Seimo priimti įstatymai. Nutylima, kad tiek A. Smetona, tiek Atkuriamasis Seimas tokius įstatymus priėmė ultimatyvių Lenkijos reikalavimų kontekste – atitinkamai 1938 metais, po Lenkijos ultimatumo, ir 1991 metais, po lenkų frakcijos pažado sausio įvykių kontekste remti Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tenka priminti, kad bandymai pelnyti lenkų paramą pildant jų reikalavimus SSRS agresijos akivaizdoje baigėsi 1991 m. gegužės 22 d. Mosiškėse paskelbta Vilniaus krašto autonomija TSRS sudėtyje.
• Teigiama, kad istoriškai lietuvių kalboje buvo vartojamos šiuo metu joje nesančios raidės, dėl kurių kyla politiniai ginčai. Nutylima esminė aplinkybė, jog tuo metu tai iš tiesų buvo ankstyvoje norminimo stadijoje buvusios valstybinės lietuvių kalbos dalis, taigi buvo vartojamos valstybinės kalbos raidės. Šiandien reikalaujama rašymo nevalstybine kalba. Analogija tarp šių situacijų neįmanoma, nebent tą darantieji siūlo vėl atnaujinti lietuvių kalbos abėcėlę kitų valstybių pageidaujamomis raidėmis, bet to atvirai nedeklaruoja.

TALKA supranta gerų Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių geopolitinę svarbą, tačiau atkreipia dėmesį, jog tokie santykiai gali būti grįsti tik abipuse pagarba kitos šalies suverenumui, ir vadovaujasi Prezidentės nuostata, kad lietuvių kalba neturi tapti politinių susitarimų objektu. Viena vertus, Lenkijos Lietuvai keliami išskirtiniai reikalavimai dėl Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių teisių nėra taikomi kitoms gausias lenkų tautines bendrijas turinčioms šalims, visų pirma Baltarusijai ir Latvijai. Tai verčia abejoti reikalavimų nuoširdumu ir ieškoti tikrosios jų priežasties. Istorija rodo, jog Lenkija nuolatos bando Lietuvos įstatymų leidėjus ir jų reakciją į politinį spaudimą. Dalindami nepagrįstus pažadus, kuriems niekada nebuvo gauta tautos mandato, Lietuvos politikai negali pelnytis Lenkijos politikų pagarbos ir tik stumia dvišalius santykius į konfliktines situacijas, kurių buvo galima lengvai išvengti.  

Kita vertus, akivaizdu, kad šiuo metu Lenkijai svarbiausi užsienio politikos klausimai yra NATO buvimas mūsų regione ir ES raidos perspektyvos. Tenka tik stebėtis, jog absoliuti dauguma paso įrašų nevalstybine kalba šalininkų kartu yra ir atviri Lenkijos valdžios priešininkai, pasisakantys prieš Lenkijos ginamą suverenių tautų Europos viziją ir teisę į suverenius sprendimus. Lietuvos įstatymų leidėjai, formuodami santykius su Lenkija, neišvengiamai bus priversti pasirinkti tarp šių stovyklų.

Pagarbiai,

TALKOS iniciatyvinės grupės vardu                                                                                                   Vytautas Sinica

Priedas 1:

VIEŠAS LAIŠKAS LIETUVOS PILIEČIAMS DĖL VALSTYBINĖS KALBOS IŠSAUGOJIMO

Ne pirmus metus tenka stebėti nesibaigiančias diskusijas dėl reikalavimo Lietuvos piliečių pasuose jų vardus ir pavardes rašyti ne valstybine lietuvių, o bet kuria kita gyventojo pasirinkta kalba. Seime pateiktas siūlymas asmens dokumentuose įteisinti rašybą visais lotyniško pagrindo rašmenimis vėliau pačių autorių buvo susiaurintas iki „w, q ir x“ įtraukimo, nors šių ženklų vis tiek neužtektų pavardžių rašymui kitomis kalbomis.

Tokia nuolaida akivaizdžiai nebūtų teisinga ir naudinga Lietuvai. Dauguma žmonių tai supranta ir jos nepalaiko. Šalininkai ilgokai skelbė, kad paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau ir tai nepasitvirtino – Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą patvirtino, kad tarptautinė teisė to nereikalauja, kaip nereikalaujama to daryti ir Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartyje. Tačiau net ir ignoruojant piliečių valią, Konstituciją bei aptartus argumentus, projektą vis tiek siekiama priimti.

Siekiant politinio sutarimo, santarvės ir tarpusavio pasitikėjimo Seimui buvo pateiktas alternatyvus projektas, leidžiantis įrašus nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje. Toks sprendimas priimtas Latvijoje, tačiau Lietuvoje jo priėmimas yra stabdomas. Kaip žinia, Lenkija priekaištų dėl tautinių bendrijų padėties Latvijoje neturi.

Esame tikri, kad valstybinę kalbą turime branginti ir puoselėti, išsaugodami nesusiaurintą jos viešąjį vartojimą ir išskirtinį statusą tarp kitų šalyje gyvuojančių kalbų. Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą deramą statusą Lietuvoje iškovojo 1988 metais ir įtvirtino jį 1992 m. Konstitucijoje. Kaip piliečiai ir patriotai, negalime abejingai stebėti, kaip priešiškumas valstybinei kalbai ir bandymai siaurinti jos vartojimą kyla iš naujo.

Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Todėl „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siekia paskatinti Seimą Latvijoje pasiteisinusiu keliu išspręsti šiuos nesibaigiančius nesutarimus. Pritariame siūlymui pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje vardus ir pavardes rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis pagal tarimą, o kitomis piliečių norimomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis leisti rašyti paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje.

Kadangi tam reikia surinkti 50 000 palaikančių parašų, viešai kviečiame šį siūlymą savo parašais paremti visus sąmoningus ir geros valios Lietuvos piliečius. Išsaugoti stabilią iškiliausių šalies kalbininkų didžiuliu darbu ir pasiaukojimu sukurtą lietuvių kalbos abėcėlę, taip pat ir valstybinės kalbos konstitucinį statusą, yra visų mūsų tautinė, pilietinė ir moralinė pareiga. Pasirašydami už Lietuvos valstybinę kalbą pasisakome už mūsų tapatumo ir valstybingumo pamatų išsaugojimą!

Pasirašo:

rezistentai Petras Plumpa, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas, Algirdas Endriukaitis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, prof. Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, dr. Arvydas Juozaitis, prof. Bronislovas Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, prof. Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Vidmantė Jasukaitytė, Leonas Milčius, Birutė Valionytė, Konstitucijos bendraautorius Liudvikas Narcizas Rasimas, Kazys Saja, Vladas Terleckas, Kazimieras Uoka, Pirmosios Vyriausybės nariai dr. Vaidotas Antanaitis, dr. Leonas Vaidotas Ašmantas, prof. Algimantas Nasvytis, Albertas Sinevičius, generolai buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas Jonas Kronkaitis ir vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių Česlovas Jezerskas, pulk. Romas Kilikauskas, akademikai Antanas Andrijauskas, Grasilda Blažienė, Viktorija Daujotytė, Arvydas Janulaitis, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Bonifacas Stundžia, Antanas Tyla, Zigmas Zinkevičius, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis, profesoriai Ona Aleknavičienė, Steponas Ašmontas, Rita Bieliauskienė, Alvydas Butkus, Adomas Butrimas, Vytautas Daujotis, Elvyra Martišauskienė, Gediminas Merkys, Danguolė Mikulėnienė, Gediminas Navaitis, Aldona Paulauskienė, Alvydas Pauliukevičius, Vilija Salienė, Marijonas Sinica, rašytojai Vydas Astas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Birutė Luškevičienė, Linas V. Medelis, dr. Vytautas Rubavičius, Kristina Mažeikaitė Sajienė, Edita Milaševičiūtė, literatas Algimantas Bučys, poetai Ramutė Skučaitė, Rimvydas Stankevičius, tapytojai prof. Giedrius Kazimierėnas, Vladas Kančiauskas, doc. Irma Leščinskaitė, Gitenis Umbrasas, aktoriai Rolandas Kazlas, Giedrius Arbačiauskas, Redita Dominaitytė, Nerijus Gadliauskas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Michelevičiūtė, Vidas Petkevičius, Ainis Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Elvyra Žebertavičiūtė, režisieriai Algirdas Latėnas, Gytis Lukšas, Miglė Remeikaitė, Jonas Vaitkus, kompozitorė dr. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, teisininkai prof. Saulius Arlauskas, Vytautas Budnikas, prof. Alfonsas Vaišvila, Povilas Žumbakis, ekonomistai Gitanas Nausėda ir dr. Aušra Maldeikienė, filosofai doc. Kęstutis Dubnikas, Marius Markuckas, prof. Krescencijus Stoškus, dr. Laisvūnas Šopauskas, istorikai prof. Rasa Čepaitienė, prof. Benediktas Šetkus, prof. Arūnas Gumuliauskas, Saulius Jurkevičius, Eugenijus Manelis, Mindaugas Nefas, Algis Sindaravičius, Gintautas Terleckas, politologai dr. Algimantas Jankauskas, dr. Andrius Švarplys, Paulius Stonis, ISM Politologijos fakulteto dekanas dr. Vincentas Vobolevičius, buvęs „Lietuvos žinių“ portalo redaktorius Audrius Makauskas, diplomatas Alfonsas Augulis, alpinistas Vladas Vitkauskas, keliautojas Algimantas Jucevičius, Vilniaus m. tarybos nariai Gediminas Rudžionis, Liutauras Stoškus, prieškario vilniečiai Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierė Birutė Fedaravičienė, rašytoja Birutė Mackonytė, branduolio fizikos pradininkas Lietuvoje, buvęs Lietuvos mokslų tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas, teatrologė Gražina Mareckaitė, paveldosaugininkės dr. Gražina Drėmaitė ir Birutė Biekšienė, Punsko vikaras Marius Talutis, UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė, Sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, LEU Lituanistikos fakulteto dekanė dr. Žydronė Kolevinskienė, agronomai Ramūnas Karbauskis ir dr. Viktoras Pranckietis, verslininkas dr. Audrius Astrauskas, Saulius Meilutis, TV laidų vedėjos Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Rūta Mikelkevičiūtė, architektas prof. Algis Vyšniūnas, Albina Saladūnaitė, archeologas dr. Valdemaras Šimėnas, muzikologas dr. Jonas Vilimas, kalbininkai hab. dr. Kazimieras Garšva, prof. Jūratė Laučiūtė, dr. Jolanta Zabarskaitė, kultūrologė dr. Daiva Tamošaitytė, Gytis Vaitkūnas, etnologai Nijolė Balčiūnienė, dr. Dainius Razauskas, Inija Trinkūnienė, publicistai dr. Edvardas Čiuldė, Živilė Makauskienė, Irena Vasinauskaitė, vertėjai Vilija Gerulaitienė, Elena Juškevičienė ir Leonas Merkevičius.

2015-09-09