M. Sandu. Atmintis yra labai svarbi, kaip atsparumo forma, nacionalinės gynybos forma

Moldovos Respublikos Prezidentės Majos Sandu (Maia Sandu) kalba Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Pone Prezidente G. Nausėda, profesoriau G. Landsbergi, Prezidente D. Grybauskaite, gerbiamasis Seimo Pirmininkė J. Olekai, Ministre Pirmininke I. Ruginiene, Seimo nariai, brangūs draugai.

Prieš 36 metus 1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo laisva. Pirmoji išsilaisvino iš Maskvos gniaužtų ir tapo pavyzdžių visiems žmonėms, išdrįsusiems tikėti, kad tai, kas buvo paimta jėga, gali būti sugrąžinta pasitelkus valią.

Tai buvo be galo drąsus žingsnis. Kremlius jį pavadino neteisėtu, Sovietų Sąjunga įvedė ekonominę blokadą, pasaulis stebėjo apimtas nežinios, o jūs išlikote tvirti. 

Šiandien stoviu prieš jus, kad pažymėčiau šią sukaktį, bet ir kai ką parodyčiau – dokumentą Iš mūsų nacionalinių archyvų. 1990 m. gegužės 31 d. praėjus 80 dienų po jūsų nepriklausomybės atkūrimo akto, priimta rezoliucija, kurią pripažįstamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas. 

Didžiuojuosi, galėdama pasakyti, kad Moldova buvo pirmoji pasaulyje, pripažinusi jūsų nepriklausomybę ir noriu stabtelti ties šiuo klausimu, nes manau, kad jis ne visada buvo tinkamai suprantamas, net ir mūsų pačių. 1990 metų gegužės mėnesį, Moldova nebuvo suvereni valstybė, mes vis dar priklausome Sovietų Sąjungai, neturėjome nei kariuomenės, nei tarptautinio statuso, nei apsaugos.

Jeigu Maskva nuspręstų mus nubausti už mūsų drąsą. Tačiau tuo metu, mūsų parlamentas pažiūrėjo į tai, ką jūs padarėte ir pasakė, tai teisingai, mes jus palaikome. Tai buvo mūsų solidarumo gestas, mūsų drąsos aktas, kol dar patys nebuvome laisvi. Šiandien, praėjus 36 metams, atvykau jūsų patikinti, kad šio gesto dvasia vis dar gyva.

Šis solidarumas kilo iš bendro supratimo apie tai, ką atnešė istorija mūsų abiem šalims. 1939 metų Molotovo–Ribentropo paktas, slaptas dviejų totalitarinių valstybių susitarimas, be kitų šalių vadovų žinios, nulėmė Lietuvos ir Moldovos likimą. Jūsų šalis buvo okupuota, mano šalis buvo padalyta, absorbuota, pervadinta ir jai buvo taikomas kolonijinio ištrynimo projektas.

Su mumis nebuvo konsultuotasi, mes nebuvome įspėti. Tiesiog atsibudome imperijoje, kurios niekada nepasirinkome. Tai, kas vyko toliau, abi mūsų šalys puikiai pamena. Pamename, ką imperija daro tautoms, kurios, kaip ji teigia, priklauso jai, kalbos, tapatybės, tradicijų slopinimas, trėmimai viduryje nakties į gyvulinius vagonus suvaromos šeimos, vardai ištrinami iš žemėlapių ir istorijos knygų.

Dešimtmečius kartota žinia, kad mūsų kultūros yra nereikšmingos, mūsų istorija išgalvota, mūsų tautinė egzistencija kelia nepatogumų kitos valstybės projektui. Tai mus vienijanti atmintis, kurią Maskva visada siekia ištrinti, iškreipti arba panaudoti kaip ginklą.

1991 m. sausio 13 d. sovietų pajėgos šturmavo jūsų parlamento pastatą ir Vilniaus televizijos bokštą.

Beginkliai civiliai stojo tarp tankų ir pastato, kuriame buvo jūsų laisvė. Žuvo 14 žmonių, šimtai sužeisti, bet jūs neatsitraukėte.

1992 m. kovo 2 d. Rusijos remiamos separatistų pajėgos, palaikomos Maskvos XIV armijos padalinių, pradėjo išpuolius prieš Moldovos Konstitucinę santvarką. Tai buvo Padniestrės konflikto pradžia, netekome šimtų gyvybių.

Nuo to laiko dalis mūsų teritorijos išlieka okupuota. Daugiau nei 30 metų, be mūsų sutikimo, joje dislokuotos Rusijos karinės pajėgos. Skirtingos datos, skirtingos vietos, tačiau tas pats agresorius, tas pats metodas, ta pati logika, kad tautos neturi teisės egzistuoti už Maskvos įtakos ribų, kad  mūsų suverenumas yra sąlyginis, kad mūsų atmintį galima perrašyti.

Būtent todėl atmintis yra labai svarbi, kaip atsparumo forma, nacionalinės gynybos forma. Atminties kultūra reiškia apsisaugojimą nuo manipuliacijos. Tai reiškia, kad atsisakoma painioti smurtautoją su auka.

Tai reiškia, kad reikia pripažinti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų šalis, tuos, kurie išsaugojo tautinę savimonę, kaip buvo draudžiama reikšti tapatybę ir tuos, kurie išgyveno trėmimus, lagerius ir badą, neprarasdami savo orumo. Iš mūsų nacionalinių archyvų.

1990 m. gegužės 31 d. praėjus 80 dienų po jūsų nepriklausomybės atkūrimo akto, priimta rezoliucija, kurią pripažįstamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimas. 

Didžiuojuosi, galėdama pasakyti, kad Moldova buvo pirmoji pasaulyje, pripažinusi jūsų nepriklausomybę ir noriu stabtelti ties šiuo klausimu, nes manau, kad jis ne visada buvo tinkamai suprantamas, net ir mūsų pačių. 1990 metų gegužės mėnesį, Moldova nebuvo suvereni valstybė, mes vis dar priklausome Sovietų Sąjungai, neturėjome nei kariuomenės, nei tarptautinio statuso, nei apsaugos.

Jeigu Maskva nuspręstų mus nubausti už mūsų drąsą. Tačiau tuo metu, mūsų parlamentas pažiūrėjo į tai, ką jūs padarėte ir pasakė, tai teisingai, mes jus palaikome. Tai buvo mūsų solidarumo gestas, mūsų drąsos aktas, kol dar patys nebuvome laisvi. Šiandien, praėjus 36 metams, atvykau jūsų patikinti, kad šio gesto dvasia vis dar gyva.

Šis solidarumas kilo iš bendro supratimo apie tai, ką atnešė istorija mūsų abiems šalims. 1939 metų Molotovo–Ribentropo paktas, slaptas dviejų totalitarinių valstybių susitarimas, be kitų šalių vadovų žinios, nulėmė Lietuvos ir Moldovos likimą. Jūsų šalis buvo okupuota, mano šalis buvo padalyta, absorbuota, pervadinta ir jai buvo taikomas kolonijinio ištrynimo projektas.

Su mumis nebuvo konsultuotasi, mes nebuvome įspėti. Tiesiog atsibudome imperijoje, kurios niekada nepasirinkome.

Tai, kas vyko toliau, abi mūsų šalys puikiai pamena. Pamename, ką imperija daro tautoms, kurios, kaip ji teigia, priklauso jai, kalbos, tapatybės, tradicijų slopinimas, trėmimai viduryje nakties į gyvulinius vagonus suvaromos šeimos, vardai ištrinami iš žemėlapių ir istorijos knygų.

Dešimtmečius kartota žinia, kad mūsų kultūros yra nereikšmingos, mūsų istorija išgalvota, mūsų tautinė egzistencija kelia nepatogumų kitos valstybės projektui. Tai mus vienijanti atmintis, kurią Maskva visada siekia ištrinti, iškreipti arba panaudoti kaip ginklą. 

1991 m. sausio 13 d. sovietų pajėgos šturmavo jūsų parlamento pastatą ir Vilniaus televizijos bokštą. Beginkliai civiliai stojo tarp tankų ir pastato, kuriame buvo jūsų laisvė. Žuvo 14 žmonių, šimtai sužeisti, bet jūs neatsitraukėte.

 1992 m. kovo 2 d. Rusijos remiamos separatistų pajėgos, palaikomos Maskvos XIV armijos padalinių, pradėjo išpuolius prieš Moldovos Konstitucinę santvarką.

Tai buvo Padniestrės konflikto pradžia, netekome šimtų gyvybių. Nuo to laiko dalis mūsų teritorijos išlieka okupuota. Daugiau nei 30 metų, be mūsų sutikimo, joje dislokuotos Rusijos karinės pajėgos.

Skirtingos datos, skirtingos vietos, tačiau tas pats agresorius, tas pats metodas, ta pati logika, kad tautos neturi teisės egzistuoti už Maskvos įtakos ribų, kad mūsų suverenumas yra sąlyginis, kad mūsų atmintį galima perrašyti. Būtent todėl atmintis yra labai svarbi, kaip atsparumo forma, nacionalinės gynybos forma.

Atminties kultūra reiškia apsisaugojimą nuo manipuliacijos. Tai reiškia, kad atsisakoma painioti smurtautoją su auka. Tai reiškia, kad reikia pripažinti ir pagerbti tuos, kurie gynė mūsų šalis, tuos, kurie išsaugojo tautinę savimonę, kaip buvo draudžiama reikšti tapatybę ir tuos, kurie išgyveno trėmimus, lagerius ir badą, neprarasdami savo orumo.

Moldovoje siekiame atkurti šią atminties kultūrą, žinome, kaip sovietinė sistema bandė per švietimą, priverstinę tylą, baimę pakeisti tikrą atmintį suklastotą. Stengiamės atstatyti mums padarytą žalą, mūsų mokyklose, viešuosiuose institucijose kalbėdami apie savo praeitį.

Buvome tiesioginiai liudininkai to, kaip Rusija istorinį revizionizmą naudoja kaip ginklą, ji perrašo istoriją dar prieš įvykdydama kitą nusikaltimą.

Todėl su giliu įsitikinimu palankiai vertinu Lietuvos įsipareigojimą, kad totalitarinių režimų nusikaltimų vertinimas ir kova su istorijos perrašymu būtų vienu iš jos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetu.

Kaip ir mes, jūs suprantate, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą lydi sistemingas manipuliavimas informacija ir istorinis revizionizmas, suprantate, kad nebaudžiamumas neužbaigia konfliktų, jis skatina naujus konfliktus. 

Ponios ir ponai, prieš ketverius metus Rusija pradėjo platus masto invaziją Ukrainoje. Ji tęsiasi iki šiol. Noriu pasakyti tai, ką, mano nuomone reikia aiškiai pasakyti. Rusija nelaimi. Už pergalę skelbiančių antraščių ir teritorinių pretenzijų slypi sistema, kuri patiria didžiulį sunkumą. Rusijos ekonomika išgyvena karo pasekmes ir negali išsilaikyti neribotą laiką.

Jos kariuomenė patyrė tokio masto nuostolių, kad Maskva visais būdais stengiasi juos nuslėpti. Tarptautinė izoliacija, nors ir netobula, yra reali. Ukraina ne tik išgyvena, ji atsinaujina. Mūšio lauke jį keičia apie šiuolaikinio kariavimo būdo, tai daro šiaip išradingai ir drąsiai, kad tai stebina karo strategus visame pasaulyje.

Savo miestuose, institucijose ir savo žmonėms ji rodo dar vieną, dar svarbesnį dalyką – kaip kovojama už savo vertybes, už idėja, kad laisva valstybė pati sprendžia dėl savo ateities.

Kiekvieną dieną Ukraina laiko liniją, atitraukia Rusiją nuo mūsų ir nuo likusios Europos sienų ir nusipelno visokeriopos mūsų paramos. Tačiau mes, demokratinių valstybių bendruomenė, susiduriame su problema, šios istorijos pasakojimo problema. Rusija daug investavo į kognityvinį karą, užtvindydama mūsų informacines erdves abejonėmis, nuovargiu, klaidingais palyginimais.

Jų žinia ne visada ir Rusija yra teisi, kartais tai tiesiog niekas neaišku, visi yra korumpuoti. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Turime geriau pasakoti šią istoriją ir pasakoti įtikinamai. Ukrainos atsparumas yra ypatingas. Europos parama, nors kartais ir lėta duoda rezultatų. Sankcijos yra skausmingos.  Ginklai gelbėja, tačiau reikia daryti daugiau.

Turime padėti Ukrainai išsilaikyti, kad Rusijos invazija žlugtų ne tik mūšio lauke, bet ir visos Europos piliečių sąmonėje. (Plojimai) 

Ši kova dėl protų tikrai yra susijusi ne tik su Ukraina, su ja kovojama kiekvienoje mūsų demokratinėje valstybėje. Rusija nori ne tik laimėti Ukrainoje, ji nori laimėti mūsų parlamentuose, mūsų naujienų svetainėse, mūsų rinkimuose.

Ji finansuoja politines jėgas, kurios būdamos valdžioje iš vidaus ardo demokratines institucijas. Reikia didinti atsparumą prieš tai  šviesti piliečius, apsaugoti rinkimų sąžiningumą, atskleisti užsienio kišimąsi, ginti demokratiją, tai yra Europos saugumo būtinybė.

Lietuva perprato Rusijos būdą jau prieš dešimtmečius, Moldova taip pat. Šis bendras aiškus suvokimas yra būtent tai, ko šiandien Europai reikia, dar daugiau – Sąjungos, kuri būtų vieninga, stipri ir sąžininga grėsmių, su kuriomis ji susiduria atžvilgiu. Kadangi agresyvios imperijos akivaizdoje Europa turi būti ta vieta, kur žmonės yra svarbūs, kur gerbiamas suverenitetas ir kurioje valstybės gina viena kitą.

Lietuva parodė ką tai reiškia pratiškai, kurdama savo gynybą, prisidėdama prie kolektyvinės gynybos, skirdama tiek lėšų, kiek reikia. Tai yra pavyzdys, tai yra standartas, kurio Europa pati turi laikytis. 

Gerbiama auditorija, jūsų šalis yra viena nuosekliausių Ukrainos rėmėjų Vilniuje, Kijeve, Briuselyje ir už Atlanto. Jūs neatsitraukėte ir Moldova yra jums už dėkinga, nes remdami Ukrainą, remiate Moldovą. Moldova turi sieną su Ukraina. Matėme, kaip raketos pažeidžia mūsų oro erdvę. Randame Irano bepiločių orlaivių „Shahed“ dalių žmonių kiemuose ar ant jų namų stogų.

Nuo 2022 metų vasario mėnesio į Moldovą atvyko daugiau, kaip milijonas ukrainiečių, apsistoti šalyje nusprendė apie 100 tūkst. asmenų. Mūsų piliečiai nedvejodami padėjo, nes tai teisinga. Suprantame, kad Ukrainos išlikimas yra neatsiejamos nuo mūsų pačių išlikimo.

Tačiau šalia mūsų vykstantis karas yra tik dalis to, ką Moldova išgyvena. Rusija jau daugelį metų prieš mus vykdo hibridinį karą, finansuoja pozicines partijas, energijos tiekimą naudoja kaip ginklą, rengia dezinformacijos kampanijas, bando pirkti balsus ir kelia pramonės chaosą.

Mes kovojame šiame hibridiniame kare. Laimėjome referendumą už tai, kad stojimas į Europos Sąjungą būtų įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Laimėjome Prezidento rinkimus, parlamento rinkimus. 

Nepaisant visko, mūsų piliečiai pasirinko Europą. Šiuos mūšius laimėjome, tačiau neveidmainiaudama pasakysiu, kad jie nebuvo lengvi arba kad nesusidursime su jais ateityje. Kaip ilgai maža šalis, kaip manoji, esanti už Europos Sąjungos ribų, gali išlaikyti kovos frontą, kai prieš ją vykdomas aktyvus hibridinis išpuolis ir gresia tikras karas.

Sąžiningas atsakymas yra toks, to negalima daryti neribotai, todėl Moldovos stojimas į Europos Sąjungą nėra tik vystymosi ar siekių klausimas, tai saugumo, mūsų ir Europos saugumo klausimas.

Prieš 36 metus Lietuva pasirinko laisvų Europos tautų šeimą, ji dėjo dideles pastangas, taip pat jūsų Baltijos kaimynės parodė solidarumą, Šiaurės šalys parodė solidarumą, prieš jums įstojant į Europos Sąjungą ir NATO. Ir pažiūrėkite ką sukūrėte, gerovę, laisvės institucijas.

Šiandien Lietuva yra viena dinamiškiausių ekonomikų turinčių regione šalis, kuri iš okupuotos Respublikos tapo visateise Europos Sąjungos nare per vieną kartą. Tai politinės valios, nuolatinių pastangų ir Europos solidarumo išraiška. Tai įkvėpimas mums.

Moldova taip pat pasirinko šį kelią. 2024 metais mūsų piliečiai susidūrė su didžiuliu Rusijos spaudimu, bijodami karo beprecedenčio kišimosi į rinkimus, balsavo referendume ir Europai ištarė taip.

Tikroji, už Europos Sąjungą pasisakanti dauguma, Moldovoje yra didesnė nei kad parodė referendumo rezultatai. Mūsų priešininkai dėjo daug pastangų, kad tą daugumą nusloptų. 

Brangūs draugai, darome savo namų darbus. Panaikinome savo šalies priklausomybę nuo Rusijos dujų vos per trejus metus, ji sumažėjo nuo 100 proc. iki 0 proc. Reformuojame savo teisines institucijas, kovojame su korupcija.

Visas viešo gyvenimo sritis deriname su Europos Sąjungos standartais, tai pripažįsta Europos Komisijos pažangos ataskaitos. Mums sakoma, kad esame geriausi klasės mokiniai.

Bet štai turiu prašymą ir šio minėjimo proga šiame parlamente jį atvirai įvardiju, neprašome daugiau galimybių nei buvo suteikta jums, neprašome daugiau paramos, nei buvo parodyta jums, taip pat iš jūsų Šiaurės kaimynių, kurios palaikė jus, kai tai buvo svarbu.

Galbūt jūs turėjote daugiau laiko ir tai buvo taikos metas, tomis dienomis mums nepasisekė, mes neturėjome lyderių, kurie parodytų mums kelia į Europos Sąjungą.

Taigi, dabar mes norime pasivyti, tačiau tai reiškia darbą karo sąlygomis, esant aktyviam destabilizavimui, kai pasaulis yra daug mažiau stabilus nei prieš dešimtmečius. Tai reiškia mūsų lenktynes su laiku. 

Moldova bus saugesnė Europos Sąjungoje, o Europos Sąjunga bus stipresnė Moldovai esant joje. Demokratinė, stabili Moldova, tai yra strategiškai gyvybiškai svarbi šio žemyno Rytinio flango dalis.

Mūsų 1 tūkst. 200 kilometrų siena su Ukraina neturėtų būti silpnoji vieta. Patikimo Europos partnerio rankose tai yra turtas. Stabili, integruota Rytų Europa yra ne tik šiandienos saugumas, tai rytojaus taikos pagrindas, todėl plėtra negali laukti.

Tokiame nestabiliame pasaulyje demokratinių tautų palikimas pilkosiose zonose kelia tokį pavojų, kurio Europa negali sau leisti.

Europos stiprybė yra jos vienybė, mažos ir didelės, Rytinės ir Vakarinės šalys turėtų būti kartu. Būtent čia Lietuvos balsas yra labai svarbus. Lietuva yra viena iš stipriausių Moldovos rėmėjų.

Mes tai jaučiame, esame už tai dėkingi ir tikimės, kad jūs ir toliau išlaikysite savo tvirtą nuomonę Briuselyje, Europos Vadovų Taryboje, visuose forumuose, kuriuose kalbama apie mūsų ateitį, kad procesas išliktų patikimas, kad būtų laikomasi aukštų standartų ir kad durys būtų atviros tiems, kurie iš tiesų to nusipelnė. 

Gerbiami Seimo nariai, 1990 metų gegužės mėnesį šalies, kuri dar nebuvo laisva parlamentas pamatė, ką padarėte ir pasakė, matome jus, palaikome jus. Jūsų laisvė yra teisėta.

Dabar būtent Moldova siekia savo vietos laisvų Europos tautų šeimoje. Turėdami tą patį įsitikinimą, tą patį užsispyrimą ir atsisakymą pripažinti, kad mūsų vieta yra kažkur kitur, o ne Europos Sąjungoje.

Parodėte mums pavyzdį 1990 metais, prašau padėkite sekti savo pavyzdžiu ir dabar.

Ačiū.

Autorė yra Moldovos Respublikos Prezidentė