L. Kojala. Putino klaidos ir Vakarų atsparumo svarba

Karas Ukrainoje yra Putino fiasko. Ir net ne dėl to, kaip klostosi „trijų dienų specialioji karinė operacija“.

Pats faktas, jog Kremlius turi siųsti tankus į Ukrainą, yra didžiulio geopolitinio pralaimėjimo konstatavimas.

Ukraina prieš mažiau nei du dešimtmečius buvo persunkta Rusijos įtakos: politiniame elite, versle, saugumo struktūrose, rusakalbėje ir rusiškos žiniasklaidos erdvėje gyvenančioje visuomenėje. 2008 m. 70 proc. ukrainiečių buvo prieš narystę NATO. ES – kiek mažiau, bet toli gražu proeuropietiškos daugumos.

Šiandien situacija yra dramatiškai pasikeitusi. Kurį laiką kaita buvo laipsniška; net ir Kremliaus remiamas ir sofistikuotumu nepasižymėjęs prezidentas Janukovyčius flirtavo su idėja gilinti ryšius su ES, nes suvokė Rusijos ribotumus: ekonominius, technologinius, rinkos.

Agresija, žinoma, užbrėžė juodą brūkšnį su praeitimi; karo randai negis dar ilgai. Ukraina bus visos Europos gynybos nuo Kremliaus forpostas. Putinui reikėjo pridaryti gausybę strateginių ir taktinių klaidų, kad atsidurtų tokioje situacijoje.

Todėl Putino noras sėsti su Vakarais ir persidalinti Europą – suprantamas. Atitinka „didžiosios galios naratyvą“. Bet reikėtų visiškai neadekvataus Vakarų reagavimo į geopolitinę realybę ir absurdiško priešo pervertinimo, kad tą bent pradėtume svarstyti.

Diktatoriaus armija, su 600-700 tūkst. žuvusiųjų/sužeistųjų mėnesių mėnesius bando okupuoti Pokrovską, o mes pradedame įtikėti Baltijos šalių – per pastaruosius metus gerokai sustiprėjusių nacionalinių ir NATO sprendimų dėka – padalijimo scenarijais.

Agresorių svarbu atgrasyti ir darant būtinus žingsnius gynybos stiprinimui, ir – ne mažiau svarbu – nepasiduodant agresoriaus bandomam primesti „jūs bejėgiai, aš nesustabdomas“ pasakojimui. Nes primestas pasakojimas – pirmas žingsnis virstant realybe.

Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius