Apie taršą dažnai susimąstome tik tada, kai daiktai tampa atliekomis. Tačiau kiekvienam mūsų naudojamam daiktui pagaminti reikia žaliavų, todėl daugelio jų istorija prasideda gerokai anksčiau – žemės gelmėse.
„Geologas, įėjęs į kambarį, mato daugiau nei baldus, sienas ar buities daiktus. Jis mato ilgą medžiagų kelią – nuo uolienos ar mineralo iki kasdienio gaminio. Geologija siejama su atodangomis, karjerais ar uolienų pavyzdžiais, bet iš tiesų ji yra visai šalia mūsų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Teisės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Minkevičius.
Smėlis – lange, varis – laiduose, litis – telefone
Apsidairykime kambaryje. Betonui, cementui ir statybiniams mišiniams reikia smėlio, žvyro, klinčių, molio ir kitų žaliavų. Langų stiklo pagrindas – kvarcinis smėlis.
Keramikos gaminiams naudojamas molis, gipso kartono plokštėms – gipsas. Dažų spalvą, baltumą ar kitas savybes suteikia iš mineralinių žaliavų gaunami pigmentai ir užpildai. Net paprasta siena yra kelių skirtingų geologinės kilmės medžiagų derinys.
Dar daugiau geologinės kilmės medžiagų rastume buitinėje technikoje ir elektronikos gaminiuose. Elektros laidams reikia vario, plieno gaminiams – geležies, o aliuminiui – boksito.
Telefone yra ličio, nikelio, kobalto, vario, silicio ir kitų elementų. Be jų neveiktų baterija, ekranas, mikroschemos, garsiakalbis ir kitos prietaiso dalys. Plastiko pradžia taip pat yra žemės gelmėse – jis gaminamas iš naftos ar gamtinių dujų žaliavų.
„Net vieną kambarį galima laikyti nedideliu pasaulio naudingųjų iškasenų žemėlapiu. Jame aptiksime įvairiausių skirtinguose regionuose išgautų, įvairiais būdais apdorotų ir ilgą kelią nukeliavusių medžiagų. Mes matome galutinį gaminį, bet nematome jo geologinės istorijos“, – atkreipia dėmesį V. Minkevičius.
Kiekvienas daiktas turi savo gyvavimo kelią
Tai nereiškia, kad patys daiktai ar jiems gaminti naudojamos mineralinės žaliavos yra tarša. Jos būtinos statybai, energetikai, ryšiams, medicinos įrangai ir daugeliui kitų šiuolaikinio gyvenimo sričių.
Tačiau kiekviena medžiaga turi savo gyvavimo kelią. Žaliavas reikia išgauti, perdirbti ir gabenti. Šiems darbams naudojama energija ir vanduo, gali susidaryti atliekų, o netinkamai valdoma veikla gali pakenkti aplinkai.
Todėl apie tolesnį daikto kelią verta pagalvoti dar jį renkantis: ar jis iš tiesų reikalingas, ilgaamžis, pataisomas? Galbūt jau turimą daiktą galima naudoti ilgiau, pasiskolinti reikiamą ar nebereikalingą perduoti kitam?
Kuo ilgiau gaminį naudojame, tuo rečiau reikia naujo ir jam pagaminti skirtų žaliavų. Tinkamas rūšiavimas ir atliekų perdavimas į joms skirtas surinkimo vietas padeda dalį medžiagų grąžinti į naudojimo ciklą.
Daiktas baigė tarnauti, medžiagos – ne
Ne mažiau svarbu, kas atsitinka nebereikalingam daiktui. Tinkamai surinkti gaminiai gali būti pakartotinai naudojami, taisomi, išardomi, o dalis jų medžiagų – perdirbama.
Tačiau elektronikos prietaisai, baterijos, dažų, lakų ar tirpiklių likučiai, patekę į mišrias komunalines atliekas ar išmesti į aplinką, tampa taršos šaltiniu. Kartu prarandami metalai ir kitos žaliavos, kurias būtų galima susigrąžinti.
„Gruntas ir požeminis vanduo nėra atskirti nuo mūsų kasdienės aplinkos. Ant žemės išpiltos ar netinkamai laikomos medžiagos skverbiasi gilyn, o jų judėjimas priklauso nuo grunto sudėties ir geologinės sandaros. Smėlio ir žvyro sluoksniuose vanduo juda lengviau, molingi sluoksniai skverbimąsi lėtina.
Todėl paviršiuje nematoma tarša gali pasiekti požeminį vandenį ir pasklisti gerokai plačiau“, – aiškina geologas.
Vertingi ištekliai lieka sąvartynuose
Daugybė vertingų medžiagų į naudojimo ciklą taip ir negrįžta – jos dešimtmečius lieka sąvartynuose.
Kai kuriose šalyse senos atliekos iškasamos, rūšiuojamos ir apdorojamos siekiant susigrąžinti metalus, stiklą, mineralines ir kitas dar tinkamas naudoti medžiagas. Tokia veikla vadinama sąvartynų kasyba.
„Geologo akimis, sąvartynas – žmogaus suformuotas medžiagų telkinys. Tačiau jame viskas sumaišyta, paveikta laiko, o kai kurios medžiagos užterštos. Todėl jas susigrąžinti sudėtinga ir ne visada ekonomiškai pagrįsta.
Kur kas paprasčiau vertingas medžiagas atskirti, perdirbti ir panaudoti pakartotinai dar prieš joms patenkant į sąvartyną“, – sako V. Minkevičius.
