J. Vaiškūnas. Kam trukdo tautos istorinė atmintis?

Jau ilgą laiką Lietuvos diplomato, pulkininko, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo, vieno iš Birželio sukilimo rengėjų Kazio Škirpos atminimo lentos klausimas kelia aistras Lietuvoje. Vieni mano, kad Škirpa nusipelnė pagarbos dėl savo kovos už Lietuvos nepriklausomybę, kiti – kad jo veiksmai Antrojo pasaulinio karo metu paliko šešėlį jo biografijoje.

Tačiau šio ginčo centre atsidūrė ne tiek visuomenė, kiek valdininkai, kurie, atrodo, vengia aiškaus sprendimo ir stumia šį klausimą iš vienos institucijos į kitą.

„Desovietizacijos komisija“: Vangūs sprendimai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas dr. Arūnas Bubnys jau ne kartą ragino vadinamą „Desovietizacijos komisiją“ iš naujo svarstyti Kazio Škirpos atminimo įamžinimą. Pasak A. Bubnio, rugsėjo 19 d. priimta komisijos išvada buvo neteisėta, nes pasak jo, posėdyje dalyvavo tik pusė narių, o balsai pasiskirstė perpus. Jis teigia, kad tokia situacija neleidžia priimti galutinio sprendimo, todėl jis teigia, kad kad komisija turėtų persvarstyti šį klausimą.

Komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas atsako šaltai: abejoja, ar komisija ryžtųsi svarstyti klausimą dar kartą, nebent būtų pateikta naujos informacijos apie K. Škirpą. Karčiauskas taip pat atmeta kritiką dėl posėdyje dalyvavusių narių skaičiaus, pabrėždamas, kad komisija veikia esant tik septyniems nariams, nes pasak jo pats LGGRTC iki šiol nėra paskyręs dviejų papildomų atstovų.

LGGRTC ir savivaldybė: klausimo stumdymas tarp institucijų

A. Bubnys savo ruožtu pažymi, kad be komisijos išvados jis negali priimti sprendimo dėl Škirpos atminimo lentos. Tačiau pasak jo, jei „Desovietizacijos komisija“ atsisakytų spręsti šį klausimą, galutinis žodis galėtų priklausyti Vilniaus miesto savivaldybei. Esą savivaldybės Istorinės atminties komisija turi teisę pati nuspręsti dėl atminimo ženklų, net be LGGRTC ar komisijos sprendimo…

Na, o savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Gogelienė tvirtina, kad savivaldybė lauks galutinės LGGRTC išvados.

Pasak jos LGGRTC nori išvengti atsakomybės ir nesprendžia klausimo iki galo, nors turėtų. Gogelienė ragina LGGRTC imtis papildomų tyrimų, jei komisijai trūksta žinių.

Įvykis, sukėlęs visuomenės pasipiktinimą

K. Škirpos atminimo įamžinimo klausimas susilaukė itin didelio visuomenės dėmesio kai šiemet Birželio 23-osios sukilimo išvakarėse kai visuomenininkai savo pastangomis pakabino Kaziui Škirpai skirtą atminimo lentą Vilniuje, ant Gedimino pr. 40/Vasario 16-osios g. 1 pastato sienos. Tai buvo simbolinis žingsnis, kuriuo siekta pagerbti vieną iš Lietuvos nepriklausomybės kovų pirmeivių, nepaisant apie jį skleidžiamų pramanų.

Tuomet Vilniaus miesto savivaldybė nedelsdama davė nurodymą atminimo lentą lentą nuimti. Atminimo lenta nuplėšta buvo labai grubiai Lietuvos istorijai itin reikšmingą – birželio 23-ąją dieną  ir simboliškai atspindėjo gilėjančią takoskyrą tarp skirtingų visuomenės grupių bei valdžios institucijų, kurių veiksmai dėl atminimo lentos sulaukė visuomenės pasipiktinimo.

Šis įvykis atskleidė esant sunkiai įveikiamą prarają tarp visuomenės lūkesčių ir Lietuvos valdžios elgesio su tautos istorinės atminties ženklais. Ginčas dėl Škirpos lentos apnuogino ir gilias prieštaras tarp istorinių interpretacijų o kartu ir Lietuvos istorinės atminties politikos teisinio reguliavimo neįgalumą.

Visuomenės lūkesčiai aiškūs – norima aiškaus atsakymo, tačiau institucijos šį klausimą nuolat stumdo viena kitai. Susidaro įspūdis, kad biurokratinės procedūros ir atsakomybės vengimas tapo pagrindinėmis kliūtimis sprendžiant šį klausimą.

Nuslėptas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas

Dabartinių nesusipratimų galima buvo išvengti, arba juos galima būtų buvę išspręsti daug veiksmingiau, jei savo laiku būtų buvęs priimtas Lietuvos Respublikos Seimo stalčiuose nuo 2012 metų dūlantis Lietuvos Respublikos Tautos Istorinės atminties įstatymo projektas. Šiame įstatymo projekte numatyta speciali Seimui atskaitinga institucija – Tautos istorinės atminties taryba su plačiais įgaliojimais spręsti visus su tautos istorine atmintimi susijusius klausimus.

Taryba būtų sudaryta iš labai plataus atstovų rato, įskaitant Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės kanclerius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovą, mokslininkus, kultūros ir meno atstovus, taip pat organizacijų, susijusių su Lietuvos laisvės kovų ir kultūros paveldu, atstovus. Taryba turėtų ne tik patariamąją funkciją, bet ir realius įgaliojimus. Jos sprendimai tautos istorinės atminties klausimais būtų privalomi tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijoms.

Tarybos įgaliojimai apimtų:

• Tautos istorinės atminties įamžinimo krypties formavimą,
• Atmintinų metų ir dienų minėjimo programų tvirtinimą,
• Siūlymų dėl Tautos istorinės atminties objektų inicijavimą ir teikimą Seimui,
• Patarimų dėl istorinio atminimo politikos teikimą,
• Tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą istorinės atminties srityje.

Šį taryba galėtų rinkti informaciją, kurti ekspertų darbo grupes ir dalyvauti tarptautinėse programose. Jos sprendimai būtų privalomi visoms institucijoms, o tai reiškia, kad ilgai besitęsiantys ginčai dėl atminimo ženklų, tokių kaip Kazio Škirpos atminimo lenta, būtų sprendžiami greičiau, sėkmingiau, tikslingiau.

Jei Tautos istorinės atminties įstatymas būtų priimtas savo laiku ir Lietuva jau 10 metų turėtų ir  būtų vykdžiusi sąmoningą suderintą tautinę istorinės atminties politiką.

Ne tik ginčas dėl K. Škirpos lentos bet ir susipriešinimai dėl kitų Lietuvos istorinės atminties ženklų ir istorinių asmenybių įamžinimo galėjo būti išspręsti ir įveikti profesionaliai, tuomet jokios biurokratinės kliūtys, kurias šiuo metu matome, nebūtų trukdžiusios priimti aiškių ir savalaikių sprendimų.

Kieno pastangomis ir kodėl nuslėptas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas? Kam jis kelia pasibaisėjimą ir atstūmimą? Kam trukdo?

Kam trukdo tautos istorinės atminties įstatymas

1. Kai kuriems įtakingiems istorikams, kurie bijo iš savo rankų išleisti istorijos aiškinimo vienvaldystę, prarasti vienintelių įtakingų istorijos aiškinimo įtakotojų vaidmenis ir todėl visus, pasisakančius už Tautos humanistines vertybes puoselėjančios valstybės istorinės atminties politikos formavimą ir įgyvendinimą, kaltinantiems siekiu politizuoti istoriją.
   
2. Įvairaus plauko tarptautininkams, internacionalistams, globalistams – svajojantiems apie betautį besienį belytį pasaulį, apie Lietuvą – be lietuvių.
3. Visų laikų Lietuvos užkariautojams ir raudonojo Kremliaus darbų tęsėjams ir nenorintiems pietryčių Lietuvos okupacijos pripažinti Pilsudskio pasekėjams.

Tauta be savo istorinės atminties politką nuolat puoselėjančios Tautos istorinės atminties tarybos, be kryptingai nuolat palaikomo ir kuriamo valstybės gyvųjų ir mirusiųjų piliečių tarpusavio ryšį stiprinančio didvyriško pasakojimo – pasmerkta tarpusavio susipriešinimui ir išnykimui kitų stipresnių savo istorinę savimonę ir savivertę ugdančių tautų įtakoje.