L. Kojala. Europos karių dislokavimas Ukrainoje yra „ant stalo“

Jau kurį laiką kalbu, kad Prancūzija ir Jungtinė Karalystė rimtai svarsto variantą siųsti karius į Ukrainą. Ir tą darau nepaisant skepsio, nes pasitikrindamas informaciją privačiai.

Ne, ne „taikdarius“ – nėra taikos, kurią reikėtų palaikyti. Ir ne, ne į frontą, nes tokia operacija dėl daugybės svarių priežasčių šią akimirką nėra diskusijų objektas.

Tai galėtų būti kur kas labiau ribota apimtimi (keli, keliolika tūkstančių) misija, tikėtina, vakarinėje Ukrainos dalyje (sąlyginai toliau nuo fronto, nors atakuojama visa Ukrainos teritorija).

Tai būtų žingsnis, peržengiantis standartinio Europos šalių veikimo ribas. Iki šiol, nepaisant visų trepsėjimų kojomis pykstant ant amerikiečių, to padaryti nepavyko.

Tai niekaip nekeistų strateginės karo situacijos, bet pasiųstų rimtą signalą: a) Putinui, kuris griežtai tam prieštarauja; b) Trampui, kuris nesiskaito su Europa; c) Ukrainai, kuri vis labiau jaučiasi vieniša.

Bet kas iš to, klaus skeptikai. Juk karo dėl to Ukraina nelaimės. Politikoje svarbu ne tik ilgalaikis strateginis atskirų sprendimų poveikis, bet ir sukuriamas vaizdinys. Kol kas Europos šalys sėkmingai kuria negebančių veikti kartu ir adekvačiai reaguoti į situaciją įvaizdį.

Tą reikia kuo greičiau keisti, antraip paversime save išpildančia pranašyste. Nestandartiniai, nepatogūs ir rizikingi sprendimai išjudintų nusistovėjusius vandenis.

Ar bus susitarta? Nežinia. Tikimybė šią akimirką vargu, ar viršija 50 proc.

Juk:

a) svarbų vaidmenį misijoje – žvalgybinį, galbūt logistinį, nors nesiunčiant savo karių – turėtų atlikti JAV.

b) toks žingsnis galėtų trumpam koreguoti NATO pajėgumų gynybos planuose balansą (deja, vos kelių tūkstančių karių pajudėjimas turi didelį poveikį, nes jų visur dramatiškai stinga).

Nieko nedarymas savaime nereiškia, jog išvengiama klaidos. Stovėjimas vietoje pats iš savęs gali būti didžiulė klaida.

Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius