D. Greičiūnas. Vienintelis būdas mums susitvarkyti, yra – kartu

Ši mintis šiandien skamba beveik pranašiškai. Gyvename laikais, kai technologijos leidžia mums bendrauti akimirksniu – per sekundes, per nanosekundes.

Informacija pasiekia mus greičiau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje. Tačiau kartu su tuo atsirado keistas paradoksas: kuo greičiau galime susisiekti vieni su kitais, tuo labiau vieni nuo kitų nutolome.

Užtenka apsidairyti bet kurioje viešoje vietoje – autobuse, oro uoste, ar net parke. Žmonės sėdi šalia vienas kito, tačiau kiekvienas įsitraukęs į savo mažą skaitmeninį pasaulį.

Telefonai tapo tarsi mažais izoliacijos burbulais. Juose telpa žinios, pramogos, žaidimai ir begalinis informacijos srautas – nesvarbu, ar jis tikras, ar klaidinantis. Žvilgsniai nukreipti į ekranus, o ne vienas į kitą.

Ši tyli izoliacija ypač stipriai veikia jaunus žmones. Ji kelia nerimą, nuovargį, dažnai ir beprasmybės jausmą. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių pradeda klausti: kaip mes čia atsidūrėme? Kaip atsitiko, kad technologijos, turėjusios mus suartinti, neretai tik sustiprina vienišumą?

Dalis atsakymo slypi platesniame pasaulio kontekste. XXI amžiuje planeta vis labiau tapo globalios ekonomikos objektu, o sprendimai, kurie formuoja mūsų gyvenimą, dažnai priimami toli nuo bendruomenių, kurios tuos sprendimus patiria.

Korporacijos, kadaise deklaravusios vadinamąjį trigubą rezultatą – pelną, socialinę atsakomybę ir ekologinį tvarumą – vis dažniau susitelkia tik į vieną: pelną. Kai sistemoje lieka tik vienas matas, ji praranda pusiausvyrą.

Tokia sistema ima maitintis pati savimi, stumiasi į vis spartesnį augimą, kol galiausiai pradeda griauti pačią aplinką, nuo kurios yra priklausoma.

Ši logika pasiekia net absurdiškiausias ribas. Pasaulyje vis dar investuojami milžiniški ištekliai į ginklus, kurie skirti ne gyvybei saugoti, o ją naikinti. Kuriamos vis sudėtingesnės technologijos, galinčios sunaikinti planetą daugybę kartų iš eilės. Ir visa tai vyksta tarsi nepriklausomai nuo mūsų, tarsi būtume pamiršę, kad turime gebėjimą rinktis.

Senosios tradicijos dažnai primena paprastą, bet esminę tiesą: žmogus visada stovi tarp dviejų kelių – gyvybės ir mirties. Tai nėra vien religinių tekstų metafora. Tai labai konkretus pasirinkimas, kuris kasdien pasireiškia mūsų sprendimuose.

Šiuolaikinėje pagoniškoje pasaulėžiūroje šis pasirinkimas suvokiamas dar paprasčiau – kaip santykis su gyva žeme. Gyvybės kelias reiškia gyventi taip, kad mūsų veiksmai stiprintų pasaulį, kuriame gyvename: bendruomenę, gamtą, ateities kartas. Mirties kelias – tai gyvenimas, kuriame viskas paverčiama karu, vartojimu ir pelnu.

Šiandien daugelis žmonių jaučia neviltį, nes pasaulis jau nuslydo į antrąjį kelią. Tačiau neviltis pati savaime nėra silpnumo ženklas. Kartais ji yra pirmas žingsnis pabudimo link. Pajusti, kad kažkas yra negerai, reiškia pradėti ieškoti kitokio kelio.

Didžiausia viltis slypi visai paprastame dalyke – kiekvieno mūsų gebėjime rinktis. Vien todėl, kad ilgą laiką jo nenaudojome, nereiškia, kad jis išnyko. Žmogus gali pabusti. Ir dažnai tas pabudimas prasideda nuo labai paprasto klausimo: kas iš tiesų verčia mane ryte keltis su džiaugsmu? Kas priverčia širdį „dainuoti“?

Daugeliui atsakymas nėra nei ekranai, nei statistika, nei nuolatinės naujienos apie numuštus vienos ar kitos pusės lėktuvus, paskandintus laivus ar susprogdintus pastatus.

Jis slypi visai kitur – santykyje su žmonėmis ir su pasauliu, kuriame gyvename. Dirbti kartu, rūpintis vieni kitais, saugoti žemę, ugdyti jaunus žmones – tai veikla, kuri suteikia gyvenimui prasmę.

Akivaizdu, kad pasaulis grimzta į chaosą. Tačiau jei atsitrauksi nuo nuolatinio naujienų triukšmo ir apsidairysi aplink, pamatysi ir kitą vaizdą. Visur atsiranda žmonių, kurie kuria bendruomenes, saugo miškus, rūpinasi vieni kitais.

Tai dažnai vyksta tyliai, be didelių antraščių, be stulbinančio kiekio peržiūrų soc. tinkluose, tačiau būtent tokie veiksmai kuria tikrąją viltį.

Pagoniškoje pasaulėžiūroje šis procesas suvokiamas labai paprastai: gėris linkęs augti, jei jam suteikiama erdvės.

Kai žmonės susikimba rankomis ir pradeda veikti kartu, atsiranda jėga, kuri gali pakeisti net ir labai dideles sistemas. Mes, mūsų Tauta, esame gyvi to liudininkai.