D. Greičiūnas. Išgyventi šventumą, prisiimti atsakomybę

Vakar teko lankytis miške, kuriame sniegas dar storu patalu dengia įšalusia miško paklotę, o Nerį, kuria taip pat aplankiau, dar kausto ledo šarvas. Pirmą kartą šiais metais pajaučiau Saulės man siųsta šilumą, išgirdau čiulbančių paukščių balsus, kurie greičiausiai kaip ir aš, sveikino sugrįžusia Saulę.

Labiausiai nustebino danguje praskrendančių gervių porelė, kurių taip anksti dar niekada neteko sutikti sugrįžusiu. Visa mane supanti miško aplinka, tas atbundančio miško kvapas, ta gaiva pažadino manyje tokias būsenas ir patyrimus, kurių žodžiais neina apibūdinti. Religijos tai greičiausiai priskirtu apsireiškimams, tačiau tokias būsenas, kartais stipresnes, o kartais silpnesnes, būdamas gamtoje, patiriu nuolatos – kai būnų vienas, kai būnų sąmoningas, kai atsiduodu tam ir priimu tai į savę. Ir tikrai žinau, kad šias būsenas patiriate ir Jūs.

Filosofijoje tokia patirtis nėra nauja ir pažystama ne vienam apie tai susimasčiusiam. XVII amžiaus mąstytojas Baruch Spinoza teigė, kad Dievas ir Gamta yra viena – Deus sive Natura. Dieviškumas nėra kažkur anapus pasaulio, jis slypi pačioje būtyje, pačiame egzistavimo audinyje. Ir jei taip, tuomet atbundančio miško alsavimas, paukščių balsai ir gervių skrydis nėra tiesiog biologiniai reiškiniai – tai pačios būties išraiška kurios sąmoningai siekiu ir kuria priimu, o ji mane prisileidžia ir tuo apgaubia mane.

Martin Heidegger kalbėjo apie žmogų kaip apie tą, kuris „gyvena pasaulyje“ (In-der-Welt-sein). Ne šalia jo, ne virš jo, bet jame. Modernybė, pasak Heideggerio, pavertė pasaulį „ištekliais“ – medžiai tapo kietmetriais, upės – energijos vienetais, žemė – naudingumo funkcija. Tačiau miške patiriamas jausmas sugrąžina mus į kitą santykį: ne naudotis tuo, o būti ir patirti.

Šiandien šį mąstymą tęsia giliosios ekologijos kryptis, kurios pradininku laikomas Arne Naess. Jis teigė, kad žmogus nėra viršesnis už kitą gyvybę – jis yra vienas iš daugelio sudėtingo gyvybės tinklo mazgų. Mūsų vertė nėra atskirta nuo kitų rūšių vertės. Miško šventumas kyla ne iš to, kad jį taip suvokia žmogus, bet iš to, kad jis toks yra.

Rumunų religijotyrininkas Mircea Eliade rašė, kad šventumas pasirodo tada, kai kasdienybėje atsiveria kita tikrovės dimensija. Šventvietė nėra vien geografinė vieta – ji atsiranda ten, kur žmogus patiria prasmės lūžį. Miškas tampa alkaviete tada, kai jame patiriame daugiau nei tik kraštovaizdį.

Apie tai kalbėdami neišvengiamai atsigrežiame į tai, ką vadiname gamtos arba protėvių religija, tikėjimu, pasaulėžiūra, pagonybe, etc… Tačiau čia iškyla sudėtingesnis klausimas. Ar mes turime pakankamai žinių, kad galėtume tiksliai atkurti mūsų protėvių santykį su tomis gamtos galiomis (dievybėmis ir deivėmis) su kuriomis bendravo jie, joms aukojo ir dėkojo. Turime tik labai nežymias to nuotrupas – kronikų eilutes, archeologinius radinius, lingvistines rekonstrukcijas. Tačiau net jei žinotume daugiau, ar galėtume atkurti tokį pati santykį?

Mūsų pasaulis radikaliai kitoks. Ekologinė krizė, biologinės įvairovės nykimas, dirvožemio alinimas – visa tai yra mūsų epochos realybė. Protėvių santykis su dievybėmis galėjo apsiriboti dėkingumu ar prašymu. Šiandien mes patys tapome galia. Todėl tikroji šių laikų pagonybė negali būti vien simbolinė, nes tai bus apie nieką. Ji turi būti etinė ir įpareigojanti.

XIX amžiuje Henry David Thoreau, savo knygoje “Waldenas arba gyvenimas miške”, pasitraukė į mišką ne tam, kad pabėgtų nuo civilizacijos, bet tam, kad suprastų, kas yra būtina. Jis rašė, kad dauguma žmonių gyvena „tyliame nevilties gyvenime“. Akivaizdu, kad šiandien prie šios nevilties prisideda ir nutolimas nuo gyvosios tikrovės.

Prie ko aš lenkiu apie tai kalbėdamas, – jei miške patiriame šventumą, tai turime prisiimti atsakomybę už jo išsaugojimą. Senovėje auka galėjo būti grūdai ar gyvulys. Šiandien tikroji auka – mūsų laikas, pastangos, sąmoningumas. Sprendimas netylėti, kai tylėti patogiau ir saugiau. Veikimas, kai abejingumas atrodo paprasčiausias pasirinkimas.

Rūpestis ir kova už gamtą tampa dvasiniu aktu. Ne todėl, kad taip „reikia“, o todėl, kad tai natūrali patirties pasekmė. Jei iš tiesų pajutai, kad miškas nėra tik medienos plantacija, negali likti abejingas jo kirtimui. Jei iš tiesų pajutai, kad paukščių balsai yra daugiau nei garsas supančioje aplinkoje, negali ramiai žiūrėti į nykstančias buveines.

Ir galite turėti visokią nuomonę, bet šiandien pagonybė yra ne nostalgija praeičiai, o radikalus dabarties pasirinkimas. Ne bandymas atkurti senovinius ritualus, o drąsa gyventi pripažįstant, kad pasaulis yra šventas.

Ir kai sekantį kartą išgirsiu klykiančias virš galvos gerves, laikysiu tai priminimu, kad esu šio pasaulio dalis. Kad mano kvėpavimas susijęs su miško kvėpavimu. Kad šventumas nėra teorija – jis yra santykis.

Todėl švieskimės. Ne tik apie senąsias tradicijas, bet ir apie ekologiją ir atsakomybę. Surėmę pečius parodykime, kad esame. Kad mums ne vis vien. Kad mūsų dvasinė patirtis nėra abejingumas supančiam pasauliui, bet įsipareigojimas jam.

Nes jei miške patiriame apsireiškimą, turime tapti jo liudytojais.

Ir gynėjais.