Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, mirė lietuvių folkloro ir lyginamosios literatūros tyrinėtojas, kalbininkas, vertėjas, profesorius habilituotas daktaras, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Stasys Skrodenis (1938–2026).
Netekome mokslininko, kurio gyvenimas buvo neatskiriamai susietas su lietuvių tautosaka, baltų ir suomių kultūrinių ryšių tyrinėjimais, su lietuviškosios tapatybės sklaida moksle ir visuomenėje.
Kelias į lituanistiką
Stasys Skrodenis gimė 1938 m. sausio 16 d. Padvariuose (Skaudvilės valsč., Tauragės apskr.). Jo vaikystė prabėgo Šilalės krašte – Dionizo Poškos žemėje, netoli Baublių.
Ši aplinka, persmelkta tautosakos ir istorijos dvasios, tapo vienu iš dvasinių jo brandos pamatų.
1955 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Nors pradžioje viliojo literatūros studijos, netrukus jį patraukė kalbos mokslas ir tautosaka.
Studijų metais aktyviai dalyvavo folklorinėje veikloje, rinko tautosaką, rengė dainuojamosios tautosakos tekstų kartotekas Lietuvių kalbos ir literatūros institute.
1968 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją apie lietuvių kalendorinių apeigų tautosaką, o 1992 m. – habilituoto daktaro darbą „Baltai ir jų šiaurės kaimynai: lietuvių–estų–suomių senieji kultūriniai-folkloriniai ryšiai“.
Pedagogas ir mokslo organizatorius
Didžiąją gyvenimo dalį S. Skrodenis paskyrė pedagoginei ir mokslinei veiklai.
Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Respublikinėje (dabar – Nacionalinėje M. Mažvydo) bibliotekoje, nuo 1973 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau – Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas).
Dėstė lietuvių tautosaką, senąją lietuvių literatūrą, XIX a. literatūrą, vadovavo studentų tautosakinėms praktikoms, rūpinosi tautosakos archyvo kaupimu.
Per kelis dešimtmečius jo vadovaujama veikla reikšmingai prisidėjo prie tautosakinės medžiagos surinkimo ir išsaugojimo.
1985–1989 m. buvo Lietuvių ir užsienio literatūros katedros vedėjas. Dalyvavo doktorantūros komitetuose, buvo daugelio disertacijų oponentas ir vadovas, veiklus mokslo tarybų, redakcinių kolegijų narys.
Lietuvių ir suomių kultūrinių ryšių tyrėjas
Viena ryškiausių S. Skrodenio veiklos krypčių – lietuvių ir suomių kultūrinių ryšių tyrinėjimai. Jis savarankiškai išmoko suomių kalbą, vertė suomių literatūrą, parengė ir išleido suomių autorių veikalus lietuvių kalba.
Tarp reikšmingiausių jo darbų – monografijos „Baltai ir jų šiaurės kaimynai“, „Suomija ir Lietuva: istorinių ir kultūrinių ryšių vagos“, straipsnių rinkiniai „Folkloras ir folklorizmas“, „Folkloras ir gyvenimas“, taip pat knygos apie Baublius ir Dionizą Pošką.
Jis buvo Suomių literatūros draugijos narys korespondentas (nuo 1975 m.), Kalevalos draugijos narys, Donelaičio draugijos Helsinkyje garbės narys, vienas Lietuvos ir Suomijos draugijos atkūrėjų ir ilgametis jos pirmininkas.
Leidėjas, sudarytojas, vertėjas
Per savo mokslinę veiklą S. Skrodenis parengė ir išleido daugiau kaip 50 knygų, paskelbė apie 700 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių. Jis sudarė ir redagavo Antano Mockaus, Juozo Baldažiaus, Zenono Slaviūno raštus, rengė tautosakos rinkinių leidimus, skelbė svarbius istorinius ir folklorinius šaltinius.
Iš suomių, estų, sorbų kalbų vertė grožinę ir mokslinę literatūrą. Jo pastangomis lietuvių skaitytojus pasiekė reikšmingi suomių folkloro ir kultūros tyrimų veikalai.
Vėlesniais metais profesorius išleido atsiminimų knygą „Baublio paunksmė“ (2018), kurioje apmąstė savo gimtojo krašto ir Baublių reikšmę gyvenimui, bei knygą „Manoji Suomija“ (2022), skirtą ilgametei lietuvių ir suomių kultūrinių ryšių patirčiai.
Baublių ir Dionizo Poškos paveldo puoselėtojas
Ypatingą vietą S. Skrodenio gyvenime užėmė Dionizo Poškos ir Baublių muziejaus istorija. Nuo jaunystės domėjęsis Poškos veikla, jis tapo vienu iškiliausių Baublių muziejaus tyrėjų ir puoselėtojų.
1977 m. išleido pažintinę knygelę „Baubliai“, vėliau pakartotinai perleistą, taip pat parengė leidinius apie Dionizo Poškos istorinį-memorialinį muziejų.
2007–2008 m. aktyviai rengė motyvuotus raštus Kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms, siekdamas, kad Baublių muziejus būtų sugrąžintas Šilalės rajono savivaldybei. 2008 m. šis tikslas buvo pasiektas.
Jis prisidėjo prie Baublių 200-ųjų metinių minėjimo 2012 m., dalyvavo rengiant restauravimo projektą, mokslines konferencijas ir leidinius, o 2010 m. sudarė konferencijos „Ąžuolas folklore ir kultūroje“ pranešimų rinkinį.
2011 m. parengė ir išleido doc. Vinco Laurynaičio disertaciją „Dionizas Poška“, taip pat sudarė antologiją „Bitelė Baublyje“.
Įvertinimai
Už nuopelnus kultūriniams Lietuvos ir Suomijos ryšiams S. Skrodenis 1998 m. buvo apdovanotas Suomijos Liūto riterių Komandoro ordinu. 2005 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
2008 m. prof. S. Skrodeniui buvo paskirta valstybinė Jono Basanavičiaus premija (nuo 2017 įgijusi nacionalinės premijos statusą) už reikšmingus etninės kultūros tyrimus ir nuopelnus baltų kultūros paveldo sklaidai. Taip pat jis buvo Dionizo Poškos premijos laureatas.
2009 m. apdovanotas Šilalės rajono savivaldybės Auksinės gilės medaliu.
2011 m. jam įteiktas Šilalės kraštiečių draugijos jubiliejinis medalis „Daugiau nei 20 metų kartu…“
2013 m. apdovanotas Dionizo Poškos literatūrine premija.
2025 m. S. Skrodeniui suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.
Gyvenimas, vainikuotas darbais
Stasys Skrodenis priklausė tai mokslininkų kartai, kuri lietuvių tautosaką ir kultūros paveldą suvokė ne kaip muziejinę vertybę, o kaip gyvą tautos atminties šerdį.
Jo darbai jungė baltų ir finų pasaulius, plėtė lituanistikos akiratį, stiprino kultūrinius tiltus tarp tautų.
Nuo vaikystės muzikalus, grojęs bandonija ir birbyne, jis jautė gyvą ryšį su liaudies muzikos tradicija. Jam tautosaka nebuvo vien tyrimų objektas – tai buvo gyva patirtis, skambėjusi ir šeimos aplinkoje, ir krašto bendruomenės renginiuose. Remdamas Šilalės krašto kultūrines veiklas, jis siekė, kad Baublių dvasia ir lietuviško žodžio bei dainos gyvybė išliktų ne tik knygose, bet ir žmonių gyvenime.
Stasys Skrodenis liks mūsų atmintyje kaip principingas, kuklus, darbštus mokslininkas, atsidavęs lietuvių kultūros kūrėjas.
Alkas.lt redakcijos vardu šią netekties valandą velionio artimiesiems linkime – stiprybės, velionio bendradarbiams ir visai Lietuvos mokslo bendruomenei – prisiminti profesoriaus nuveiktus darbus ir jų įkvėptiems dar uoliau plušėti Lietuvos labui.
***
Su Velioniu bus galima atsisveikinti laidotuvių namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10, Vilnius) vasario 19 d., ketvirtadienį, nuo 17 val., vasario 20 d., penktadienį, nuo 10 val., 12:30 išlydėjimas į Rokantiškių kapines.
