Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
1946-ųjų vasarą A. Kentra buvo suimtas, Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu nuteistas dešimčiai metų lagerio kurį laiką kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano lagerį. Toks pat likimas ištiko ir kitus šeimos narius, jie kalinti lageriuose arba žuvo.
Į laisvę A. Kentra paleistas 1954-aisiais, per klaidą gavo sovietinį pasą svetima Klentvos (rusų k. – Клянтва) pavarde. Dėl šios klaidos į Lietuvą grįžusiam vyrui pavyko gauti brandos atestatą, o vėliau – studijuoti. Vilniaus universitete jis studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas A. Kentra dirbo pedagoginį darbą, mokė anglų ir vokiečių kalbos.
Nuo 1965-ųjų jis ėmė filmuoti svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, tapdamas universiteto istorijos vaizdo metraštininku.
Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui A. Kentra įamžino šalyje vykstančius svarbiausius visuomeninius procesus, jis filmuodavo Sąjūdžio ir kitų rengtus mitingus, akcijas, susitikimus, renginius. Jo dokumentiniai reportažai rodyti užsienio šalių televizijose.
1989 metais A. Kentra su Vytautu Milvydu įkūrė Lietuvos laisvės kovų Miško brolių draugiją, rūpinosi Vilniuje įkurti Laisvės kovų pažinimo centrą.
1992 metais jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2002 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2019 metais A. Kentrai skirta Laisvės premija.
Valstybės vadovai pareiškė užuojautą
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda užuojautoje dėl Albino Kentros mirties sako, kad Lietuva neteko ryškios asmenybės ir įžvalgaus naujausių laikų istorijos liudininko, kurio nuopelnai Lietuvos laisvės siekiui ir šios žinios sklaidai tiek šalyje, tiek visame pasaulyje – neišmatuojami.
„Turtingas A. Kentros gyvenimas mums pasakoja apie Lietuvos žmonių pasipriešinimą ir patirtas represijas, bet taip pat ir apie naująjį Atgimimą, kuriuo jis tikėjo, kurio siekė ir kurį drąsiai įamžino ateities kartoms. Geriau nei kas kitas jis suprato, kad kova už laisvę niekada nesibaigia, ir kad gerų darbų vaisiai turi būti nuolat ginami ir saugojami. Mūsų visų pareiga – pradėtus garbingus darbus tęsti“, – sakė Prezidentas užuojautoje visiems A. Kentros artimiesiems ir bendražygiams.
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu pareikštoje užuojautoje dėl A. Kentros mirties, jo šeimai, kolegoms ir visiems Lietuvos žmonėms, sako:
„Visuomet liksime dėkingi žmonėms, kurie savo gyvenimą paskyrė laisvai Lietuvai. A. Kentra buvo vienas iš jų. Kaip ir broliai, tapo partizanu (slap. Aušra). Ištvėrė įkalinimą lageriuose. Grįžęs iš tremties subtiliai tęsė pasipriešinimo kovas – mokydamas studentus užsienio kalbų skatino girdėti laisvą Vakarų pasaulį ir vaduotis iš sovietinės propagandos gniaužtų.
Ateities kartoms A. Kentra paliko neįkainojamą palikimą – kelis dešimtmečius kamera fiksuotus Lietuvos kultūros, istorijos, politikos, mokslo įvykius. Ir Miško brolių namus, kurie tęs jos darbus“.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė savo užuojautoje dėl A. Kentros netekties rašo:
„Anapilin išėjo miško brolis, savo gyvenimą dedikavęs kovai už Lietuvos laisvę. Albino Kentros ir visos jo šeimos istorija, besąlyginis atsidavimas Tėvynei ir net ilgų metų lageriuose nepalenktos vertybės amžiams lieka mūsų tautos atmintyje ir, tikiu, įkvėps ateities kartas veikti Lietuvos labui. Nuoširdžiai užjaučiu šio didaus žmogaus netekusią šeimą, artimuosius ir draugus“.
Laidotuvės
Velionis bus pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje (Vilniaus Universiteto bažnyčia) ketvirtadienį (gruodžio 21 d.). Atsisveikinti galima ketvirtadienį nuo 11 val. iki 21 val. Šv. Mišios ketvirtadienį 18 valandą.
Užvakar, klaidžiodama po žiniasklaidos portalus, radau žinią, jog
„Vytauto Didžiojo karo muziejus, siekdamas Vilniaus senamiestyje įrengti Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą, iš Turto banko perėmė „Miško brolių“ draugijai sostinės Totorių gatvėje priklausantį pastatų kompleksą.”
( – delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-senamiestyje-planuojama-ikurti-laisves-kovu-pazinimo-centra.d?id=95397593 )
Perskaičius tai, suspurdėjo širdis prisiminus, kaip NT verslas Zuoko laikais siekė iš A. Kentros ir Jo brolijos pagrobti tą pastatą, kaip ilgai ir kokios aršios kovos dėl jo vyko… – Ar žino Jis apie šį sprendinį, kokia Jo sveikata? – Taip seniai apie Jį nieko nesigirdi. Bet, lyg tyčia, niekaip nei vardo, nei pavardės Jo neįstengiau prisiminti, neatėjo į galvą, kaip man ką nors „Alke” apie Jį ar tą pastatą rasti. …
O šiandien ryte… Žinoma, p. Albinas nebuvo jaunas, bet – ar ne ta žinia tapo mirties priežastimi? Gal iš džiaugsmo, o gal iš nepakeliamo skausmo, kad tiek metų veltui pražuvo, kai „Miško broliams”, nuo 1992 dėjusiems tiek pastangų, darbo ir lėšų atkurti šiuos pastatus, įkurti ten Laisvės kovų muziejų, teko būti tampomiems po teismus (nes NT berniukai labai vertino namus Senamiestyje, ir tas pastatas jiems patiko), nes „Miško broliams” nebuvo leista įgyvendinti savo sumanymo…
Bet koks sutapimas – likus dienai iki Jam Išeinant KAM paskelbia šią žinią…
Beje, dėl p. Albino nuopelnų universitetui. Be to, kad Jis buvo nenuilstamas universiteto metraštininkas – fotografuas dar Jis įdėjo daug pastangų, kad būtų leista ir skirta lėšų užsienio kalbų studentams įkurti fonetikos kabinetą. Velionio dėka mūsų universitetas tada padarė didelį šuolį į priekį, nes pagaliau buvo sudarytos sąlygos girdėti, t.y., per pratybas ir laisvalaikiu klausyti gimtakalbių užsieniečių tarties, kartoti paskui juos, ir patiems išmokti švariai tarti (tai buvo vienintelė galimybė girdėti pačius užsieniečius kalbant savo kalba. – Juk tada ne tik užsienio kelionių nebuvo, bet ir radijo stočių glušiteliai užsienio neįsileido …
Visos užsienio kalbų studentų laidos, baigusios universitetą po fonetikos kabineto įkūrimo, buvo dėkingos p. Albinui už jį – jų tarčiai neprilygo kitų SSSRijos universitetų studentai.
Pritariu, bičiuli. O studenčiokai, įgavę klausymo įgūdžių —-galėdavo klausyti BE TRUKDYMO Amerikos balsą , BBC ir kitas radijo stotis originalo kalba . Nes jų laidas lietuvių arba rusų kalbomis orkai užgoždavo dirbtiniu triukšmu.
Pagarba Albinui Kentrai.
Šviesios kelionės dausosna mielam Albinui, su pagarba ir dėkingumu visad jį prisiminsim
O juk Albinas Kentra filmavo ir Romuvos krivės Inijos įšventinimo apeigas, kaip tikras metraštininkas įamžino ir šį ypatingą įvykį.
Jis įamžino Jono Trinkūno – pirmojo atkurtos Lietuvos Krivio apeigas. O Krivės Inijos? To nežinojome…
Didžiulė pagarba šiam šviesiam Žmogui!
Filmas apie a.a.ALBINĄ KENTRĄ
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000068456/legendos-ypatingas-susitikimas-su-albinu-kentra