M. Kundrotas. Kaip „žiniasklaida“ durnių klijavo

Yra toks posakis: durnių klijuoti. Jis vartojamas, kai kas nors kvailai kalba, kvailai elgiasi, o dažniausiai – kai apsimeta kvailiu ar siekia apkvailinti kitą.

Šiais laikais visi ką nors klijuoja: kas lipdukus ant butelių, kas – etiketes alternatyviems politikams, o kas – ir bylutes prieš valdančiąją sistemą pasisakantiems piliečiams. Klijuoti, sakoma, geras biznis.

Panašu, jog labiausiai ką nors klijuoti mėgsta sisteminė žiniasklaida. Ar dažnai sulaukiame politinės, kultūrinės, filosofinės, pagaliau – socialinės analizės mūsų žiniasklaidos eteryje? Ar mus gerai informuoja apie teisėkūros iniciatyvas, tarptautinius įvykius, ūkio ir visuomenės procesus?

Ne, svarbiausia – kur koks Seimo narys, važiuodamas ilga distancija, sustojo nusišlapinti. Kokios spalvos pop „žvaigždės“ kelnaitės. Ką pusryčiams valgo koks nors eilinis užkalnis.

Prieš aštuonetą metų Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas apkaltintas saulėgrąžų sėklų vagyste. Žmogus, kovojęs už Lietuvos laisvę ir dalyvavęs jos valstybingumo atkūrime, rašytojas, filosofas, istoriosofas paskutinėje vėžio stadijoje nesugalvojęs nieko prasmingesnio, kaip smulkus vagiliavimas. Tuomet signataras tampytas ir po žiniasklaidą, ir po teisėsaugos institucijas.

O problema buvo gan paprasta. A. Patackas tuo metu buvo Seimo narys, atstovavęs antisisteminei „Drąsos kelio“ partijai ir stiprinęs ją savo autoritetu. Toks žmogus buvo tikra rakštis oligarchijai, tad reikėjo jį žūtbūt sukompromituoti.

Žiūrėkite, ką jūs gerbiate, signataras, rezistentas, mąstytojas, o pasirodo – tik smulkus vagišėlis, cha-cha. Dabar jau sunku pasakyti, kiek šis procesas paspartino signataro mirtį. Bet „žiniasklaida“ užsidirbo daug mygtukų paspaudimų. Biznis yra biznis.

Šią savaitę panaši provokacija surengta prieš kitos antisisteminės jėgos – Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų ir tautininkų) vicepirmininką Naglį Puteikį. Pasirodo, jis taromate atidavė butelius su suklastotais depozitiniais lipdukais. „Uždirbo“ iš to, berods, porą eurų.

Solidesniame restorane panašiai kainuoja alaus bokalas. Tikrai, kaip sakoma, apsimokėjo. De facto keturias politines sroves – centristus, tautininkus, respublikonus, dalį „Tvarkos ir teisingumo“ – vienijanti jėga, vis dažniau matoma masiniuose mitinguose ir atstovaujama Seime, matyt, rimtai baugina oligarchinę sistemą, jei prieš jos lyderius pučiami tokie pigūs skandalai.

Žinoma, bet kuris politikas turi būti pasirengęs nuolat būti po padidinamuoju stiklu. Visuomenė turi teisę žinoti svarbius faktus apie politiko asmenybę, o žiniasklaidos pareiga juos nušviesti.

Vis dėlto tiek A. Patacko, tiek N. Puteikio atvejai veikiau rodo norą užsidirbti iš skandalų ir sudoroti antisisteminius valstybės ir visuomenės veikėjus. Nežinia, kuris motyvas stipresnis.

Politinės oligarchijos, jėgos struktūrų ir sisteminės žiniasklaidos susiliejimas į vieną galios superstruktūrą nėra išskirtinė Lietuvos specifika. Tuo pasižymi ir autokratiniai Rytai, ir demokratija besigiriantys Vakarai. Vis dėlto vakarietiškoje žiniasklaidoje gana aiškiai atskiriamas solidus ir bulvarinis lygmuo.

Sunku būtų supainioti „The Economist“ su „The Sun“. Pas mus gi – viskas kartu: ir politikos apžvalgos, dažnai – paviršutiniškos ir vienpusės, ir horoskopai, ir „liaudies pamokymai“, kaip sutuoktiniui įtaisyti ragus.

Sisteminės žiniasklaidos atstovai ginasi, kad ji tik atspindi visuomenę. Neva, paklausa kuria pasiūlą. Deja, informacijos srityje gali būti ir atvirkščiai.

Ar galima reikalauti žmonių gilesnio mąstymo ir rimtesnio požiūrio, kai jie per du pastaruosius dešimtmečius pripratinti prie bulvaro?

Vis dėlto padėtis kinta. Abrahamui Linkolnui priskiriama frazė: galima kvailinti dalį žmonių visą laiką, galima kvailinti visus žmones tam tikrą laiką, tačiau neįmanoma kvailinti visų žmonių visą laiką.

Tai parodo sisteminės žiniasklaidos reitingai: ja bepasitiki mažiau, kaip ketvirtis Lietuvos gyventojų. Žmonės ieško alternatyvos, kuria tampa antisisteminė žiniasklaida ir socialiniai tinklai.

O kol didžiumą žiniasklaidos erdvių vis dar valdo „liberaliosios“ stovyklos atstovai, belieka įjungti logiką. Ar politikai, turintys galimybių stambiai korupcijai per prekybą poveikiu, smulkintųsi ties dviem eurais? Nepavyko rasti rimtos korupcijos, tai kaltinama smulkiomis vagystėmis ar sukčiavimu.

Gal tai, be viso kito, ir būdas išbalinti „liberaliosios“ linijos lyderius – tokius, kaip Eligijus Masiulis ir sostinei vis dar vadovaujantis Remigijus Šimašius, taip pat įtariamas korupcija? Antisisteminius politikus pastatant į vieną gretą su sisteminiais pastarieji atrodo švaresni? Kas galėtų paneigti?