M. Kundrotas. Moralinis pučas: radikalai prieš konservatorius

Sąvoka „pučas“ paprastai taikoma prievartiniam valdžios perėmimui nežiūrint į tautos valią. Nuo revoliucijos pučą skiria tai, kad revoliucijoje dalyvauja masės, o puče – siaura politinė grupė.

Jei valdžios perėmimas prievarta ir be tautos valios laikomas nusikaltimu, kiek labiau nusikalstamas prievartinis santvarkos ir pasaulėžiūros primetimas?

Šiandieninė Lietuvos administracija, išrinkta mažumos balsais, vykdo patį tikriausią moralinį pučą.

Demokratinė santvarka keičiama į oligarchinį autoritarizmą, žodžio laisvė – į politinį korektiškumą, konservatyvi tautos moralė – į liberalią ir leftistinę, prigimtinė šeima – į lytinę egzotiką, tautinė valstybė – į kosmopolitinę Briuselio provinciją ar sąjunginę respubliką. Visa tai daroma be tautos valios ir net prieš ją.

Kovoje dėl tautos vertybių išsiskiria dvi grupės – radikalai ir konservatoriai, ir iš tiesų jie glūdi visai priešingose stovyklose, nei skelbia oficialūs partijų pavadinimai ar sisteminė žiniasklaida. Konservatorius savo ruožtu galima skirti į moderatų ir reakcionierių pogrupius.

Radikalas reiškia žmogų, siekiantį esminių permainų. Šiuo metu skiriami dešinės ir kairės radikalai. Tai iš dalies tikslu politologiškai, bet ne istoriškai.

Dešinieji paprastai laikosi laiko patikrintų ir amžinybės vertų principų, kairieji siekia juos pakeisti.

Vis dėlto istorinių vertybių siekis gali reikštis dviem būdais: palaikant esama ar siekiant grąžinti tai, kas jau prarasta. Pastaruoju atveju galima kalbėti apie dešinįjį radikalizmą, nes vis tiek siekiama permainų. Visgi istoriškai radikalų partijos būrėsi kairiajame politinio spektro fone.

Moderato sąvoka lietuviškai dažniausiai verčiama į nuosaikųjį. Moderatų partijos siejamos tai su konservatoriais, tai su centristais.

Tai – būtent tie konservatoriai, kurie siekia išsaugoti esama ir atsargiai žvelgia į permainas, taikydami jas palaipsniui.

Reakcionieriai – įvairaus plauko revoliucionierių ir pučistų demonizuota sąvoka, bet ji reiškia grįžimą prie to, nuo ko nutolta. Moderatai – tai pasyvieji konservatoriai, o reakcionieriai – aktyvieji.

Šiandienos Lietuvoje didžiausi radikalai – tai Laisvės partija, siekianti radikaliai transformuoti Lietuvos valstybę, visuomenę ir jos vertybes.

Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga laikosi nuosaikiau, bet iš esmės palaiko minėtas transformacijas, išskyrus išimtines asmenybes.

Visos šios trys partijos, sudarančios valdančiąją koaliciją, priskirtinos radikalams, kairiesiems ir pučistams.

Paradoksalu, bet didžiausi konservatoriai šiandienos Seime – tai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tiesa, jie – moderatų pogrupio konservatoriai.

Būdami valdžioje ir opozicijoje jie siekė stabdyti kairiųjų radikalų buldozerį, važiuojantį per doros, šeimos ir tautos vertybes.

Patys imtis permainų jie ryžosi tik prieštaringai įvertintu alkoholio ribojimu. Tiesa, karantiną pirmieji įvedė būtent jie, jų žmonės balsavo ir už Migracijos paktą, priartėdami prie radikaliosios kairės.

Visgi būtų teisinga įvertinti, kad iš parlamentinių frakcijų jie stipriausiai priešinosi pačioms radikaliausioms iniciatyvoms, kuriomis kėsinamasi į patį tautos branduolį.

Reakcionierių stovyklai galima priskirti Nacionalinį susivienijimą, Krikščionių sąjungą, Tautos ir teisingumo sąjungą (centristus ir tautininkus).

Šios partijos siekia ne tik išsaugoti, bet ir atsikovoti tai, kas jau užgrobta. Jų skirtumai labiau taktiniai.

Centro tautininkai – liaudiškesni, labiau socialiai orientuoti, Nacionalinis susivienijimas ir Krikščionių sąjunga labiau orientuojasi į konservatyvią inteligentiją.

Pastarąsias dvi partijas skiria tai, kad Krikščionių sąjunga – ekumeniškesnė, buria įvairių denominacijų krikščionis, Nacionaliniame susivienijime vyrauja reakcingi katalikai.

Optimalus atvejis Lietuvai būtų moderatų ir reakcionierių koalicija, ilgam paliekanti opozicijoje radikalius pučistus.

Dėl asmenybinių ir konjunktūrinių priežasčių sunku įsivaizduoti tokią koaliciją rinkimuose, bet ji būtų įmanoma po rinkimų, jei reakcionieriams pavyktų suformuoti bent dvi ar tris frakcijas.

Blogiausiu atveju matytume centro kairiąją koaliciją, kurioje galimai burtųsi valstiečiai su socialdemokratais ir Sauliaus Skvernelio demokratais, kurių atstovai – labai iš dalies – taip pat galėtų vaidinti moderatų vaidmenį. Šiandien socialdemokratai – konservatyvesni už „konservatorius“.

Vienintelė galimybė tiek reakcingesnei, tiek labiau moderuotai koalicijai – tai aktyvus protesto rinkėjų dalyvavimas rinkimuose.

Didžiausi leftistinių pučistų rėmėjai šiuo atveju – ne tie, kurie už juos balsuoja, bet tie, kurie sabotuoja rinkimus ir tam dar ragina kitus.

Nedalyvaujant protestiniam rinkėjui valdžią vėl išrinktų mažuma, o kentėti ją tektų daugumai.

Tiesa, partijų pozicijos nėra amžinos. Tėvynės sąjunga, balsavusi už Nacionalinę šeimos koncepciją, Šeimos stiprinimo įstatymą ir šeimą gynusią Konstitucijos pataisą, buvo konservatyvi partija. Dabar ji – radikalioje kairėje.

Valstiečiai ir žalieji, savo ruožtu, pretenduoja iš moderatų pereiti į pozityvius reakcionierius, žadėdami panaikinti visus dabartinės valdžios koalicijos sprendimus, nors dėl kai kurių sprendimų panaikinimo ir gali kilti pagrįstų abejonių.

Nepanašu, kad žaliesiems valstiečiams pavyks pakartoti praėjusios Seimo kadencijos sėkmę. Jiems teks su kuo nors kooperuotis – arba su socialdemokratais ir demokratais, kurių pozicijos – pernelyg lanksčios, arba su reakcionierių partijomis, jei šios pateks į Seimą. O tam jau dabar reiktų užsitikrinti, kad patektų.

Praleista proga sumažinti Seimo rinkimų barjerą, bet dar galima sutarti dėl vienmandačių, kad stipriausi žaliųjų valstiečių kandidatai eitų vienose apygardose, o galimų porinkiminių partnerių – kitose.

Galimas bendradarbiavimas ir konkrečiuose projektuose, akcijose. Tai leistų tautai numatyti dėliones po rinkimų ir suteiktų jai daugiau pasitikėjimo.

Revoliucionieriai platina gandą, kad reakcija visada pralaimi. Tegul prisimena 1926-uosius. Nėra vienakryptės idėjų evoliucijos, vyksta amžina idėjų kova.

Ir nuo mūsų, rinkėjų, priklausys, kas ir kaip valdys Lietuvą po artimiausių rinkimų.

Autorius yra politologas