Nepažinta kaimynystė: baltų ir Kijevo Rusios ryšiai tarptautinėje parodoje

Istorijų namuose veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ ne tik atskleidžia šios valstybės istoriją, bet ir kviečia pažvelgti į bendrą Baltijos regiono ir Kijevo Rusios istoriją.

Parodos lankytojai susipažins su iki šiol dar niekur nerodytais radiniais iš baltiškojo Ostrivo kapinyno. Jo atradimas paliudijo, jog baltų gentys palaikė glaudesnius, nei iki šiol manyta, ryšius su šia didžiule viduramžių valstybe. Paroda taip pat praplės žinias, kaip glaudūs kaimyniniai ryšiai paveikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.

Viena iš parodos kuratorių Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė teigia, kad paroda apibrėžia naują savęs pačių suvokimą, nes suteikia progą pažinti kaimynystėje gyvenančių tautų istorinius procesus ir suvokti, kaip tai lemia mūsų pačių istoriją: „Nepažinodami kaimynų – tiek šiaurėje, tiek rytuose – istorijos, negalime iki galo suprasti savosios.

Juk baltų gentys nebuvo atskirtos – jų ryšiai su Kijevo Rusia formavo platesnę regiono istoriją, o nuo XIII a. žlugusios Kijevo Rusios žemės pamažu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.

Kai kurios istorijos yra naujiena net ir mokslininkams, o apie kai kurias tiesiog reikia daugiau ir garsiau kalbėti.“

Baltų kapinynas prie Rosės upės

Baltai, kaip ir germanų, slavų bei finų genčių atstovai, užsiėmė vikingavimu ir dalyvavo Kijevo Rusios įkūrimo procesuose, nors ne taip aktyviai kaip Skandinavijos germanai.

Nors ir sunku būtų patikėti, kad baltų ir Kijevo Rusios santykiai apsiribojo tik menkai išvystyta tarpusavio prekyba, tačiau iki šiol apie juos bylojantys šaltiniai buvo labai skurdūs. Tą pakeisti gali 2017 m. Ostrivo vietovėje prie Rosės upės, apie 100 kilometrų nuo Kijevo, aptiktas baltiškasis kapinynas.

Tai gana nesenas ir Lietuvoje dar mažai žinomas, tačiau itin svarbus mokslinis atradimas. Parodoje pirmą kartą yra eksponuojami radiniai iš šio kapinyno, galintys pakeisti iki šiol vyravusį baltų genčių įvaizdį.

„Istoriografijoje yra nusistovėjęs sėslių ir uždarų baltų genčių įvaizdis – jų bendravimas su išoriniu pasauliu reiškėsi per prekybinius kontaktus arba įsiplieskusius karinius konfliktus.

Kai kurios baltų gentys užpuolamos, priverčiamos mokėti duoklę ir tai yra užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose. Atrastasis kapinynas gali tapti raktu tolesniems baltų ir jų kaimynų santykiams tyrinėti, taip pat giliau pažinti procesus, vykusius mūsų regione IX–XII amžiais, ir suprasti, kiek stipriai baltų gentys buvo į juos įsitraukusios“, – sako viena iš parodos kuratorių archeologė Eglė Zaveckienė.

Ji priduria, jog Naugarde rasta ant XI a. pabaiga datuojamos beržo tošies parašyta žinutė, kurioje pranešama, kad Lietuva joja į karo žygį į Kareliją, rodo, jog baltai patys sugebėjo įveikti gana didelius atstumus.

Laidosena Ostrivo kapinyne nuo pat pradžių nustebino archeologus, nes buvo neįprasta Kijevo Rusiai – mirusiųjų palaidojimo orientacija buvo kitokia. Priartėti prie hipotezės, kad tai baltiškas kapinynas, leido pastebėtas įkapių panašumas į vakarų baltų genčių: skalvių, jotvingių, prūsų, kuršių.

„Kompleksiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad mirusiųjų genetinė medžiaga artima baltams, finougrams ir skandinavams. Kapinynas datuojamas XI amžiumi. Ir nors vakarų baltų gentys tuo laiku degino mirusiuosius, kapinyne esantys palaidojimai yra nedegintiniai. Kai kuriuose kapuose rasta karstų likučių.

Tokį laidojimo būdą aiškinti būtų galima tuo, kad krikščioniškoje Kijevo Rusioje atvykėliai negalėjo atlikti pagoniškų laidojimo apeigų. Galima daryti prielaidas, kad vakarų baltai čia apsigyveno su visomis šeimomis, nes kapinyne rasta moterų ir vaikų kapų. Kartu pastebima, jog ši migrantų bendruomenė buvo gana jauna ir sunkiai prisitaikė prie vietos sąlygų“, – teigia R. Kačkutė.

Baltų kariai Kijevo Rusios kunigaikščių tarnyboje?

Kapinyne rasta archeologinė medžiaga liudija, kad baltų gentys dalyvavo Kijevo Rusios gyvenime, ir žymiai gilesniuose procesuose, nei manyta iki šiol.

Rosės upė Kijevo Rusios valstybėje buvo stipriai susijusi su sienų gynyba. Tuo susirūpinti teko X–XI amžiais, kuomet pietines sienas reikėjo apsaugoti nuo klajoklių antpuolių. Nuo centro Kijeve jos buvo nutolusios 100 kilometrų atstumu, tad palei minėtąją upę buvo įrengiama piliakalnių ir ilgų pylimų gynybinė sistema.

Zaveckienė pasakoja, jog Ostrive rasti radiniai rodo, kad ši gynybinė vieta buvo apgyvendinta įvairių etnosų žmonių: skandinavų, paimtų į nelaisvę lenkų, klajoklių, pasisamdžiusių Kijevo didžiojo kunigaikščio tarnybon, taip pat vakarų baltų genčių.

Pasak archeologės, tai liudija ne tik prekybinius baltų ryšius, bet ir dalyvavimą Kijevo Rusios gyvenime: „Visai gali būti, kad baltai buvo vertinami kaip geri kariai ir galėjo būti samdomi tarnybon. Tačiau neatmestina galimybė, kad šie Kijevo Rusios pietuose atsidūrę žmonės – tai perkelti karo belaisviai ar duoklininkai. Iš rašytinių šaltinių žinome apie kunigaikščių Vladimiro ir Jaroslavo žygius prieš jotvingius ir lietuvius.“

Baltų perimti klajokliški bruožai

Šis atradimas turėtų paskatinti mokslininkus iš naujo peržiūrėti Lietuvos muziejuose sukauptą medžiagą ir iš naujo ją interpretuoti. Tai leistų lengviau paaiškinti, iš kur X–XII amžių baltų genčių žirgų aprangoje atsirado klajokliški bruožai: žąslai, kamanų apkalai, balnakilpės.

„Daugiau įrodymų reikėtų ieškoti jau mūsų pačių archeologinėje medžiagoje, nes kol kas nesame gerai ištyrinėję kai kurių vėlyvojo geležies amžiaus radinių grupių. Tiesioginio kontakto su stepių klajokliais baltai neturėjo, tad kaipgi paaiškinti klajokliškų bruožų atsiradimą tiek prūsų, tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių kapų inventoriuje. Vadinasi, turėjo būti kontaktas?

Tai arba jie atėjo pas mus, arba mes pas juos?

Dabar, turint Ostrivo kapinyno radinius, jau galima susieti šias dvi hipotezes ir spėti, jog ne jie pas mus atėjo, o mes pas juos. Visai gali būti, kad būtent per santykius su Kijevo Rusia šie reiškiniai ir gali būti paaiškinami. Visgi, norint pagrįsti arba paneigti šias hipotezes, reikalingi išsamūs jau sukauptos archeologinės medžiagos tyrimai“, – sako E. Zaveckienė.

Šie radiniai ne tik praturtina žinias apie baltų genčių istoriją, bet ir kviečia diskutuoti apie jų vaidmenį Kijevo Rusios pasienyje.

Kijevo Rusios įtaka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei

Parodoje skiriama dėmesio ir Kijevo Rusios žlugimui bei tradicijų tąsos atgarsiams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

XIII a. pradžioje iš stepių pasirodė nauja grėsminga jėga – mongolai. Susiskaldžiusi Kijevo Rusia nepajėgė atsilaikyti prieš jų antpuolius ir po 1236–1240 metų žygių buvo prijungta prie Aukso ordos.

Susiklosčiusia palankia padėtimi pasinaudojo XIII amžiuje iškilusi pagoniška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri akumuliavo kai kurias Kijevo Rusios žemes ir perėmė dalį palikimo.

Labiausiai tai atsispindi įstatymuose, amatininkų darbuose

Dalis Rusios amatininkų atvyko bėgdami nuo mongolų totorių puolimo arba buvo pakviesti mūsų kunigaikščių.

Šią kultūrinę įtaką parodoje atskleidžia rodomi dirbiniai iš Kernavės, Vilniaus, taip pat įstabūs sidabriniai vėriniai iš Gėliogalių, Kretingos, Stakliškių ir Kulautuvos.

„Iš rusėnų žemių atvykę amatininkai ir pirkliai įsikuria Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centruose – Kernavėje ir Vilniuje. Kernavė – vienas iš svarbiausių to meto valstybės politinių, amatų ir prekybos centrų.

Čia rasta balkšvo molio keramikos, dengtos gelsva glazūra, stiklinių apyrankių, rausvo skalūno verpstukų, atvežtų iš Kijevo Rusios miestų. XIII a. viduryje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prisijungia Gardino ir Naugarduko žemes, iš jų į Kernavę galėjo atkeliauti juvelyrai, atsinešę gilius Kijevo Rusios amatininkystės papročius“, – pasakoja R. Kačkutė.

XIV–XV amžiais Gediminaičių dinastijos valdovai prisijungė milžiniškas rusėnų žemių teritorijas, taip pat ir Kijevą, ėmė į žmonas stačiatikes kunigaikštytes, o rusėnų kalba tapo viena iš pagrindinių kalbų, vartojamų Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje.

Parodos kuratorė R. Kačkutė atkreipia dėmesį, jog iš rusėnų žemių yra kilusios ir aktyviai mūsų valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime dalyvavusios didikų giminės – Sapiegos, Chodkevičiai, Ostrogiškiai, Tiškevičiai: „Šiandien net nesusimąstome, kad kunigaikščių Oginskių giminė, kurią laikome tokia sava, yra kilusi iš Riurikaičių dinastijos.“

Vienas euras nuo parodos bilieto – Ukrainai

Lietuvos nacionalinis muziejus primena, kad kiekvienas parodos lankytojas prisideda prie prasmingos akcijos: vienas euras nuo kiekvieno parduoto bilieto bus skiriamas vertybes parodai skolinusiems Ukrainos muziejams.

Tai Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos institutas, Lvivo istorijos muziejus ir Zaporižios srities kraštotyros muziejus. Šis primena apie būtinybę remti Ukrainos kultūros institucijas šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ veiks iki 2025 metų kovo 30 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.