Istorijų namuose veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ ne tik atskleidžia šios valstybės istoriją, bet ir kviečia pažvelgti į bendrą Baltijos regiono ir Kijevo Rusios istoriją.
Parodos lankytojai susipažins su iki šiol dar niekur nerodytais radiniais iš baltiškojo Ostrivo kapinyno. Jo atradimas paliudijo, jog baltų gentys palaikė glaudesnius, nei iki šiol manyta, ryšius su šia didžiule viduramžių valstybe. Paroda taip pat praplės žinias, kaip glaudūs kaimyniniai ryšiai paveikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją.
Viena iš parodos kuratorių Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė teigia, kad paroda apibrėžia naują savęs pačių suvokimą, nes suteikia progą pažinti kaimynystėje gyvenančių tautų istorinius procesus ir suvokti, kaip tai lemia mūsų pačių istoriją: „Nepažinodami kaimynų – tiek šiaurėje, tiek rytuose – istorijos, negalime iki galo suprasti savosios.
Juk baltų gentys nebuvo atskirtos – jų ryšiai su Kijevo Rusia formavo platesnę regiono istoriją, o nuo XIII a. žlugusios Kijevo Rusios žemės pamažu tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.
Kai kurios istorijos yra naujiena net ir mokslininkams, o apie kai kurias tiesiog reikia daugiau ir garsiau kalbėti.“
Baltų kapinynas prie Rosės upės
Baltai, kaip ir germanų, slavų bei finų genčių atstovai, užsiėmė vikingavimu ir dalyvavo Kijevo Rusios įkūrimo procesuose, nors ne taip aktyviai kaip Skandinavijos germanai.
Nors ir sunku būtų patikėti, kad baltų ir Kijevo Rusios santykiai apsiribojo tik menkai išvystyta tarpusavio prekyba, tačiau iki šiol apie juos bylojantys šaltiniai buvo labai skurdūs. Tą pakeisti gali 2017 m. Ostrivo vietovėje prie Rosės upės, apie 100 kilometrų nuo Kijevo, aptiktas baltiškasis kapinynas.
Tai gana nesenas ir Lietuvoje dar mažai žinomas, tačiau itin svarbus mokslinis atradimas. Parodoje pirmą kartą yra eksponuojami radiniai iš šio kapinyno, galintys pakeisti iki šiol vyravusį baltų genčių įvaizdį.
„Istoriografijoje yra nusistovėjęs sėslių ir uždarų baltų genčių įvaizdis – jų bendravimas su išoriniu pasauliu reiškėsi per prekybinius kontaktus arba įsiplieskusius karinius konfliktus.
Kai kurios baltų gentys užpuolamos, priverčiamos mokėti duoklę ir tai yra užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose. Atrastasis kapinynas gali tapti raktu tolesniems baltų ir jų kaimynų santykiams tyrinėti, taip pat giliau pažinti procesus, vykusius mūsų regione IX–XII amžiais, ir suprasti, kiek stipriai baltų gentys buvo į juos įsitraukusios“, – sako viena iš parodos kuratorių archeologė Eglė Zaveckienė.
Ji priduria, jog Naugarde rasta ant XI a. pabaiga datuojamos beržo tošies parašyta žinutė, kurioje pranešama, kad Lietuva joja į karo žygį į Kareliją, rodo, jog baltai patys sugebėjo įveikti gana didelius atstumus.
Laidosena Ostrivo kapinyne nuo pat pradžių nustebino archeologus, nes buvo neįprasta Kijevo Rusiai – mirusiųjų palaidojimo orientacija buvo kitokia. Priartėti prie hipotezės, kad tai baltiškas kapinynas, leido pastebėtas įkapių panašumas į vakarų baltų genčių: skalvių, jotvingių, prūsų, kuršių.
„Kompleksiniais moksliniais tyrimais nustatyta, kad mirusiųjų genetinė medžiaga artima baltams, finougrams ir skandinavams. Kapinynas datuojamas XI amžiumi. Ir nors vakarų baltų gentys tuo laiku degino mirusiuosius, kapinyne esantys palaidojimai yra nedegintiniai. Kai kuriuose kapuose rasta karstų likučių.
Tokį laidojimo būdą aiškinti būtų galima tuo, kad krikščioniškoje Kijevo Rusioje atvykėliai negalėjo atlikti pagoniškų laidojimo apeigų. Galima daryti prielaidas, kad vakarų baltai čia apsigyveno su visomis šeimomis, nes kapinyne rasta moterų ir vaikų kapų. Kartu pastebima, jog ši migrantų bendruomenė buvo gana jauna ir sunkiai prisitaikė prie vietos sąlygų“, – teigia R. Kačkutė.
Baltų kariai Kijevo Rusios kunigaikščių tarnyboje?
Kapinyne rasta archeologinė medžiaga liudija, kad baltų gentys dalyvavo Kijevo Rusios gyvenime, ir žymiai gilesniuose procesuose, nei manyta iki šiol.
Rosės upė Kijevo Rusios valstybėje buvo stipriai susijusi su sienų gynyba. Tuo susirūpinti teko X–XI amžiais, kuomet pietines sienas reikėjo apsaugoti nuo klajoklių antpuolių. Nuo centro Kijeve jos buvo nutolusios 100 kilometrų atstumu, tad palei minėtąją upę buvo įrengiama piliakalnių ir ilgų pylimų gynybinė sistema.
Zaveckienė pasakoja, jog Ostrive rasti radiniai rodo, kad ši gynybinė vieta buvo apgyvendinta įvairių etnosų žmonių: skandinavų, paimtų į nelaisvę lenkų, klajoklių, pasisamdžiusių Kijevo didžiojo kunigaikščio tarnybon, taip pat vakarų baltų genčių.
Pasak archeologės, tai liudija ne tik prekybinius baltų ryšius, bet ir dalyvavimą Kijevo Rusios gyvenime: „Visai gali būti, kad baltai buvo vertinami kaip geri kariai ir galėjo būti samdomi tarnybon. Tačiau neatmestina galimybė, kad šie Kijevo Rusios pietuose atsidūrę žmonės – tai perkelti karo belaisviai ar duoklininkai. Iš rašytinių šaltinių žinome apie kunigaikščių Vladimiro ir Jaroslavo žygius prieš jotvingius ir lietuvius.“
Baltų perimti klajokliški bruožai
Šis atradimas turėtų paskatinti mokslininkus iš naujo peržiūrėti Lietuvos muziejuose sukauptą medžiagą ir iš naujo ją interpretuoti. Tai leistų lengviau paaiškinti, iš kur X–XII amžių baltų genčių žirgų aprangoje atsirado klajokliški bruožai: žąslai, kamanų apkalai, balnakilpės.
„Daugiau įrodymų reikėtų ieškoti jau mūsų pačių archeologinėje medžiagoje, nes kol kas nesame gerai ištyrinėję kai kurių vėlyvojo geležies amžiaus radinių grupių. Tiesioginio kontakto su stepių klajokliais baltai neturėjo, tad kaipgi paaiškinti klajokliškų bruožų atsiradimą tiek prūsų, tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių kapų inventoriuje. Vadinasi, turėjo būti kontaktas?
Tai arba jie atėjo pas mus, arba mes pas juos?
Dabar, turint Ostrivo kapinyno radinius, jau galima susieti šias dvi hipotezes ir spėti, jog ne jie pas mus atėjo, o mes pas juos. Visai gali būti, kad būtent per santykius su Kijevo Rusia šie reiškiniai ir gali būti paaiškinami. Visgi, norint pagrįsti arba paneigti šias hipotezes, reikalingi išsamūs jau sukauptos archeologinės medžiagos tyrimai“, – sako E. Zaveckienė.
Šie radiniai ne tik praturtina žinias apie baltų genčių istoriją, bet ir kviečia diskutuoti apie jų vaidmenį Kijevo Rusios pasienyje.
Kijevo Rusios įtaka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei
Parodoje skiriama dėmesio ir Kijevo Rusios žlugimui bei tradicijų tąsos atgarsiams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
XIII a. pradžioje iš stepių pasirodė nauja grėsminga jėga – mongolai. Susiskaldžiusi Kijevo Rusia nepajėgė atsilaikyti prieš jų antpuolius ir po 1236–1240 metų žygių buvo prijungta prie Aukso ordos.
Susiklosčiusia palankia padėtimi pasinaudojo XIII amžiuje iškilusi pagoniška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri akumuliavo kai kurias Kijevo Rusios žemes ir perėmė dalį palikimo.
Labiausiai tai atsispindi įstatymuose, amatininkų darbuose
Dalis Rusios amatininkų atvyko bėgdami nuo mongolų totorių puolimo arba buvo pakviesti mūsų kunigaikščių.
Šią kultūrinę įtaką parodoje atskleidžia rodomi dirbiniai iš Kernavės, Vilniaus, taip pat įstabūs sidabriniai vėriniai iš Gėliogalių, Kretingos, Stakliškių ir Kulautuvos.
„Iš rusėnų žemių atvykę amatininkai ir pirkliai įsikuria Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centruose – Kernavėje ir Vilniuje. Kernavė – vienas iš svarbiausių to meto valstybės politinių, amatų ir prekybos centrų.
Čia rasta balkšvo molio keramikos, dengtos gelsva glazūra, stiklinių apyrankių, rausvo skalūno verpstukų, atvežtų iš Kijevo Rusios miestų. XIII a. viduryje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prisijungia Gardino ir Naugarduko žemes, iš jų į Kernavę galėjo atkeliauti juvelyrai, atsinešę gilius Kijevo Rusios amatininkystės papročius“, – pasakoja R. Kačkutė.
XIV–XV amžiais Gediminaičių dinastijos valdovai prisijungė milžiniškas rusėnų žemių teritorijas, taip pat ir Kijevą, ėmė į žmonas stačiatikes kunigaikštytes, o rusėnų kalba tapo viena iš pagrindinių kalbų, vartojamų Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje.
Parodos kuratorė R. Kačkutė atkreipia dėmesį, jog iš rusėnų žemių yra kilusios ir aktyviai mūsų valstybės politiniame ir kultūriniame gyvenime dalyvavusios didikų giminės – Sapiegos, Chodkevičiai, Ostrogiškiai, Tiškevičiai: „Šiandien net nesusimąstome, kad kunigaikščių Oginskių giminė, kurią laikome tokia sava, yra kilusi iš Riurikaičių dinastijos.“

Vienas euras nuo parodos bilieto – Ukrainai
Lietuvos nacionalinis muziejus primena, kad kiekvienas parodos lankytojas prisideda prie prasmingos akcijos: vienas euras nuo kiekvieno parduoto bilieto bus skiriamas vertybes parodai skolinusiems Ukrainos muziejams.
Tai Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos institutas, Lvivo istorijos muziejus ir Zaporižios srities kraštotyros muziejus. Šis primena apie būtinybę remti Ukrainos kultūros institucijas šiuo sudėtingu laikotarpiu.
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ veiks iki 2025 metų kovo 30 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
ilgai lauktas rasinys ….dekui Alkui !!!! …
pagaliau gal Razauskai ,Bumbliauskai, Avinauskai,
atsibus is isplautu smegenu hipnozes…???
ir supras kad baltai gyveno ten ir ikure Kioba Ros ( kounagardo) valstybe …taip pat kaip Nemogardo (naugardo-novgorod)…Rutenu /Rudenu /Ruthenorum valstybe …!!! Rudaplaukiu melynakiu zmoniu valstybe o ne
“kazkokiu suomiu irkluotoju “valstybe ….
tiek graiku ar lotynu kalbose saknis ross ros
reiskia spalva …ruda,rusva,rausva…..kaip ir lietuviu
kalboje…Ruda .Rusne ,rusenti …ir t.t…..
Daug kartu rasiau Alke apie Kiebo Ros valdovu
asmenvardzius uzrasytus graiku kalboje ,10 amziuje,…
visi jie yra baltu asmenvardziai ….
” Galima daryti prielaidas, kad vakarų baltai čia apsigyveno su visomis šeimomis, nes kapinyne rasta moterų ir vaikų kapų. Kartu pastebima, jog ši migrantų bendruomenė buvo gana jauna ir sunkiai prisitaikė prie vietos sąlygų“, – teigia R. Kačkutė. ” O jums neatrodo, jog baltų gentys ten jau gyveno tūkstančius metų ? Ir prisitaikyti reikėjo ne prie vietos sąlygų, o prie vis naujų ateivių ir krikščionizacijos, kuri vertė atisakyti savo papročių ir kalbos ?
tikra tiesa …
tik ne vakaru baltai tamstele , o rytu /pietu baltai ….
vakaru baltai 10 amziuje dar gyveno nuo albos ir odros …ir gal but net iki rytines Reino puses …
Arcona/Perkuna senoji baltu Sventovydo sventove Rugeno saloje sunaikinta 12 amziuje…ne tai jau senai….
tik ne vakaru baltai tamstele , o rytu /pietu baltai ….
vakaru baltai 10 amziuje dar gyveno nuo albos ir odros …ir gal but net iki rytines Reino puses …
Arcona/Perkuna senoji baltu Sventovydo sventove Rugeno saloje sunaikinta 12 amziuje…ne tai jau senai….
“Nepažinta kaimynystė” dekui uz sita straipsni …
bet Nepažinta kaimynystė yra arba aklo arba durniaus apibudinimas ….kai visi archeologiniai ir
kalbiniai ir genetiniai tyrimai jau seniai irode kad tai buvo Baltu gyvenamos zemes…..
laikas siusti bumbliauskus ir avinauskus i neuzsitarnauta pensija …i kokia nors afrikos zemyno
nezinoma valstybe…..kad jie niekad negriztu i Lietuva….
YouTube: Kur Vytautas Didysis? Saulius Poderis
,,Tiesioginio kontakto su stepių klajokliais baltai neturėjo, tad kaipgi paaiškinti klajokliškų bruožų atsiradimą tiek prūsų, tiek dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių kapų inventoriuje.”
Dabartinės Ukrainos teritorijoj žirgą prijaukino ir ratą sugalvojo trečiam tūkstantmety pr. Kr. Klajoklių kultūra tada ir susikūrė. O aukštaičių protėviai turbūt pro ten atvyko į Lietuvą trečio tūkstantmečio gale ar antro pradžioj. Taigi su klajokliais lietuviai galėjo susidurti labai seniai.
„Šiandien net nesusimąstome, kad kunigaikščių Oginskių giminė, kurią laikome tokia sava, yra kilusi iš Riurikaičių dinastijos.“ – O Riurikaičiai kas ? Ukrai ?
,,XIV–XV amžiais Gediminaičių dinastijos valdovai prisijungė milžiniškas rusėnų žemių teritorijas, taip pat ir Kijevą, ėmė į žmonas stačiatikes kunigaikštytes, o rusėnų kalba tapo viena iš pagrindinių kalbų, vartojamų Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje.” – Žemės, religija ir raštinės kalba nebūtinai sutampa. Tose žemėse turbūt gyveno ne vien rusėnai. Rusėnų valdovai nebūtinai yra rusėnai. Rašto kalba turbūt buvo ne visai rusėnų kalba. O dabartiniai rusėnai išvis save laiko atskira nuo ukrų tauta.
,,juvelyrai, atsinešę gilius Kijevo Rusios amatininkystės papročius“ – gilios gali būti žinios, bet papročiai…
Matos, kad ginčijasi čia ne DI, o gyvi, intelektualūs žmones: vieni teisūs vienaip, kiti antraip, o treti trečiaip. Visas tris puse vienija nepolitinės lietuvių tautos istorijos knygos “istorija pareinant į Lietuvą” (Patogupirkti.lt) ofseto 7 – 8 bei 54 – 56 puslapių turinys. 7 p. rašoma, kad “Rusijos Mokslų Akademijos tikrasis narys prof. dr. Vladimiras Toporovas (yra nuotrauka) , dirbdamas kartu su Rusijos Mokslų Akademijos nariu, vėliau Kalifornijos universiteto prof. dr, Viačeslavu Ivanovu (yra nuotraukos) slavų kalbinę grupę (modelį) reikia laikyti baltų kalbinės grupės kalbų kitimo pasekme. Straipsnyje “K postanovke voprosa o drevneišich otnošenijach baltijskich jazykov” nustatė, kad “slavų kalbinę grupę (modelį) reikia laikyti baltų kalbinės grupės kalbų kitimo pasekme. Straipsnyje pateikti faktai rodo, kad atvirkščias kalbinis santykis tarp jų yra neįmanomas”. Kaip BALTAI atsirado Kijeve? Knygos 55 p. rašoma, kad (baltų giminė) “su centru Palangoje paplito mažai apgyvendintoje Europoje taip, kaip parodyta (žemiau esančiame) paveiksle”.. Knygos 56 p. rašoma, kad iš paveikslo darosi aišku, jog baltų “karūnos žmones sutvėrė Vyčio sūnų karalystę iki pat Tverės, Briansko, Kijevo, Budapešto, Vienos ir Prahos, Berlyno, taip pat ir Kopenhagos, Oslo, Stokholmo, Helsinkio, karelų Orusjarvi, taip pat ir Rygos”.. Teisinis III – ias, išskiriantis valdovo, Seimo, vykdomą ir teismo valdžias į atskirus vienetus 1588 m. Lietuvos statutas, padėjęs teisinės valstybės pamatus ir patvirtintas švedų karaliaus Vazos VYČIO herbu, Europoje buvo pirmasis”. PASTABA: 2 – jų dalių 283 p. knygą “Istorija pareinant į Lietuvą”, prieš tai pasitraukiant nuo ledyno per visą Europą ir toliau o, atšilus klimatui, grįžtant, kartu su jos pristatymu į artimiausią paštomatą per 48 val. galima įsigyti už 24,99 eurų, t. y. pigiau grybų. Ir turėkite omenyje, prašau, kad 1410 m. visoje planetoje (knygos. p. 54) gyveno vos 425 mln. gyventojų. Sėkmės.
.
Gal kas nors gali parasyti savo nuomone apie tai :
Sviatoslavo ir Sviatopolko vardai anksciausiai uzrasyti 10 amziuje Bizantijos
imeratoriaus Konstantino Purpurinio
(De Administrando Imperio (“On the Governance of the Empire”) records his name as Σφενδοσθλάβος (“Sfendostlabos”)….lietuviskai Sventaslabas…graikiskai uzrasytas baltiskas vardas…cia negali buti jokiu abejoniu….
o rusu kronika jau po dvieju simtmeciu vardus suslavino…
Sviatopolk uzrasytas:Sfendosplokos…
lietuviskai :Sventasplaukas…
ar gali kas nors kas moka lietuviskai atsakyti ?
Graikų abėcėlėje raidė β turi dvi pagrindines tarimo formas, priklausomai nuo laikotarpio:
Senovės graikų kalboje raidė β buvo tariama kaip B (t. y., kaip lietuviškas „b“).
Šiuolaikinėje graikų kalboje raidė β tariama kaip V (t. y., kaip lietuviškas „v“).
Kadangi žodis Σφενδοσθλάβος atrodo kaip senovinis, tikėtina, kad senovėje jis būtų tartas kaip „Sphendosthlabos“, o šiuolaikinėje graikų kalboje būtų tariamas kaip „Sphendosthlavos“.
dekui Jonai, tai dabar pasakykite ar tai baltiskas ar slaviskas vardas ?
Dėl to klausimo galiu trumpai pasakyti. Graikiškomis raidėmis užrašytame varde Σφενδοσθλάβος galime įžvelgti lietuvių kalbos žodžio požymių. Akivaizdu, kad žodis yra sudurtinis, kurio pirmuoju kamienu yra liet. kalbos žodis ‘šventas’. Kadangi šis žodis yra pasidarytas iš žodžio ‘vanduo’ reikšmės, tokiu atveju laikytina, kad visas užrašytasis žodis gali būti susijęs su vandens kaip tokio savo savybėmis turinčio šventumo, dieviškumo požymių. Iš čia turime šventuosius ežerus, upes, šventinimą vandeniu. Tai viena. Antra. lietuvių kalboje vandeniui sinonimiški yra, tarkim, ‘šlapumas’, ‘marios, merkalas’ ir t.t. Tokiu atveju antrojo graikiško žodžio sando ‘-σθλάβος’ užrašymas beveik atitinka liet. ‘šlapius’. Taigi visai yra galima, kad tas visas užrašytas žodis yra lietuviškas vardas ‘Šventašlapius’. Tai visai galimas daiktas, nes turime liet. pavardes Šlapelis, Šlapakauskas, Šlepikas ir pan. Tam artimas savo reikšme galimai yra ir žodis ‘labas’, pavardė Labanauskas, kaip žodžių ‘geras, gerti’ rekšme.
Be to, graikiškai užrašytas vardas yra net tik gretintinas, bet net tapatintinas, su vadinamu legendiniu Šventaragio vardu, savo ruožtu šis – su Ventės ragu. Taip pat prie Σφενδοσθλάβος sandaros ir prasmės vardų priklausytų ir 1009 metais Vokiečių kronikos pažymėtas Lietuvos valdovo Netimero, pas kurį su krikštijimo misija lankėsi šv. Brunonas, vardas. Šiuo atveju manytina, kad Netimero vardo pirmasis sandas Neti- gali būti suprūsintas – atitinkantis liet. Didi- (Didis), kiap žodžio liet. devyni – prūs. nevyni, t.y. ‘n’ vietoje ‘d’, tačiau neatmestina, kad kalbiškai gali būti ir ‘n’ vietoje ‘g’. Tuomet lietuviškai turėtume ‘Gedimerą/Gedimeną’ reiškiantį pavadinimą. Taigi išeitų, kad 1323 m. Gedeminas galėjo būti krikštytas pravoslaviškai. Be to, atsižvelgiant į visa tai, yra pagrindo manyti, kad visų trijų lietuviškų vardų atvejai (Šventašlapius, Šventaragis, Gedemino) yra semantiškai ir leksiškai tapatūs graikiškai užrašytajam lietuviškajam Σφενδοσθλάβος vardui.
Tad, be kita ko, šie faktai duotų pagrindo manyti, kad 1009 m. šv. Brunono su Netimeru apkrikštyta Vilniaus pusės Lietuvos dalis po bažnytinės schizmos priklausė Konstantinopolio Rytų bažnyčiai. Taip įminčiau tas lietuviškos istorijos mįsles.
Dekui Vilnai ….geras palyginimas su Sventaragiu …
tai dabar galim teigti ,kad Kievo Ros valdovas Sventaslabas ( rus.Sviatoslav I )nuo 945 iki 972 metu buvo Baltu kilmes !!! ,o ne skandinavu….
Beje, Kijvo vardas gretintinas su indų Šivos vardu. Jo simbolis kaip ir Kijvo(Ukrainos) yra trišakis, Lietuvoje Narbuto Gedimino stulpais pavadintas. Tai su vadeniu susijęs ženklas, mat, vanduo yra trijų fizinių būsenų – skysčio, ledo ir oro. Iš tos triformystės yra ir pasakymas šakėmis ant vandens rašyta. Žodžiu vanduo yra šakotas. Be to, ir pavadinimo Kievo Ros žodyje Ros galima įžvelgti buvus Tros – trys reikšmę. Kaip žinia, dieviškumas su trejybe susijęs, tai taip pat iš vandens trejumo požymio radęsi.
> Saulės Vilna
Žodis KIJ, išvertus iš ukrainiečių kalbos, reiškia “lazda”. Kokia “lazda” – žiūrėti į knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” žemėlapį, patvirtintą Vyčio ženklu, 55 psl., kartu su žemėlapio paaiškinimu 56 – ame šios knygos puslapyje. Nepolitinę 283 puslapių 2 – jų dalių šią knygą (ofsetas + e-formatas su USB raktu) galima įsigyti per Patogupirkti.lt knygų pardavimo firmą.
YouTube: САМАЯ ДРЕВНЯЯ КАРТА РУСИ 1074 года Махмуда аль Кашгари
Įdomus, labai įdomus šis mūsų tautos ryšio su graikų kalba tyrinėjimas. Knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” 67 p. tema ši dar ir taip aprašyta: “Istorikė Jurgita Girkantaitė Rumšienė, 2017 m. vykusios konferencijos “Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės laikų kultūra” Gintaro muziejuje (Palanga) metu, pasakojo, kad, “2015 m. liepą, atvykę į Samos salą (Graikija) rašytoja Audronė Ilgevičienė su antropoteosofu Petru Ilgevičiumi, nustebo, kad Didžiųjų Dievų šventyklos gidas, sužinojęs iš kur jie atvyko, pasakė: “Sveiki, sugrįžę namo. Čia yra Lietuva…”. Pasirodo, jog čia kartai iš kartos buvo perduodama žinia, kad apie 1.700 – tuosius metus prieš Kristų į čia buvo atvykę žmones iš Lietuvos – jie buvo aukšti šviesiaplaukiai ir mėlynakiai vienuoliai, apsigyvenę aukštame kalne. Vėliau jie susimaišė su graikais ir dabar jų palikuonys vadinami trakais. Buvusios ekspedicijos metu teko pamatyti ir uolą, kurią salos gyventojai tebevadina Trakų pilimi, ir pamatyti vietas, kuriose anksčiau buvo mūsų protėvių šventyklos”. “Ar puslaukiniai, kaip kartais vaizduojami senuose istorijos vadovėliuose, primityviais įrankiais dirbantys žemę kaimiečiai, ar aukštos dvasinės kultūros žmones buvome ir esame – spręskite patys, – pasakė J.Girkantaitė Rumšienė. Pagarba visiems, graikų kalbą irgi baltišku aspektu tyrinėjantiems.
tik pazvelkite i graiku pavardes ….
kalbine giminyste su baltais neabejotina….
Nieko nuostabaus-graikų kalba, kaip ir baltų grupės kalbos-lietuvių, latvių taip pat germanų, romanų, keltų, armėnų, albanų,iranėnų, indoarijų, slavų grupių kalbos priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų šeimai. Štai lotyniškai vyras- vir, sanskrito ( indoarijų prokalbės) -vira, ugnis sanskrito kalba- agni,lotyniškai- igni, Dievas lotyniškai Deus. Žemė iranėnų persų kalba- zamin, duktė- dochtar, Sūnus indoeuropiečių prokalbe – suhnus, sen. germanų prokalbe- sunuz ( dabar anglų, švedų son, vokiečių Sohn,olandų zoon).
keletas dabartiniu graiku pavardziu :
karalis,karydis,karas,karali,kouris,savvas,louka,
souliotis,baltas,mantas,manta,rigas,riga,doukas,koukos,griva,grivas,vergos,goula,milionis,
dede,ziogas,ziakas,lappas,lekkas,bakas,karvounis,gavalas,….ir t.t