I dalis čia.
Medininkų (Aušros) vartų vandentiekio bokštas su galerija – akveduku
1966 m. ir 1983 m. vykę žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai atskleidė buvusio tvenkinio, pylimo ir XVI a. vandens bokšto liekanas. Remiantis šiais tyrimais ir išlikusiais ikonografiniais duomenimis, architektas Sigitas Lasavickas 1986 m. atkūrė rekonstrukcinį piešinį su Medininkų (Aušros) vartų vandens tiekimo bokštu, galerija-akveduku ir tvenkiniu.
Inžineriniu požiūriu analizuojant piešinį galime pastebėti, kad šį senąjį Vilniaus Medininkų (Aušros) vartų gynybinį ir vandens tiekimo („rurmus“) kompleksą sudarė grupė susijusių statinių:
Tvenkinys su pylimu prieš Medininkų (Aušros) vartus buvo skirtas vandens jėgos ratui („rurmus varikliui“) sukti ir perteklinio vandens nuvedimui į gynybinį griovį – upelį, tekėjusį palei pietinę ir vakarinę gynybinę sieną, iki jam įsiliejant į Kačergos upelį netoli dabartinių Pylimo ir Klaipėdos gatvių sankirtos.
Tvenkinį pildė lietaus ir paviršinių upeliukų vanduo tekantis nuo Liepkalnio kalvų. Tvenkinio vanduo nebuvo nukreipiamas į geriamo (šaltinių) vandentiekio vamzdžius.
Mūrinis apvalus bokštas pastatytas tvenkinyje prieš Medininkų (Aušros) vartus, nutolęs į pietų pusę apie 100m nuo gynybinės sienos. Bokštas buvo sujungtas su gynybine siena mūrine galerija-akveduku.
Bokšto viduje, viršutinėje dalyje, buvo saugiai „paslėtas“ izoliuotas rezervuaras skirtas šaltinių geriamam vandeniui. Siurblinė arba įrenginys bokšto apatinėje dalyje, vadinamas „rurmus“, skirtas šaltinių vandens slėgio padidinimui (pumpavimui).
Liepkalnio kalvose trykštančių šaltinių vanduo iki „rurmus“ tekėjo mediniais vamzdžiais į bokšto apačioje įrengtą izoliuotą, sandarią medinę ar mūrinę „dėžę“ iš kurios vandens jėgos rato sukama pompa, ekvalaizerių svirčių ir cilindrinių stūmoklių pagalba, „pakeldavo“ vandens slėgį ir užpildydavo rezervuarą bokšto viršutinėje dalyje.
Tikėtina, kad į Medininkų (Aušros) vartų „rurmus’ą“ galėjo būti atvesti požeminiai vandentiekio vamzdžiai ir iš Misionierių vienuolijos šaltinių, nes esantis vietovės reljefo nuolydis tokią galimybę suteikia.
Neatmestina, kad žemiau, prie Arklių gatvės buvęs gynybinės sienos apvalus bokštas, taip pat galėjo būti naudojamas kaip pakeltas rezervuaras (užpildomas savitakiu (gravitaciniu) vandentiekiu iš Aušros vartų bokšto rezervuaro). Jis galėjo būti skirtas pietvakarinės senamiesčio dalies vandentiekiui – dabartinių Visų Šventųjų, Arklių, Rūdininkų, Ligoninės gatvių rajonui.
Mūrinė galerija – akvedukas (apie 100 metrų ilgio) jungiantis vandens bokštą su gynybine siena. Šaltinių vanduo iš bokšto viršuje esančio rezervuaro gravitaciniu (laisvo kritimo) būdu pasiekdavo miestą lataku ar vamzdžiais, nutiestais toje galerijoje – akveduke. Galerijoje buvo jungiamasis koridorius skirtas sienos gynėjams ir „rurmus“ aptarnavimui.
Tai buvo įpatingai strategiškai svarbi, slapta gravitacinio vandentiekio sistema reikalinga Vilniaus senamiesčio pietinės didelės dalies (Didžiosios, Pilies ir aplinkinių gatvių), miesto rotušės, turgaviečių ir… Valdovų rūmų – žemutinės pilies aprūpinimui geriamu vandeniu, gaisrų gesinimui.
Gali kilti klausimas, kodėl bokštas su pakeltu rezervuaru ir „rurmus’u“ šioje vietoje buvo reikalingas. Juk esantis teritorijos, gatvių didelis nuolydis nuo Liepkalnio kalvų link Medininkų (Aušros) vartų ir žemyn link Rotušės bei toliau Didžiaja/Pilies gatve, atrodė pakankamas šaltinių vandeniui pasiekti miesto bendruosius šulinius-fontanus, didikų ir miestiečių namus bei Valdovų rūmus.
Akivaizdu, kad vandentiekio slėgio trūko trims vienuolynams buvusiems iškart už Medininkų (Aušros) vartų 3*). Tai pat ir gaisrų gesinimui toje miesto dalyje, o ypač apsaugoti gynėjų medines galerijas-pastolius, buvusius „aštriosios“ gynybinės sienos viduje.
Taigi, Medininkų (Aušros) vartų „rurmus’as“ turėjo tris paskirtis: buitinę – vandens tiekimo miestelėnams, ir dvi strategines – gynybos ar gaisrų gesinimui.
Vilniaus senamiesčio pietrytinės dalies senasis vandentiekis XVI–XVIII a.
Liepkalnio šaltinių vanduo patekęs į miestą pro Medininkų (Aušros) vartų iš „rurmus“, žemyn einančiu reljefo nuolydžiu tekėjo mediniais vamzdžiais po gatvėmis iki rotušės ir toliau, net iki žemutinės pilies.
Miestiečiai vandenį pasiimdavo iš viešų pratekančių šulinių (šaltiniuose minimų „dėžių su dangčiais“), fontanų ir fontanėlių (šaltiniuose minimi „stulpeliai“), didikai įsivesdavo vamzdžius ir į rūmus.
Žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui reziduojant žemutinėje pilyje buvo ribojamas vandens tiekimas miestiečių ir didikų namams., Apie vandens ribojimus yra išlikę LDK valdovų potvarkių istoriniai įrašai Lietuvos Metrikos knygose 4*).
Seniausias vandentiekis su mediniais vamzdžiais yra buvęs Mažojoje Azijojoje, senovės Graikijoje ir Romoje. Vėliau jis paplito daugelyje šalių. Kai kur, pavyzdžiui, nuo 1619 metų Londone, net išstumdamas sveikatai kenksmingus švininius vamzdzynus.
Kaip teigia žinovai, mediniai vamzdžiai galėjo būti daromi iš pušinių, eglinių, ąžuolinių, maumedžio rąstų. Vykdant archeologinius kasinėjimus Vilniaus senamiestyje, senieji vandentiekio vamzdžiai gana dažnas archeologų radinys.
Istorikas J. Jurginis, remdamasis archeologų surastais vamzdžių iš rąstų fragmentais, teigia, kad jie buvo gaminami iš pušų. Tokių vamzdžių dalys yra rodomos Valdovų rūmų ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose.
Miškuose paruošti pušiniai rąstai Nerimi būdavo plukdomi į Vilnių. XVII a. dokumentuose – miesto sąskaitose yra daug kartų minimas medžių kirtimas, rąstų iš upės ištraukimas ir jų atvežimas prie vamzdžių dirbtuvės, atrodo buvusios rotušės rajone.
Viename XVII a. dokumente paminėta, kad vamzdžiams tinkami buvo trijų sieksnių ilgumo (daugiau kaip šešių metrų) rąstai. Vilniaus vandentiekyje jau XVI a. buvo naudojami įvairios paskirties ir diametro vamzdžiai.
Magistraliniai vamzdžiai buvo daug didesnio diametro negu atšakiniai, tai rodo sinoniminiai vamzdžių pavadinimai (tubus, canalis, siphonculus).
Vamzdžių bendras nuolydis (ir atskirų atkarpų) turėjo būti ne didesnis kaip 3–5 %, nes didesnis galėjo sukelti per didelį slėgį, suplėšyti vamzdžius. Tam tikruose vietose vamzdynuose buvo padaromi mediniai kamsčiai oro išleidimui.
Senojo Vilniaus mediniai vamzdžiai vandeniui buvo gręžtiniai, t.y. išilgai pragręžti rastai. Prieš gręžimą rastų žievė būdavo nuskutama drožtuvu (strug). Toks žievės nuskutimas raštuose vadinamas šlifavimu.
Pragręžimui rąstus dėdavo ant specialaus varstoto (staklių) ir pritvirtindavo taip, kad jų ašis sutaptų su grąžto, esančio varstoto gale, ašimi. Iš XVII a. dokumentų matome, kad rąstas pirmiau buvo pragręžiamas mažuoju, o po to didžiuoju grąžtu. Išgręžtame vamzdyje likdavo drožlių ir vidinis paviršiuje būdavo nelygus.
Vamzdžių vidaus valymui buvo naudojami specialūs lankai („obrančiai“), surišti kanapių pluoštu arba kanapinėmis virvėmis. Traukdami, brūžindami taip juos išvalydavo ir nušlifuodavo.
Kanapės ir pakulos būdavo naudojamos užkamšti visokiems tarpams ir plyšiams, atsirandantiems klojant vamzdžius į žemę. Užkamšyti plyšiams dar buvo naudojamas lajus, kuris apsaugodavo nuo išorinės drėgmės. Dažnai dokumentuose minimos ir karnos, kurios, atrodo, buvo naudojamos surišti ir užsandarinti vamzdynų jungtis.
Medinių vamzdžių sujungimui buvo naudojamos geležinės movos, kurias nukaldavo kalviai *1).
1802 m. pradžioje Vilniaus laikraštyje „Kurjer litewski“ yra skelbimas, kad Domanskio namuose, Imbaruose, taigi prie rotušės, name Nr. 44 (dabar Didžioji g. Nr. 66) be kitų daiktų yra parduodama 400 ąžuolinių vamzdžių vandeniui atvesti ir tūkstantis tų vamzdžių movų bei du variniai siurbliai. Ši žinutė įdomi keletu požiūrių. Pirmiausia, tai ąžuolinių vamzdžių paminėjimas.
Jie greičiausiai buvo vedami į turtingų miestiečių namus arba didikų rūmus, nes ąžuoliniai vamzdžiai buvo brangesni, bet užtat jais tekėjęs vanduo skanesnis. Antra, šioje vietovėje (name Nr. 44) buvusi senoji miesto vandentiekio vamzdžių dirbtuvė, kuri, kaip rašoma senuose istoriniuose dokumentuose, buvo netoli rotušės.
Trečia, skelbimas atskleidžia kokiu santykiu buvo komplektuojami vamzdžiai ir geležinės movos – dviem vamzdžiams skirtos penkios movos. Matyt, buvo ne tik movos, bet ir kitokios metalinės dalys atšakoms ir posūkiams.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje magistrato vandentiekis atrodo buvo apleistas. To meto miesto valdžia rūpinosi tik kad vandens netrūktų kareivinėms.
Archyvuose aptiktas vienas autentiškas 1816–1817 metų dokumentas. Tai vandentiekio į Šv. Ignoto kareivines remonto sąmata, kurią gubernatoriaus nurodymu, sudarė Dominykas Rutkievskis, pasivadinęs „Popovščiznos vamzdininku“.
Iš šios sąmatos daug ką galime spręsti apie to meto naudotą vandentiekio techniką ir medžiagas. Sąmatoje minimi metaliniai ir ąžuoliniai apkaustai arba lankai, lajus, pakulos, virvės, atlyginimas už darbus – gręžimą, vamzdžių tiesimą ir kt. *1).
Bus daugiau
