Manyčiau, pavardžių klausimas yra kultūrinis, bet kadangi problemos kėlėjai mėgino remtis lingvistika, tai diskusija šiek tiek nukrypo nuo esmės. Norėčiau kai ką patikslinti.
1. Taip, faktas yra tas, kad lietuviškos moterų pavardės gramatiškai yra išvestinės. Niekas įstatymais ir prievarta šito nenustatė, taip formuotis pavardėms leido mūsų kalbos sistema. Belieka suprasti, kokį turtą paveldėjome ir jį saugoti. Net sunku būtų rasti pasaulyje kitą panašią kalbą, kuri prilygtų mūsiškei kaitybos ir darybos priemonių taupumu, efektyvumu ir informatyvumu.
Vedinius lengva atskirti. Pavyzdžiui, Pelenė yra vedinys iš pelenai, o Pelena – jau dirbtinis, sugalvotas žodis. Kalbos sistemos apgauti neįmanoma, ji keičiasi lėtai ir natūraliai, bet pati. Taip, tikra tiesa, kad -a / -ia žymi daugiausia moterišką vardažodžių giminę, betgi ne vien. Kaip ir -is galūnė. Ji įprastai mums rodo vyrišką gramatinę giminę, bet nebūtinai, plg. brolis, dantis, bet naktis, širdis.
Esmė visai ne priklausymas giminės kategorijai, o tai, kuri galūnė yra dari, t.y. gali būti naujo žodžio sudarymo priemonė. Kai kurios galūnės gali, bet lyg tyčia – ne -a / -ia. Ir joks įstatymas neprivers šios galūnės dalyvauti žodžių daryboje.
2. Kadangi dabartinė tradicija yra išvesti pavardes iš kitų pavardžių, tuomet įstatymu reikėtų įtvirtinti antrą būdą: leiskime sau pavardes susigalvoti. Pagal afganistaniečių pavyzdį. Kodėl gi ne? Taigi naujoji Pelena tradicija reikštų ne gramatikos pažeidimą, o kultūrinį virsmą. Turėtų atsirasti kritinė masė piliečių, kuriems nebesvarbu dinastijos pratęsimas, šeimos garbė, ką jau bekalbėti apie tautinį pasididžiavimą.
Pavardė jiems būtų lyg prekės etiketė, kurią prisitaikytų sau pagal mados klyksmą ir konjunktūrą. Subkultūros vertybės imtų viršų ir įstatymų leidėjai turėtų paklusti.
Žinoma, skaudu, kad niekaip neatsikratome nepilnavertiškumo. Geriau imtume pavyzdį iš izraeliečių, kurie net neskirdavo į ambasadas žmogaus, kol jis nepasikeisdavo pavardės į hebrajišką.
3. Kūrybiniai pseudonimai nebuvo ir nėra diskriminuojami, tai viešojo gyvenimo dalis. Neteko girdėti, kad Violeta Urmana arba Rūta Lee reikalautų įstatymo pakeitimo.
Ar tai nebus kalbos griovimas einant per užpakalines duris, – bevardės giminės įvedimas į kalbą…
Bevardė giminė lietuvių kalboje buvo (pvz. žodis pabaisa). Jos praradimas – didžiulė kalbos ir pasaulėvokis erozija.
Bet man kyla klausimas, kokios giminės yra lietuviškos pavardės, kurios baigiasi -a: Jogaila, Skirgaila, Valeika, Mažeika, Mateika ir t.t.
Mano prielaida, kad tai nekatrosios giminės asmenvardžiai, kurių daryba dar iš tų laikų, kai lietuvių (prollietuvių) kalba dar turėjo bevardę giminę.
Abejočiau, kad lietuvių kalba būtų turėjusi nekatrąją giminę. Juk jos daiktavardžiai linksniuojami tik arba kaip moteriškos, arba kaip vyriškos giminės žodžiai bei turi net 7 linksnius. Tai liudytų buvus tvirtą dvigimininę pasaulėvoką.
Tai, kad kitos -ide kalbos turi bevardę giminę (slavų, vokiečių), manau, liudija, kad ji buvo -ide prokalbėje. Ji negalėjo atsirasti atskrose kalbose prokalbei skaidantis į atskiras kalbas.
Bevardė giminė kalboje būtina, norint turėti vientisą pasaulio surėdymo suvokimą. Juk lytiškumas atsirado, atsiradus gyvybei. Tai jau antriniai pavidalai. Bet niekur nedingsta tai, kam lytiškumo priskyrimas negalimas. Pvz., saulė privalo būti nekatrosios giminės, jokia ji ne motulė. Ji, jei taip galima pasakyti, “virš” lytiškumo. Ir, mano supratimu, tarmiškas “saula” yra būtent jos nekatrosios giminės skambesys.
Tad, rsu tikras, kad lietuvių kalba kažkada prarado bevardę giminę ir tai ne šiaip techninis praradimas. Tai yra didžiulė pasaulėvokinė erozija, nuosmukis. Gal tai ir yra tai, ką a.a. Beresnevičius vadino “Saulės nuvainikavimu”?
Tai, kad su baltų prokalbėje, jai atsiskyrus nuo indoeuropiečių, dar nei germanų, nei slavų kalbų dar nebuvo, jos atsirado jau baltų istoriniame kelyje. Pietų pusrutulyje Saulė buvo gyvybes išdeginanti – Ragana, o Šiaurės- atvirkščiai – duodanti gyvybę ir ją auginanti. Tai čia yra tas “Saulės nuvainikavimas” anot Beresnevičiaus. Netgi tautosakoje, sakmėse yra supratimo požymių, kad yra dvi Saulės – vienokia Šiaurėje, kitokia Pietuose. Tai, – ar ne čia yra tos tariamos Saulės bevardės giminės paslaptys.
Dėl lytiškumo, tai lytis iš esmės ir yra gyvybė.
Slavų prokalbės nebuvo, ji atsirado vėliau ( yra mokslnė hipotezė, kad ši atsirado baltų prokalbei maišantis su indoeuropiečių iranėnų prokalbe, bet Thiudisko tungo- germanų prokalbė buvo. Germanų prokalbėje nemažai neindoeuropietiškos kilmės žodžių, kurie į prokalbę pateko iš anksčiau germanų vietoje gyvenusių nežinomos kilmės genčių.
Nustatė, kada ėmė atsiskirti indoeuropiečių kalbos
− technologijos.lt/n/mokslas/istorija_ir_archeologija/S-135409/straipsnis/Nustate-kada-eme-atsiskirti-indoeuropieciu-kalbos
(Žurnalo svetainei kažkas atsitiko [ar patys padarė], tad persijungiau į kitą adresą.Tiesa, ten adreso langelyje rašo, jog nesaugu). Tiesa, berods ir LRyte jis perspausdinamas. Guglas ras pagal antraštę.)
Visgi manytina, kad germanai germanais tapo būdami baltų prokalbėje po jos atsiskyrimo iš indoeuropiečių. Tie Thiudisko tungai- laikytini ne germanų prokalbe, o dar mažiau sugermanėje baltai. Šiuo atveju prabaltų – germanų kaimynais neindoeuropiečiais tegalėje būti ugrofinų gentys. Tokiu atveju manytina, kad vakarinė dalis prabaltų artimai ir dideliame plote gyvendama kaiminystėje su ugrofinais tapo germanų gentimis. Suprntama, kad dalis ugrofinų tam, kad išliktų savimi, iš tų vakarinių žemių kėlėsi į šiaurę (kur dabar Suomija, Karelija, Estija ir kitos joms giminingos gentys). Taigi vargu, ar galėjo būti germanų prokalbė dar indoeuropiečių kalbos stadijoje. Būtų įdomu kokie tie neindoeuropietiški žodžiai Thiudisko tungų kalboje.
Turėjo. Jos likučius turime išlaikę būdvardžiuose: vyr.g. gražus oras, mot. g. graži diena, neutrum g. Kaip čia gražu! Prūsų kalba liudija, kad neutrum daiktavardžiai turėjo nazalines galūnes, pvz. balgnan – balnas. Tą liudija ir lotynų kalba pvz., jugum – jungas, collum – kaklas, aurum – auksas ir t.t. Jeigu būtume išlaikę neutrum, dabar ten rašytume nosines 🙂 Visai kas kita asmenvardžių grupė su -a. Jie kilę iš kadaise dažnų pravardžių – nebūtinai neigiamų (plg. nevaleika, čiupaila ir kt.).
Bevardė, t.y. neutrum giminė prokalbėje nežymėjo asmenų nei gyvūnų. Ir ji visai nebuvo panaši į -a asmenvardžius, Dabar rašytume nosines ą, ų. Priešaušriu tie žodžiai baigėsi nazaliniais balsiais, plg. prūsų balgnan ‘balnas’.
Asmenvardžiai su -a bus kilę iš pravardžių, plg. Ai, koks jis čiupaila.
Žodis ,,pabaisa’’ – ne kažkokia bevardė, o moteriškos giminės žodis. Lietuvių kalba turi tik vyriškos ir moteriškos giminės žodžius. Todėl nederėtų nusuristi iki tokių fantazijų.
Kaip ir vėpla, kerėpla etc. pabaisa yra be giminės: Koks jis pabaisa, tas tipas! Kokia ji pabaisa, ta persona!
BEVARDĖS (niekatrosios) giminės žodis. Gali kam nori taikyti.
– ziniuradijas.lt/laidos/girdziu-tavo-nuomone/jei-leisime-moteriska-pavarde-sarka-ar-galiausiai-leisime-ir-sark?video=1
🙁
Taigi, gyvenimas – spektaklis.
Todėl nuo šiol spjaunam į gimines, iš kurių esame kilę, vadinamės ne giminės. bet SCENINIAIS vardais, lipdom į tą vardą tokias raides ir tokiose vietose, kur katrai į galvą šauna…
Aš kažkaip neįskaičiau, kad tam pritariama. Pateikti du pasirinkimai ir tas, kuris konktūris, straipsnyje peikiamas. O nuo sceninių ir kūtybinių neapsisaugosime. Juk Gabrielė Petkevičaitė pradžioje pasirašinėjo Bitė ir tik vėliau tai tapo pavardės dalis.
Taip, dabar tų viešų, tame tarpe įtakotukų, pilna ur kaip tik jie nepasivadina. Na, papuvusi visuomenės dalis…
Tiesiog skirk žaidimų, ir rimto, atsakingo darbo vietas. Aš mielai prie žaidimų prisidėsiu, dūksiu kartu, kiek pajėgsiu, dar ir savo ką sugalvosiu. Tačiau painiojimas žaidimų su rimtais reikalais – tai jau šį bei tą apie tokias asmenybes pasako.
Pačiam palinkėčiau įdėmiai skaityti tekstą, nes randi kitų tekstuose tai, ko juose nėra.
Atsiprašau, jei suklaidinau. Tai ne Tamstai taikyta, o toms ir tiems, kas laiko pavardę žaisliuku, kas įsivaizduoja, jog duomenys pase, tai kažkas panašaus į įv. suknelės detales: nebepatinka turima, liepsiu siuvėjai nukirpti ir kitą prisiūti.
Taip, – yra toks žmogaus polinkis, kai rimtumo “neįkandi”, tai tada kaip juokelius kreipi kitus jį suprasti.
>>👍
Kilo įdomi diskusija apie niekatrąja daiktavardžių giminę kalboje. Mums artima prūsų kalba ją dar buvo išlaikiusi, pvz. balgnan – balnas. Nazalines galūnes liudija ir lotynų kalba pvz., jugum – jungas, collum – kaklas, aurum – auksas ir t.t. Jeigu dar būtume tą giminę išlaikę, dabar vardininko (!) linksnį rašytume su nosinėm 🙂, o linksniuotume panašiai kaip vyriškąją giminę. Todėl niekatrosios giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje nesunkiai perėjo į vyriškąją.
Visai kas kita asmenvardžių grupė su -a. Jie kilę iš kadaise dažnų pravardžių – nebūtinai neigiamų. Šiuo metu bendriniai su -a yra neigiamos konotacijos grupelė: nevaleika, čiupaila, vėpla, kerėpla ir t.t.
*apie niekatrąją
iš Tamstos sužinojau, jog dabar rašoma ir tariama NIEkatras. Patikrinau- tikrai taip.
Manoji karta buvo mokoma žodžių NEkatroji (arba bevardė) giminė.
Ačiū, Rima! Jūs gal daugiau žinių apie išnykusią bevardę giminę lietuvių kalboje turite? Gal galite apie tai straipsnį parašyti? Tai labai įdomi tema.
2025-06-04 Seimo žmogaus teisių komitete negavo pritarimo siūlymas lietuviškas vyriškas pavardes su galūne -a suteikti ir moterims. Bet kai kurių Lietuvos valdovų durnumas posėdyje liejosi laisvai. Štai Ruginienė (įdomu, koks jos išsilavinimas? o gal mišri kilmė?) lietuviškų pavardžių darybą laiko „iškraipymu“, o kad nebūtų „iškraipymų“, ji reikalauja didesnės pavardžių galūnių įvairovės. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė parlamentarė Inga Ruginienė tvirtino, kad pavardė yra šeimos pavadinimas ir ji turi būti neiškraipyta. „Turi būti įvairovė, didesnis pasirinkimas. Po truputį leiskime moterims pasirinkti skirtingas pavardes“, – ragino I. Ruginienė.
Didžiulė pagarba ir padėka!
Trumpai ir aiškiai esmė išdėstyta.