L.N. Rasimas. Valstybinė ir kitos kalbos

Valstybei valstybinė kalba yra labai svarbus dalykas. Tai pas pats, kaip ir valstybės sienos. Jos yra ginamos, dėl jų yra mirštama.

Lietuvoje, Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių kalba. Ši nuostata yra susieta ir su kitu labai svarbiu dalyku – kad Lietuva yra unitarinė valstybė, t. y. ji nedaloma į jokius kitus darinius, tame tarpe ir kalbinius.

Ką reiškia valstybinė kalba? Valstybinė kalba reiškia tai, kad visos Lietuvos teritorijoje esančios valstybinės įstaigos savo raštvedybą, atsakymus į piliečių ir nepiliečių užklausimus pateikia lietuvių kalba. 

Ši, kaip ir kitos konstitucinės normos yra taip įtvirtintos, kad norint jas pakeisti, reikia keisti konstituciją.

Tai, kas šiuo metu bandoma padaryti su neva lietuvių kalbos konstituciniu įstatymu, iš esmės yra sukčiavimas. Tai noras apeiti Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką ir vietoje nuostatos, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pateikti visai ką kitą.

Dabar teikiamas valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas, aplamai negali būti svarstomas Seime, nes tai yra antikonstitucinis veiksmas. 

Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji. Lietuviui lietuvių kalba yra jo mentaliteto dalis, kaip kad lenkui kultūra. Bandymai šitą kalbą kaip nors sužaloti, jau, sakyčiau, yra tiesiog nusikalstami. 

Kaip pavyzdį pateiksiu priimtą asmenvardžių įstatymą. Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl trijų raidžių. Pagaliau pasiektas kompromisas – lai būna lietuvių abėcėlėje dar tos nelemtos trys raidės.

Bet kas iš to išėjo? Ogi tai, kad šiame įstatyme atsirado nuostata, kad asmenvardžiai gali būti rašomi Europoje naudojamų abėcėlių raidėmis. 

Pagrindinė lietuvių kalbos viešojo naudojimo šerdis yra ta, kad vienas garsas atitinka ir vieną raidę. Dabar atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, savo valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai irgi aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis, kažkaip pro Seimo narius praslydo.

Na paimkite, kad ir originale užrašytą Čerčelio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), žinomų politinių veikėjų pavardes ir jas pabandykite teisingai užrašytas perskaityti lietuviškai. Niekaip nepavyks. 

Tai kam gi mes pataikaujame? Būtina asmenvardžių įstatymą papildyti nuostata ir tikiuosi, kad atsiras Seimo narių, kurie tą padarys, kad tais atvejais, kada užrašytame asmenvardyje garsų yra mažiau, negu raidžių, šalia, tuoj pat turi būti pateikta, kaip toks asmenvardis tariamas lietuviškai.

Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir būtent keičiant jos viešo naudojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis.

Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei. Taigi norint pakeisti lietuvių kalbos naudojimą, reikia ją gerai žinoti ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.

Matome kaip grįžta į Lietuvą buvę emigrantai. Jie parsiveža vaikus, kurie mokėsi ispaniškai, portugališkai, itališkai, jau nekalbant angliškai ar vokiškai. Jiems turi būti sudarytos sąlygos įtvirtinti tas kalbines žinias ir grįžus. Kaip bebūtų Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba, bet tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Tiesiog brutaliai, administraciniu būdu bandyt pakeist rusų kalbos mokymą lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą.

Dėl mūsų premjerės pozicijos lenkų kalbos atžvilgiu, liaudyje ją jau kai kur vadina Ingrida Šimonovska. Nereikia pamiršt, kad šiuo metu vyraujanti Lenkijoje, o ir už jos ribų, kur ji, gali šitą pasiekti, etnonacistinė ideologija nueina į praeitį. Lenkijoje atsirado nauja karta. Ateina nauji, europietiški žmonės, su kuriais lietuviui tikrai bus nesunku bendraut. Kai kur netgi lengviau, negu šiandien su jų valdančiaisiais.

Jeigu pažiūrėt vertybiniu kalbininko požiūriu, dvi baltų kalbos – lietuvių ir latvių yra labai vertingos mokslui. Ne tik praeičiai, bet ir ateičiai. Mes galime tik pavydėt, žiūrėdami, kaip latviai, principingai, be kompromisų gina savo valstybinę kalbą.

Jau, tas atvejis, kada atsistatydinus švietimo ministrei, į jos vietą buvo paskirta ją pavaduojanti, liaudyje teisingai buvo pastebėta „įleido lapę į vištidę“.  Gerai, kad laiku ši klaida ištaisyta.

Bendrai, dabar apie karo fone vykstančius draugystės su Lenkija procesus. Taip, mes turime kaimynę, gerą kaimynę ir su ja reikia bendrauti.  Kažkokiu būdu apjungta visa eilė žmonių, kurie Lietuvos visuomenėje išsikovojo šiokį ar tokį autoritetą ir reiškia keistą nuomonę šiuo klausimu.

Štai, paimkime artistišką istoriko asmenybę, kuris plaukioja laivais visokiais upėmis. Juk jisai daug kur į istoriją žiūri, kaip į teatrą. Dabar jis siūlo – būkime geri mažieji Lenkijos broliai, nes būti mažuoju broliu ne visada blogai. Tai yra tiesa, bet priklauso nuo vyresniojo brolio požiūrio ir elgesio.

O kokią Lietuvą nori matyti vyresnysis brolis, mes matome iš to ką apdovanoja tos šalies vadovai, atvykę į į mūsų valstybę.

Dar blogiau, kada iš Lietuvos Seimo tribūnos, kitos šalies atstovas ragina priimti, nepriimtą tautinių mažumų įstatymą. Prisiminkime, kad šitą įstatymą labai atkakliai gynė dabartinė teisingumo ministrė.

Kas jame blogo? O gi tai, kad jį paruošė kremlius ir per rusų sąjungą Lietuvoje visaip rėmė. Ydinga jo esmė ta, kad okupantai, jų palikuonys, kolonistai įgytų kolektyvines, politines teises, kaip tautinė mažuma.

Labai abejotina ar dabartinė ministrė nesuprato, ką daro ir buvo tiktai tokia naivi kremliui naudinga idiotė. Šitą reikėtų rimtai ištirti.

Taigi, kaip minėjau, bandymai pakeisti Konstituciją, kitaip, nei joje numatyta, priimant konstitucinius įstatymus yra sukčiavimas. 

Užkirskime tam kelią.   

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras