Paminklas apgintas: Ar J. Krikštaponio byla keičia Lietuvos istorijos politiką?

2025 m. kovo 31 d. Lietuvos Seime įvyko spaudos konferencija „Istorinis teisingumas Juozo Krikštaponio byloje“, kurią surengė Seimo narys Vytautas Sinica.

Renginyje, kuriame dalyvavo advokatas Aivaras Žilvinskas bei laisvės kovotojų organizacijų atstovai, aptartas reikšmingas administracinio teismo sprendimas, pripažinęs, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) įsakymas pašalinti atminimo ženklus nuo partizano Juozo Krikštaponio paminklo Ukmergėje buvo neteisėtas.

Kaip jau rašė Alkas.lt kovo 28 d. straipsnyje „Teismas: Genocido centras nepagrįstai siekė nugriauti Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje“, šis sprendimas tapo svarbiu precedentu. Spaudos konferencija Seime šią pergalę iškėlė į platesnį kontekstą, pabrėždama jos reikšmę Lietuvos istorinės atminties politikai ir teisinės valstybės principams.

Teismas: kaltinimai neįrodyti

Spaudos konferencijoje advokatas Aivaras Žilvinskas, atstovavęs Krikštaponio artimiesiems ir keturioms patriotinėms organizacijoms, išsamiai paaiškino teismo sprendimo esmę.

„Teismas nustatė, kad genocido centras pripažino, jog nėra patikimų istorinių duomenų, rodančių, jog asmuo dalyvavo nusikaltimuose“, – sakė jis.

A. Žilvinskas pabrėžė, kad Generalinė prokuratūra net tris kartus atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įrodymų stokos, o vadinamosios „desovietizacijos komisijos“ veikla, kurios išvados lėmė LGGRTC sprendimą, buvo neskaidri ir šališka.

„Tai labai svarbus istorinis sprendimas jau vien dėl to, kad mes Lietuvoje galime pagal civilizuotų tautų principus laikydamiesi teismų nepriklausomumo vykdyti teisingumą taip, kaip priklauso“, – teigė advokatas.

Jis pridūrė, kad paminklai yra skirti priminti istoriją, o ne ją naikinti, palygindamas paminklų griovimą su veidrodžių daužymu tiems, kuriems nepatinka jų atspindys.

Informacinis karas ir istorinės savimonės svarba

Seimo narys Vytautas Sinica atkreipė dėmesį į tai, kad nors formaliai sprendimus priima Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, juos faktiškai formuoja šalia jo veikianti politizuota komisija, kurios išvados tapo paminklo nukėlimo pagrindu. Teismas šią komisiją įvardijo kaip neobjektyvią ir neskaidrią, o jos sprendimai – iš anksto nulemtus.

 V. Sinica konferencijoje pabrėžę platesnį šio teismo sprendimo reikšmę. Vėliau Facebook svetainėje jis rašė: „Tai reikšminga pergalė visai Lietuvos istorinės atminties politikai apskritai. Iki šiol vadovaujamasi principu, kad esą užtenka abejonės tobulai švaria laisvės kovotojo reputacija ir Lietuva jo atminimą trina. Gi turėtų būti priešingai: kad Lietuva pasmerkia rezistentą tik tuo atveju, jeigu jo nusikaltimai įrodyti teisme nepaliekant pagrįstos abejonės jo kaltumu.“

Spaudos konferencijoje jis pabrėžė informacinio karo kontekstą: „Lietuva gyvena informacinio karo sąlygomis, kur visada bus sistemingai organizuotų kaltinimų, bandant diskredituoti Lietuvos laisvės kovas ir jų dalyvius“.

V. Sinica priminė, kad Sovietų Sąjungos politika perrašyti partizaninį karą kaip kriminalinį siautėjimą ar birželio sukilimą kaip pronacistinį veiksmą tęsiasi ir po nepriklausomybės, dažnai remiama Kremliaus.

Jis paminėjo Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir Adolfo Ramanausko-Vanago atvejus, kai neįrodyti kaltinimai trukdė jų įamžinimui.

Liudijimai iš praeities: Krikštaponis – ne tik partizanas, bet ir gelbėtojas

Spaudos konferencijoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovas Jonas Burokas pasakojo, kaip vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimo gyventojus nuo sušaudymo. „Jeigu ne Krikštaponis, tai mūsų Bagnapolio kaimo žmonės būtų sušaudyti“, – sakė jis.

J. Burokas prisiminė, kad J. Krikštaponis atvyko su kunigu, rizikavo gyvybe ir įtikino vokiečių karininką paleisti kaimo žmones. Vėliau jis liko Lietuvoje, žuvo kaip partizanas mūšyje su sovietų kariuomene.

J. Burokas džiaugėsi teismo sprendimu ir pabrėžė, kad tai ilgai lauktas rezultatas kurio pavyko pasiekti Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai ir kitoms patriotinėms organizacijos po dešimties metų pastangų. Jis taip pat išreiškė viltį, kad kuklus paminklas Ukmergėje galėtų tapti didingesniu memorialu, skirtu ne tik Krikštaponiui, bet ir visai Vyčio apygardai.

Organizacijų padėka ir ateities viltys

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas padėkojo advokatui A. Žilvinskui:

„Didžiulė iš tikrųjų pergalė. Noriu palinkėti sveikatos, ištvermės toliau vardan mūsų valstybės teisingumo“.

Spaudos konferencijos dalyviai sutiko, kad šis sprendimas turėtų sulaukti didesnio dėmesio viešojoje erdvėje, nes jis keičia požiūrį į istorinės atminties vertinimą.

Nors sprendimas dar gali būti skundžiamas, jis jau dabar laikomas precedentu. „Tai pirmas kartas po ilgo laiko, kada būtent taip atsakingai teisiškai pasižiūrėta į svarstymus, ar ko nors galimai nepadarė laisvės kovų dalyvis“, – apibendrino V. Sinica.

Esminės spaudos konferencijoje išsakytos nuostatos:

Teisinės valstybės principai – aukščiau jausmų. Sprendimas dėl paminklo Juozui Krikštaponiui grindžiamas nekaltumo prezumpcija ir reikalavimu, kad kaltė būtų įrodyta tik teismo keliu, o ne remiantis anoniminių pažymų ar politinių komisijų išvadomis.

Istorinė atmintis negali būti formuojama pagal politinę konjunktūrą. Lietuva turi atsisakyti sovietinių metodų, kai žmonės buvo pasmerkiami be teismo. Kiekvieno laisvės kovotojo atminimas turi būti vertinamas atsakingai ir pagarbiai.

Kova už atminimo ženklus – ne apie praeitį, o apie šiandieną. Istorinės atminties politika yra neatsiejama nuo valstybės atsparumo informaciniams karams ir pilietinės savimonės. Tauta, nežinanti savo istorijos, tampa pažeidžiama.

Paminklas J. Krikštaponiui – tik simbolis. Visos Lietuvos laisvės kovų simbolis, partizanų ir sukilėlių, kurių reputacija turi būti ginama ne jausmais, o įrodymais, simbolis. Mažas paminklas Ukmergėje tapo didelės kovos dėl istorinės tiesos ženklu.