Prieš 80 metų, 1945 m. kovo 11–12 d., Lietuvos partizanai Labanoro girioje prie Kiauneliškio (dab. Švenčionių r.) susikovė su NKVD kariuomene.
Dar 1944 m. rudenį-žiemą Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės partizanai netoli Kiauneliškio įsirengė du didelius įtvirtintus bunkerius, kuriuos pavadino Margio ir Kauno bunkeriais. Taip buvo įgyvendinamas partizanų „Panteros“ planas, kuriuo numatyta Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas ir ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves.
Tai buvo dideli bunkeriai (Margio bunkeris buvo 8×6 m dydžio, Kauno – 8×10 m dydžio) su rąstinėmis sienomis ir lubomis, šaudymo angomis. Margio bunkeris buvo užbertas metriniu sluoksniu žemės, o Kauno bunkeris buvo su žeminę supančiais apkasais.
Bunkeriai buvo uždengti samanomis ir apsodinti eglutėmis. Partizanai buvo ginkluoti ne tik šautuvais, bet ir kulkosvaidžiais. Bunkerių sumanymus paruošė gen. št. aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas (1900–1946), o dviem įsikūrusiems būriams po maždaug 60 žmonių vadovavo Apolinaras Juršys-Vytenis (1913–1945) ir Antanas Krinickas-Romelis (1918–1948).
1945 m. kovo 11 d. partizanus apsupo apie 500 okupantų karių
Iš pradžių jie puolė Kauno bunkerį ir, nors ten buvę partizanai atmušė pirmąsias atakas, stovykla ir bunkeris liko apsupti.
Didžioji dalis iš apsupties išsiveržė ir liko kautis keliolika partizanų. Margio bunkerį gynę partizanai atėjo į pagalbą Kauno bunkeriui. NKVD sužinojusi apie antro bunkerio egzistavimą apsupo ir jį. Visi Margio bunkeryje buvę Vytenio būrio partizanai nutarė kautis. Kautynės vyko iki vakaro.
Vakarop partizanus parėmė atskubėję apie 300 Tigro rinktinės partizanų. Šie prasibrovė iki Margio bunkerio ir bandė išvesti apsuptuosius, bet apsuptieji nepažino saviškių ir atidengė ugnį. Atėjusiems į pagalbą partizanams teko atsitraukti. Pagal kitas versijas, iš apsupties kovos draugus turėję išvesti partizanai pamanė, kad jau per vėlu, todėl atsitraukė.
Okupantai taip pat atsitraukė, bet taip pat ir išsikvietė pastiprinimą iš Utenos ir Švenčionių. Jie prašė iš bazių ne tik žmonių, bet ir minosvaidžių, prieštankinių granatų, kad galėtų išsprogdinti bunkerius. Suplūdo apie 2000 sovietų kareivių. Prasidėjo naujas mūšio laikas.
Priešinęsi partizanai į bunkerius įmestas granatas išmesdavo lauk ir jos sprogdavo tarp priešų. Vakarop NKVD kariams bunkerius pavyko išsprogdinti.
Nelygioje kovoje žuvo
Tigro rinktinės štabo karys Vladas Vaitkevičius-Kirvis, būrio vadas A. Juršys-Vytenis ir daugiau kaip pusšimtis jo būrio kovotojų. Žuvo ir Kauno bunkerio bei pastiprinti atskubėjusių partizanų, tarp kurių buvo ir rinktinės štabo viršininkas Zenonas Jasaitis-Ūdras.
Lietuvos laisvės kovotojų palaikus stribai išniekino suguldydami Švenčionių miesto aikštėje. Vėliau kūnus užkasė prie Cirkliškio dvaro.
Skaičiuojama, kad didelėse kautynėse galėjo žūti apie 70 partizanų. Dideli buvo ir sovietų nuostoliai – anot liudininkų, apie 300 žuvusių, tarp kurių buvo ir keturi NKVD karininkai. Nors šie nuostoliai partizanams buvo skaudūs, tačiau nebuvo pražūtingi. Štabas persikėlė į Antanų mišką, būriai ir kuopos tęsė Lietuvos laisvės kovą kituose rajonuose.
Plačiau apie Kiauneliškio kautynes – istorikų Rūtos Trimonienės ir Gintaro Vaičiūno skelbimuose, kuriuos galite rasti čia ir čia.
Vertingi yra ir Kiauneliškio mūšio liudininko partizano Jono Aldusevičiaus prisiminimai.
