Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Sesuo Jadvyga Bartoševičiūtė-Lėckienė (1917 – apie 1994) buvo pirmasis vaikas Adomo Dominyko Bartoševičiaus ir Magdalenos Marčiukaitytės-Bartoševičienės šeimoje.
Ji baigė pradžios mokyklą ir Žemės ūkio mokyklą Balbieriškyje. Ištekėjo už Kosto Lėcko. Gyveno Nemajūnuose, vaikų nesusilaukė.
Jadvyga buvo pamaldi, turėjo gražų balsą, giedojo bažnyčios chore. Gal kokiais 1949 metais brolis Adomas paliko Jadvygai paskaityti savo partizaniškų dainų sąsiuvinį.
Jadvyga jį pasidėjo ant stalo, matyt, planavo netrukus skaityti. Vyras kažką išgirdęs lauke tik žvilgt pro langą – rusai. Sąsiuvinį sviedė į degančią krosnį ir nuėjo atidaryti durų.
Tą kartą viskas baigėsi laimingai. Pokariu kiek galėdami ir Jadvyga, ir jos vyras Kostas padėjo mums – mamai, jaunesniems broliams ir seserims.
Sesuo Jadvyga sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir labai džiaugėsi, nors tuo metu jau sirgo. Ją slaugė sesuo Janina.
Mes visos keturios seserys (Jadvyga, Janina, Onutė ir aš, Zita) susitarėme, jog kai sugrąžinsime tėvelio žemę, ji nebus išsidalinta ir bus pasistengta atstatyti Panemunio dvaro gyvenamąjį namą, atkurti ūkį.
Sesuo Janina Bartoševičiūtė-Lėckienė (1923–2010) kaip ir visi mūsų šeimos vaikai krikštyta buvo Nemajūnų bažnyčioje, jos krikšto motina buvo dvarininko Bielskio žmona.
Bažnytinėse knygose Janinos pavardę užrašė sulietuvintą – Bartušaitė, bet vėliau sesuo atkūrė savo pavardės formą pagal kitų šeimos narių. Janina baigė Nemajūnų pradžios mokyklą ir dirbo tėvų namuose.
1946 metų pradžioje ištekėjo už Petro Lėcko. Sesers Janinos vestuves prisimenu (man buvo aštuoneri), jos vyko dar mūsų gražiuose senuose namuose.
Svetainėje buvo šokama ir man kažkas numynė koją. Tada brolio Adomo draugas Pranas Sadauskas, būsimas partizanas Perkūnas, paėmė mane ant rankų ir šoko su manimi, pasakęs, jog jis palauks, kol aš užaugsiu, ir tada mane vesiąs.
Po vestuvių sesuo Janina su vyru apsigyveno Nečiūnuose. Labai daug padėjo Lietuvos partizanams, šelpė maistu, drabužiais. Pas ją į sodybą užsukdavo partizanai nusiprausti, pasikeisti drabužių, pavalgyti, vaistų ir tvarsliavos.
Ji yra padėjusi ne vienam sužeistam laisvės kovotojui: mūsų broliui Adomui, Pranui Šiugždiniui-Dragūnui, pusbroliui Jonui Beinaravičiui-Vėjui, partizanui Radvilai.
Ne tik Janina, bet ir sesuo Jadvyga bei mano mama karpė savo austas drobes, kai partizanams reikėdavo marškinių, autkojų į batus, tvarsčių. Janinos Lėckienės namuose ne kartą vykusios kratos.
Kartą Janina pirtyje, kur neseniai maudėsi partizanai, buvo pridžiovusi išskalbtų jų drabužių, ant stalo ten buvę ir maisto likučių, o sodybą užgriuvo stribai. Laimė, kad tie nesumanė apieškoti toliau nuo sodybos stovėjusios pirties…
Rojaus pievoje tarp tankių, susiraizgiusių krūmynų buvo įrengtas didelis bunkeris. Jis buvo ganai giliai, apie dviejų su puse metrų gylyje, sienos, lubos ir grindys iš uosinių rąstelių, šonuose įtaisyti gultai.
Sesuo Janina įdėdavo į pintinę maisto, švarius baltinius Adomui ir aš nešdavau į bunkerį. Atėjusi pastuksendavau užkulniu į eglaitę sutartinį ženklą.
Partizanai atidarydavo slėptuvės dangtį ir aš nusileisdavau kopėčiomis žemyn. Grįždama stengdavausi kuo daugiau prisirinkti ūmėdžių, imdavau iš eilės visas, kad tik greičiau jomis užkločiau pintinėje esančius daiktus.
Ne kartą žmonės mane sutikę stebėdavosi, kaip aš tokia nedidukė prirenku pilną didžiulę pintinę grybų. Po kurio laiko kažkas pranešė valdžiai, jog toje vietoje gali slėptis miškiniai.
Laimei, kad partizanai spėjo pasitraukti, kol prasidėjo krėtimas. Bunkerio nesurado, bet apylinkėse jau pasidarė nesaugu. Vėliau ta vieta visa apaugo mišku, o šiuo metu buvęs miškas iškirstas, kelmai išrauti ir tikriausiai bunkerio likučiai sunaikinti.
Pokario metais Janinos ir Petro Lėckų namus stribai galėdavo užgriūti bet kada. Kaip jau minėjau, 1947 metais, kai mama, neįvykdžiusi pyliavų normos slapstėsi, ji trumpam užsuko pas Janiną.
Netrukus prisistatė stribai bei enkavėdistai. Tada ne tik mamą areštavo, bet nusiaubė ir Janinos namus. Iš jos namų Nečiūnų kaime po kratos išgabeno senelio Vaclovo Bartoševičiaus portretą, kuriame jis pavaizduotas apsivilkęs Prancūzijos kariuomenės kariškio apranga.
Stribai norėjo paveikslą vietoje sunaikinti, tačiau enkavėdistų vyresnysis juos sudraudė. Su kitais ant sienų kabėjusiais paveikslais, nuotraukomis, dokumentais stribams vyresnybė leido elgtis, kaip tie panorėjo.
Ant sienos šalia portreto kabojusį įrėmintą senelio Prancūzijoje gautą apdovanojimo raštą, Švč. Mergelės Marijos paveikslą, mano tėvų portretą stribai vieną po kito nukabino, tėškė ant grindų ir sutrypė kojomis.
Kada iš mūsų ar Janinos namų dingo tėvelio Adomo Dominyko portretas, jau nebeprisimenu. Jame tėtis buvo pavaizduotas maždaug aštuonerių metų amžiaus, su smuiku, aprengtas juodu aksominiu kostiumėliu, baltais marškiniais.
Išsaugotą mažesnę tėvų nuotrauką apie 1994 m. Kaune daviau profesorei (pavardės neprisimenu), kuri domėjosi pokario metų istorija, kad ši galėtų pasidaryti fotografijos kopiją.
Kitoje nuotraukos pusėje buvau užrašiusi: „Nuotrauką prašau grąžinti“. Deja, profesorė numirė, o artimieji jos archyvus išvežė į sodo namelį ir ten kiek pabuvusius sudegino.
Buvo dar viena „juoda“ diena Janinos namuose, kai pas ją apsilankė profesoriumi prisistatęs vyresnio amžiaus vyriškis su palydovais. Jis sakėsi pažinojęs mūsų tėvelį, lankęsis pas mus Panemunio dvare.
Dabar jis rengiantis muziejuje parodą ir norintis iš Janinos pasiskolinti senovinių daiktų, kuriuos pasibaigus parodai grąžinsiąs. Janina sutikusi, o kas jai ir bebuvo daryti.
Taip iš Janinos namų buvo išvežti XIX amžiaus baldai: du žalia gelumbe aptraukti foteliai, raižiniais papuošta komoda, mažas dailus stalelis ir likę po gaisro nesudegę senelio gydytojo knygos, nuotraukų albumas. Ir iki šių dienų taip ir neišsiaiškinome, kas buvo iš tiesų tas profesorius, kur yra tie baldai.
Labiausiai gaila albumo ir knygų, nes tai didžiausios šeimos relikvijos. Galbūt tarp tų knygų buvo senelio Vaclovo Bartoševičiaus prancūzų kalba parašytas ir Paryžiuje išleistas medicinos vadovėlis.
Galėjo ten būti ir senelio brolio Adomo Dominyko Bartoševičiaus Lvove leistų knygų XIX amžiaus pabaigoje. Knygos buvo prancūzų ir lenkų kalbomis, aš jas vaikystėje esu varčiusi, kai norėjau išsikirpti paveiksliukų, bet sesers Janinos buvau išbarta, kad niekada taip nedaryčiau.
Jeigu tos istorinės vertybės yra išlikę kokiame muziejuje, gal tyrinėtojai kada nors išsiaiškins tų eksponatų kilmę.
Kokioje baimėje pokariu gyveno Janina ir jos šeima rodo ir toks įvykis. 1950 metų rudenį nugirdusi, kad gali vykti trėmimai, savo trejų metukų sūnelį Geraldą ir mane, savo trylikametę seserį, nusprendė paslėpti miške.
Mus šiltai aprengė ir vakarop išvedė į mišką. Atvedusi užkūrė laužą ir liepė prie jo būti. Naktį susiglaudę su Geraldu užmigome, o ryte prabudusi pamačiau, kad mano gražieji juodi kailinukai apsvilę, o balti jų rankogaliai purvini. Labai gailėjau tų kailinukų.
Atėjusiai mūsų namo parsivesti Janinai visą kelią priekaištavau, jog nusibodo tas slapstymasis, tas tampymas po visur, geriau jau mane ištremtų.
Nelaimingą valandą tada kažkas timptelėjo už liežuvio. 1952 metais, viduržiemį, mane su septyniolikmete seserimi Onute išvežė…
Geros širdies buvo mano sesuo Janina ir svainis Petras. Išaugino du sūnus Geraldą ir Algimantą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Algimantas Lėckas dirbo krašto apsaugoje 16 metų.
Sesuo Janina mirė 2010 metais. Nei ji, nei jos vyras, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, nesikreipė, kad jiems būtų suteiktas partizanų rėmėjų ar ryšininkų vardas, nors tikrai buvo ir yra to vardo verti.
(Bus daugiau)
I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia.
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė
