Iš istorijos yra žinoma, jog Tėvynės meilė prasiveržia sunkios priespaudos metais, kuri būna primetama okupantų. Tokių pavyzdžių randame ir Lietuvos istorijoje, kai tikrieji savo tėvynės patriotai sunkiu jai metu, už jos laisvę aukojo patį brangiausią savo turtą – gyvybes. Tarp tokių buvo ir buvęs Lietuvos kariuomenės karo lakūnas, pokario laisvės kovų dalyvis, paskutinės partizaninės periodinės spaudos leidėjas ir paskutinis tos kovos kovotojas, su ginklu rankose žuvęs nelygioje kovoje – Konstantinas Liuberskis-Žvainys (1916-1969).
Kas buvo šis, palyginti mažai kam Lietuvoje dar žinomas partizanas ir kuo jo kova išsiskyrė iš kitų jo ginklo brolių kovotos kovos prieš savo Tėvynės pavergėjus, pabandysiu atsakyti šioje apybraižoje.
K. Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. ūkininkų Emilijos ir Mikalojaus Liuiberskių šeimoje, anuometiniame Žagarės valsčiui priklausiusiame Stungių kaime, dabartiniame Joniškio rajone.
Kaip daugelis tos kartos lietuvių vaikų, taip ir Liuberskių Kostukas, nuo mažens buvo auklėjamas Dievo ir Tėvynės meilės dvasia. Tad nenuostabu, kad pradėjęs lankyti Žagarėje veikusią „Saulės“ draugijos išlaikomą progimnaziją, joje buvo jau tautiškai susipratęs. Besimokydamas, be pagrindinių mokslo žinių jis ėmė domėtis sportu, technika bei kitomis mūsų krašte pradėjusiomis populiarėti naujovėmis. Visa tai nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo prieinama. Tad paskutiniaisiais šioje mokykloje mokymosi metais K. Liuberskas ne vienam buvo teigęs, kad ateityje ketina tapti lakūnu.
Būdamas uoliu ir pareigingu mokiniu, gerais pažymiais 1930 metų pavasarį, K. Liuberskis baigė progimnaziją. Vienerius metus praleidęs tėvų namuose, 1932 m. gegužės 1 d. jis buvo priimtas į Kauno Karo Aviacijos Mokyklos Puskarininkių skyrių, o jį be sunkumų 1934 m. lapkričio 1 d. baigęs, buvo paskirtas į tarnybą Zokniuose. Apie tarnybą savo atsiminimuose K. Liuberskis rašė:
„…Laimingi tuomet raižėme žydrąją Tėvynės padangę iš Anglijos pirktais „Glosta Gladiator“ naikintuvais. Kiek aš tuomet patyriau nuostabaus džiaugsmo ir laimės per tuos aštuonerius karo aviacijoje tarnautus metus! Kiek įvairiausių „kringelių“ ir keisčiausių vingių tekdavo suprakaitavus atlikti ten, oro platybėse, kur atrasdavau tai, kas vadinama teisinga figūra, aukštąja pilotažo oro akrobatika. Dangaus mėlynė tarp baltų kaip pūkas debesėlių greitai, lyg paukštis skraidančioje mašinoje, prie dusliai burzgiančio motoro daug, neapsakomai daug laimingiausių lyg perlas žėrinčių valandėlių pergyveno mano jauna širdis…“ (1)
Pravartu pažymėti tai, jog K. Liuberskis vyresnių vadų buvo gerbiamas ir ne kartą buvo skatinamas. Kad buvo pavyzdingas tarnyboje, įrodo tai, kad jam 1935 m. rugsėjį teko dalyvauti Kaune vykusioje aviacijos šventėje, o 1936 m. gegužės 24 d. karo aviacijos šventėje skraidė lėktuvu Ansaldo A 120, demonstruodamas eskadrilės rikiuotėje aerodromo ir kitų taikinių puolimą.
1937 m. birželio mėnesį baigus aklojo skraidymo mokymą, K. Liuberskiui buvo suteiktas pirmos eilės lakūno vardas, 1938 m. birželį teko dalyvauti Kaune vykusiuose karo aviacijos dienos skraidymuose, o 1939 metais perkeltas tarnauti į 5-ąją naikintuvų eskadrilę, tų pačių metų lapkričio 1 d. Vilniaus grąžinimo Lietuvai proga teko parado metu skristi į Vilnių. 1940 metais K. Liuberskiui buvo suteiktas viršilos laipsnis.
Atgavus istorinę Lietuvos sostinę, artėjo daug didesni ir skausmingesni Lietuvai praradimai. Apie tai savo atsiminimuose K. Liuberskis rašė:
„1940 metų pavasaris išaušo taip pat malonus ir šiltas, taip pat išjudino gamtą. Bet Lietuvos žemė kažkodėl nelinksma skleidė gležnučius medžių lapelius, kažkodėl ir gėlės nuliūdusios pievose žvalgėsi kažko nesuprasdamos, laukdamos“. (2)
O laukti ilgai nežinios neteko. Ji Lietuvos nepriklausomybei ir Tėvynės laisvei atėjo netikėtai ir skausmingai. Ką anuomet teko išgyventi daugumai lietuvių, o ypač karių, apie tai K. Liuberskis savo atsiminimuose rašė:
„Vieną dieną, visai nelauktai, raštinė gavo telefonogramą apie tai, jog pažeista oro erdvė – mūsų žydrąja padange skrenda raudonųjų valdovų pasiųsti daugiamotoriai transporto lėktuvai, lydimi naikintuvų. Įsivyravo mirtina tyla. Tai buvo tyla prieš baisią audrą, prieš kruvinąsias kautynes už lietuvių laisvosios žemės ir jos padangės pažeidimą.
– Eina vadas, – kažkas žvelgdamas pro langą, sutrikdė nemalonią tylą. – Eime pas jį! – pasiūlė kitas balsas. Pakilę būreliu išsiveržėme iš raštinės, skubėjome prie vado, kuris ėjo iš krautuvėlės pro gėlių klombas. Ėjo kiek pasikūprinęs, lėtu, pavargusiu žingsniu. Matyt, paskutiniųjų dienų nemalonūs įvykiai šį dar jauną, tvirtos dvasios vyrą prislėgė, pasendino.
– Tamsta vade, reikia jau kilti, reikia pasitikti, jau raudonieji gremėzdai virš mūsų žemės skrenda! Reikia skubėti, kiekviena minutė brangi… Dar kol į aukštį pakilsime… – apstoję savo numylėtą vadą aiškinom paskubom, karštai, vienas labiau už kitą norėdami įtikinti duoti leidimą skristi. Bet šį kartą mūsų vado veidas buvo supliuškęs, miglotas akių žvilgsnis įbestas į tolėliau esantį garažą, o jo balsas kalbant buvo keistas, netvirtas.
– Taigi, reikėtų, vyrai! – su kažkokia širdgėla sunkiai ištarė jis. – Aišku, jog mes privalėtume grumtis. Bet dabar… Šis paskutinis jo „bet dabar“ kažkokiu blogu nujautimu nusmelkė širdis.
– O dabar kas?! – beveik visi vienu balsu paklausėme savo eskadrilės vado.
Jis iš lėto liūdnai užbaigė: „Dabar… Dabar nekilsime, neskrisime ir nepasitiksime!..“
Mūsų rankos lyg nutirpusios nutįso žemėn, o širdyse pajutome didelę skriaudą, pažeminimą, įžeidimą ir keistą vis labiau didėjantį sunkumą.
– O kodėl nekilsime?.. – puskarininkio Žadeikio balse suvirpėjo pagieža. Vadas žvilgtelėjęs į kalbantįjį ir į mus visus, suprato, kaip sunkiai išgyvename pirmąjį pamintą orumą, pirmąjį nepriklausomybės pažeidimą.
– Mums, kaip visuomet, taip ir šią sunkią minutę, reikia klausyti aukštesniosios vadovybės, kariuomenės štabo, prezidento nurodymų bei įsakymų, – pasakė vadas, liūdnai pro mus žiūrėdamas į geltoną štabo pastatą.
– Šią minutę mes įsakymo kilti neturime, ir būkime pasirengę, gal ir sulauksime, – kažkaip neįsitikinęs užbaigė ir nuėjo į savo kabinetą
Laukėme… Nerasdami iš nekantrumo vietos, trynėmės angaruose, slankiojome po raštinę, kiemą, skaityklą, o sunkios, įtemptos minutės slinko lėtai, virsdamos mums valandomis, paromis…
Pagaliau… Pagaliau sulaukėme. Sulaukėme ne leidimo skristi. Bet… raudonųjų gremėzdų. Iš pradžių išgirdome duslų, lyg išklerusio traktoriaus motoro burzgėjimą, o vėliau toli horizonte pamatėme juodą, mažytį tašką, kuris vis didėjo ir didėjo. Po pirmojo lėktuvo pasirodė antras, trečias, ketvirtas, o vėliau – daugybė juos lydinčių naikintuvų. Transportiniai gremėzdai, atgabenę kiekvienas po 40 kareivių, lėtai suko ratu apie mūsų aerodromą.
– Ui, o kaip lėktuvas atrodo? – išgirdau šalia savęs pas mus tarnavusio žydo Jokūbo Savičiaus balsą.
– Taigi panašūs į varnus, – neatsigręžęs atsakiau piktai.
– Ui, o vis dėlto gerai, kad nekilote, dabar kur nors negyvi gulėtumėt! – vis dar girdėjau pašonėj kalbant.
– Verčiau būtume buvę gulėti, negu tai regėti, – išgirdau susierzinusį psk. Mikalausko balsą.
Štai, štai jau pirmas atskridęs raudonasis gremėzdas, pirmasis svetimas lėktuvas be mūsų vadovybės sutikimo ir leidimo tupia į mūsų mielą Zoknių aerodromą. Sunkiai, labai sunkiai atsimušė didžiulio lėktuvo ratai į mano širdį, kai pasišokinėdami riedėjo lygia aerodromo pieva. Taip, tai buvo neužmirštama, baisi akimirka. Mus paėmę be kovos, paprastai, kaip viščiukus, Po pirmojo tupė antrasis, trečiasis, ketvirtasis… O po jų – naikintuvai. Nutūpusios, užėmusios aerodromą mašinos išsidėstė pakraščiais, budėjo žvalgai ir oro šauliai prie kulkosvaidžių.
Raudonieji, užgrobę mūsų aerodromą, saugojo, kad jiems grobio kas neatimtų. Grupė atskridusių sovietų karininkų sugriuvo į štabą, į pulkininko Liorento kabinetą. Visi angarai ir dirbtuvės buvo uždaryti ir užplombuoti. Atėmė lėktuvus, begėdiškiausiu būdu išmušė ginklus iš rankų. Tapome menkaverčiais žmogeliais, mums keliai į erdves, į plačiąsias dangaus mėlynes buvo uždaryti“. (3)
1940 m. rugpjūčio 28 d. K. Liuberskis, jau Lietuvoje šeimininkaujant sovietiniams okupantams, buvo apdovanotas lakūnų garbės ženklu – „Plieno sparnai“, kuris buvo lakūnų pasididžiavimu, o jau spalio 28 d. buvo atleistas iš sovietų valdžios naikinamos Karo aviacijos. Kaip visa tai vyko, savo atsiminimuose K. Liuberskis rašė:
„Pagaliau mūsų įgulos drumzlinosios padugnių nuosėdos pradėjo veržtis į viršų. Jos, drumzdamos iki šiol buvusią ramią karišką tvarką bei drausmę veržėsi kunkuliuodamos, įšėlusios į paviršių. Pirmučiausia mūsų įguloje eiliniu tarnavęs žydas Jokūbas Savičius pasidarė politrukas. Puskarininkis Vytautas Briedis buvo pasiskyręs sau štabo karininko pareigas. Jaunesnysis puskarininkis Kazimieras Butkus ,,sovietskų informacijų“ portfeliu nešinas pradėjo mus politiškai „šviesti“.
Puskarininkis Stanislovas Lapinskas užmezgė kažkokį slaptą ir gal net per daug slaptą pažintį su atėjūnais karininkais. Mūsų ankstesnieji karininkai, įgulos viršininkas pulkininkas Liorentas, majoras Namikas, majoras Masys ir kiti kažkur nepastebimai pranyko.
Įgulos vado pareigas toliau ėjo kapitonas Buvarauskas. Kai tik burliokai įsiveržė į Zoknių aerodromą, mūsų skraidymai nutrūko, prie lėktuvų prileisdavo tik motorus išbandyti ir tai tik su didžiausiu atsargumu bei sekti mus. Šis nuolatinis mūsų neįprastas sekimas, nepasitenkinimas, kiekviename žingsnyje tylus niekinimas erzino iki pasiutimo. Visų nuotaika buvo baisiai bjauri, norėjosi iš tos šlykščios marmalynės kuo skubiau ištrūkti.
Pagaliau visi atsikvėpėm lengviau. Vieną popietę iš Kauno automašinėle atvažiavo aviacijos viršininkas majoras generolas Antanas Gustaitis. Mes visi nudžiugome, vildamiesi, jog šis puikus vyras, iki šio mums buvęs tikras tėvas dabar ištrauks mus iš tos baisios prarajos. Susirinkus mums visiems į klasę, jis ilgai tylėdamas nervingai pirštais barškino stalą. Buvo matyti, jog jam sunku pradėti kalbą. Pagaliau mirtinoje tyloje pasigirdo liūdnas balsas.
– Taigi matote, aš jus visus atrinkau iš geriausiųjų geriausiuosius ir pasilikau karo aviacijos tarnyboje. Turiu pasakyti, jog buvau jumis patenkintas… – Čia generolas Gustaitis trumpai sukosėjęs nustojo kalbėti. Jo gražus, mielas veidas, matyt, daugelio nemigos naktų išvargintas, buvo apsiblausęs, skausmingas. Jis kurį laiką patylėjo. Pagaliau ryžtingai pasakė tai, dėl ko atvažiavo.
– Ir dabar štai prigyvenome tokį mums visiems skausmingą laikotarpį, jog aš jus visus privalau iš karo aviacijos tarnybos atleisti. Šiandien jūs visi tarnaujate paskutinę dieną Lietuvos karo aviacijoje!.. Likite sveiki!.. – Sunkiai, liūdnai užbaigęs, jis pakilo ir lėtu žingsniu išėjo.
Graudus buvo šis išsiskyrimo momentas. Palengvėle išslinkę į kiemą dar matėme, kaip, burliokų lydimas, mūsų aviacijos tėvas įsėdo į mašinėlę ir pradingo vieškelio dulkių sūkury.
Kitą dieną prasidėjo Zoknių perdavimas sovietų įgulai. Visokiausių komisijų, specialistų ir pakomisijų grupės zujo po angarus, štabą, ūkio kuopą, krautuvę, kareivines ir kitur, kur buvo nors trupinėlis valdiško turto.
Pagaliau įgudusių plėšikų gauja iš ūkio kuopos vado kapitono Karaliaus perėmė visą Zoknių įgulos kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kibo ir į mūsų nugaras. Visus sušaukė į sandėlį, Raudonieji vagys skaitydami ūkio knygas, plėšė nuo mūsų nugarų striukes, batus, kombinzonus, pašalmius, akinius ir visą kitą, kuo mus valdiškas sandėlis buvo aprūpinęs. Nuo mūsų nuplėštus rūbus kitam sandėlio gale skubiai vilkosi raudonieji karvedžiai.
Garbė Dievui Tėvui, dar ir šiandien džiaugiuos, kad jie nepaskaitė už gautus rūbpinigius pirktas mūsų uniformas valdiškomis, tai dar, ko gero, būtų tekę mums iš Zoknių išeiti tokiems, koks kadaise rojaus saulės spinduliuose šildėsi Adomas…
Apiplėšti, pažeminti ir išjuokti ėjome iš sandėlio. Giliai įžeistos širdys liūdėjo, sunkiai kentė…
Prieš važiuodami į namus, visi paskutinį kartą susirinkome angaruose, slankiojome tarp lėktuvų. Kaip čia miela, sava…
– Paskutinį kartą… Paskutinį… – dejavo kažkas gailiai.
Prieinu prie savo brangiojo draugo „Gloser Gladiator 712“. Kiek mes ten aukštai tylioje erdvių mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek be galo brangių, niekad neužmirštamų, lyg vėjas laisvų valandėlių mudu drauge išgyvenom ten aukštai, tarp debesėlių? Kiek daug kartų mudu, drauguži, girdėjom klaikų mirties juoką, matėme jos kaulėtą veidą? Taip, taip, sujungė mus, brolyti, erdvė, sujungė neišskiriamai, amžiams. O dabar?.. Dabar reikia skirtis…
– Iš lėto įlipęs atsisėdau kabinoje. Paskutinį kartą žiūrinėjau aukščio, greičio apsisukimų rodykles, kompasą. Patikrinau benziną, – pilnas bakas. Taip… Taip visuomet prieš skridimą. Sukinėjau vairus, jie gležni, lyg raumenys nustoję jėgos. Taip, drauguži brangiausias, mums trūksta erdvės. Trūksta… Be jos mes bejėgiai…
– Sunkiai šnabždu, glostydamas vairalazdę. Ateis diena, broluži, kai raudonieji prūsokai vėl turės grįžti į savo plyšius. Aiškinau karštai savo sidabrinių erdvių bičiuliui. Tuomet vėl susitiksime ir laisvi ūžtelėsime aukštyn. Netikėtai, patsai to nejausdamas, pasilenkiau ir pabučiavau vairalazdę. Lik sveikas! Iki pasimatymo!..
Susijaudinęs lipau iš kabinos. Nueidamas dar kartą atsigręžiau į savo brangųjį erdvių draugą. Pilkoje angarų prieblandoje jis stovėjo išdidus, skaidriai žibėdamas sidabru. Susigraudinusi širdis krūtinėje peršėjo. Mačiau kaip ir kiti lakūnai sukinėjosi apie savo lėktuvus.
Pagaliau visi susirinkome į sunkvežimį ir išriedėjome pro aerodromo vartus paskutinį kartą…“ (4)
Neilgai Lietuvoje, remdamiesi teroru anuomet šeimininkavo sovietai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos – Vokietijos karui, sovietai netrukus buvo išvyti iš Lietuvos. Tuo tarpu ankstesnį okupantą pakeitęs naujasis, taip pat Lietuvai nieko gero nežadėjo. Tą suprato ir K. Liuberskis, kuris kartą Žagarėje sutiktam savo bendraamžiui bei bendraminčiui Tadui Dantai sakė:
„…Tausokite jėgas. Pasauliniai budeliai Stalinas ir Hitleris nusilps, atkursime Lietuvą“. (5)
Vokietmečiu K. Liuberskis apsigyveno Šiauliuose, kur dirbo vietos finansų inspekcijoje ir tą darbą dirbo iki tol, kol su fronto banga sovietai vėl įsiveržė į Lietuvą. Tai lietuviams buvo neramus laikotarpis. Daug pirmosios sovietų okupacijos nesunaikintų lietuvių šviesuolių bei karininkų, patyrusių tautos naikinimą ir sovietinį terorą, traukėsi į Vakarus, palikę savo gimtą kraštą vargams ir kančioms.
Kiti liko joje kęsti visas jų laukiančias negandas, Dar kiti, suklaidinti sovietų propagandos, sovietų laukė kaip išvaduotojų, nes jiems jų valdžia atrodė esanti „vargšų užtarėja“. Tačiau nemaža dalis likusių Tėvynėje, ruošėsi nuožmiai kovai su sovietiniais okupantais, savo namus keisdami į miškingas vietoves. Apie tai Vytautas Alantas rašė:
„…Kalbant simboliškai, mums Tėvynės meilės žiedai išsiskleidė ne kur padangėse, ne kažkurių dievybių pašonėse, bet senosiose Lietuvos giriose…“ (6)
Grįžtant atgal, pravartu pažymėti tai, jog nežinia kokių anuomet ateities planų turėjo K. Liuberskis, bet šiandien yra žinoma tai, jog jis niekur iš savo Tėvynės nė neketino trauktis, o Raudonajai armijai įsiveržus į Lietuvą ir slenkant pirmyn, jis antrąją sovietinę okupaciją pasitiko gyvendamas tėviškėje. 1944 m. rugpjūčio 17 d. Vokietijos kariuomenei kontratakavus Raudonąją armiją, Žagarės miestelis virto karo lauku.
Tuo metu, nežinia iš kur ir kur einant tarp Naujosios Žagarės bažnyčios ir dvaro parko K. Liuberskiui, sprogus minosvaidžio sviediniui, viena jo skeveldrų sužalojo jam koją. Tad vėl netrukus grįžus sovietams, sužeidimą K. Liuberskiui teko gydytis Raudonosios armijos karo lauko ligoninėje.
Tiek pirmosios, tiek ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiais, dauguma lietuvių patyrė atėjūnų ir jų talkininkų persekiojimus bei terorą. Ypač buvo persekiojami tėvynėje likę lietuviai, kurie bent kokį nepalankumą reiškė sovietams. Pirmiausia buvo persekiojami tie, kurie lietuviškose valdžios įstaigose vokietmečiu dirbo administracinį darbą. Tad į tą kategoriją pateko ir K. Liuberskis, kuris, vengdamas persekiojimo ir galimų represijų, kartu su motina 1945 metais išvyko gyventi į Vilnių.
Kaip daugeliui lietuvių, taip ir K. Liuberskiui anuomet sostinėje buvo neramus gyvenimas, nors pradžioje sekėsi įsitvirtinti neblogai, kur pavyko pastovų darbą gauti Šv. Jokūbo ligoninėje. Tačiau manydamas, kad čia ras ramybę, jis klydo, nes buvo atpažintas saugumo agentų. Vengdamas galimo persekiojimo, K. Liuberskis nusprendė persikelti gyventi arčiau tėviškės.
Apsigyveno anuometiniam Žagarės rajonui priklausiusiame Ramoškių kaime, Norvaišų sodyboje. Tenai gyveno niekur niekam neužkliūdamas, tik dirbdamas žemės darbus bei tvarkydamas ūkio reikalus.
Manydamas, kad čia, atokioje kaimo vietovėje, galės gyventi ramesnį nei kur kitur gyvenimą, K. Liuberskis klydo. Saugumas, išsiaiškinęs jo praeitį vokietmečiu, nė neketino palikti ramybėje. Ramų gyvenimą vieną 1950 m. balandžio mėnesio dieną K. Liuberskiui sutrikdė trys iš Žagarės atėję stribai, kurie jį sulaikę ėmė varyti į Žagarės saugumo būstinę. Tačiau supratęs, kas gali jo ateityje laukti, pakeliui pabėgo.
Sulaukęs tinkamo momento, kai kartu su juo pasiliko tik vienas stribas, griebęs nuo žemės akmenį, trenkė juo tam lietuvių tautos išgamai per galvą ir, paėmęs iš netoliese žemę ariančio ūkininko arklį, jis nesunkiai netrukus pasiekė netoli Juodeikių (dabartinis Joniškio rajonas) esančius pelkėtus Tyrelio miškus.
Tas kraštas nuo 1948 metų priklausė Prisikėlimo apygardos, apėmusios Akmenė-Kruopiai-Žagarė-Joniškis-Gruzdžiai-Šiauliai-Linkuva-Pakruojis-Radviliškis-Šeduva-Tytuvėnai-Ariogala-Kėdainiai-Vilkija teritoriją. Dabartinių Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Šiaulių ir Radviliškio rajonų apylinkių teritorijose veikė Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinė. Ji buvo suskirstyta į tris padalinius, vadinamus tėvūnijomis: apie Joniškį veikusią Tautvydo, apie Gruzdžius, Šakyną, Papilę – Simono Daukanto, apie Skaistgirį, Žagarę ir Kruopius – Juozapavičiaus.
Pirmosios antisovietinio pasipriešinimo organizacijos kovai prieš sovietinius okupantus Joniškio krašte pradėjo kurtis jau 1945 metų pavasarį. Tuo pat metu buvo atkurta ir fronto bangos išblaškyta Lietuvos Laisvės Armijos (toliau LLA) organizacija, kuri buvo įkurta 1943 metais ir kuriai šiame krašte vadovavo Alfonsas Vaišvila ir Stasys Keras.
LLA atsikūrė iš dviejų židinių: Buivydžių kaimo ir patriotiškai nusiteikusio Kriukų miestelio jaunimo. Buivydžių grupei vadovavo buivydiškis gimnazistas Alfonsas Kutkus. Jos veikloje dalyvavo Kazys Našliūnas ir Julius Mačiulis iš Buivydžių, Ignas Ramonas, Vidmantas Špinkus iš gretimų kaimų ir kiti. Visi jie buvo dar Joniškio gimnazijoje besimokantys.
Šiauliuose kriukiečius organizacijon subūrė ir kurį laiką jiems vadovavo Raimondas Vaškevičius. Šiai organizacijai priklausė Leonas Lėbedis, Algimantas Venslauskas, Jonas Kiršanskas, Bonifacas Leveika ir kiti. Vėliau B. Leveika ėmė vadovauti šiai organizacijai. Organizacijos įkūrėjai ir čia buvo gimnazistai, besimokę Šiaulių gimnazijoje. Abi šios LLA organizacijos palaikė ryšius tarp Martyno Kliausiaus-Tautvydo suburtų ginkluotų laisvės kovotojų būrių ir LLA Šiaulių apygardos štabo. I. Ramonas ir J. Mačiulis perspausdindavo ir platindavo partizanų laikraštėlį „Laisvės varpas“. Ir nors 1945 metais LLA organizacija Joniškyje dar veikė, bet po pirmųjų nesėkmių jos aktyvumas pastebimai sumažėjo. (7)
Pirmieji ginkluoto pasipriešinimo atvejai prieš sovietinius okupantus užfiksuoti jau 1945 m. balandžio 18 d. Tą dieną tarp Joniškio valsčiuje veikusios NKVD pulko kuopos ir Gasčiūnų kaimo ūkininko Mečislovo Vainausko daržinėje poilsiui apsistojusių laisvės kovotojų, įvyko mūšis. Apsupti partizanai ginkluoto susirėmimo metu priešinosi atsišaudydami bei mėtydami į priešą granatas, tačiau apsupties žiedo pralaužti nepavyko. Kaip teigiama NKVD dokumentuose, žuvo 35 laisvės kovotojai (8, 9, 10, 11). Tačiau liudininkų parodymuose figūruoja du skaičiai – 25 ir 40 (12, 13)
1945 m. liepos 10 d. įvyko Ernesto Liniausko vadovaujamo laisvės kovotojų būrio ginkluotas susirėmimas su NKVD kuopa Lieporių miško rytiniame pakraštyje. Nelygiose kautynėse tąkart žuvo pats būrio vadas su trimis savo būrio kovotojais. (14, 15)
Vienas didžiausių mūšių 1945 m. gruodžio 8 d. Mantoriškių miške įvyko tarp laisvės kovotojų ir NKVD kuopos, talkinant Joniškio ir Žagarės stribams bei enkavedistams iš Latvijos. Teigiama, kad okupantų ir jų talkininkų čia būta apie 190, o besiginančių partizanų apie 70.
Mūšio metu žuvo vyr. leitenantas Zacharovas, daug stribų ir Žagarės stribų vadas Smolenskis, o NKVD operatyvinis įgaliotinis Jonas Mačiulis partizanų buvo paimtas į nelaisvę. Patikslintais duomenimis, šiame mūšyje žuvo 11 laisvės kovotojų, sužeisti 3 (16, 17, 18, 19, 20, 21), mūšiui vadovavo M. Kliausius-Tautvydas, kuris žuvo 1946 m. vasario 19 d. Latvijos miškuose už Milvydžių kaimo. (22, 23, 24)
1948 metų gegužę Voverės (prieš tai – Genio) rinktinei persiorganizavus į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę, jai vadovauti ėmė Pranciškus Muningis-Žvelgaitis, kuris sužeistas mūšyje 1949 m. rugpjūčio 30 d. nusišovė. (25, 26, 27) Po to šiai rinktinei vadovavo Petras Ulčinas-Gintaras, Uošvis, o vėliau Kazys Mikėnas Balandis, Gegužis. Paskutinis šios rinktinės vadas buvo Boleslovas Krikščiūnas-Klajūnas. Šis su keliais štabo nariais žuvo 1952 m. kovo 19 d. Šiaulių rajone, Gulbino miške. (28, 29, 30) Šios rinktinės štabas daugiau nebeatsikūrė.
Bene skaudžiausias smūgis laisvės kovotojams šiame krašte buvo suduotas 1950 m. rugpjūčio 19 d. Daunoravos miške, kai dėl saugumo agentų Kazio Našliūno-Katino ir Kazio Šakmano-Jorgėlos išdavysčių, tądien iš Šiaulių iškviesto MGB kariuomenės dalinio, apsupti, nelygioje kovoje žuvo Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas K. Mikėnas-Balandis, Gegužis, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas B. Leveika-Naglis, Komaras, Tautvydo tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis bei Tautvydo tėvūnijos bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis. (31, 32, 33) Ir tik per stebuklą iš apsupimo žiedo tepavyko gyvam ištrūkti Tautvydo tėvūnijos vadui Jonui Kilčiauskui-Merkurui, Dėdei, kuris vėliau atsitiktinai priešų aptiktas žuvo. (34)
Paskutinieji Tautvydo tėvūnijos partizanai buvo Pranas Pyragius-Gegužis ir Dainotas Kudla-Kukutis, kurie, persekiojami enkagėbistų 1951 m. spalio 1 d. žuvo šiauriniame Bivainių miško kampe, prie Linkuvos valsčiaus Galaičių kaimo gyventojo Stasio Rimkevičiaus sodybos. (35, 36)
Likę laisvės kovotojai, kilę iš dabartinių Akmenės, Joniškio bei Šiaulių rajonų vietovių, susibūrė Tyrelio ir jį supančiuose miškuose.
Paskutinieji šio krašto partizanai, buvo susibūrę į Juozapavičiaus tėvūnijos „Ąžuolo“ būrį. To būrio kovotoju anuomet tapo ir K. Liuberskis, kuris 1950 m. balandžio 22 d. davęs priesaiką, gavo „Žvainio“ slapyvardį. Kaip buvęs kariškis, jis netrukus buvo paskirtas ir tėvūnijos organizacinio skyriaus viršininku.
Nors Lietuvoje tuomet ginkluota laisvės kova ir baigėsi, tačiau tik laisvės savo Tėvynei siekimas stiprino šių kovotojų dvasią. „Ąžuolo“ būriui, be K. Liuberskio-Žvainio, priklausė: Mečislovas lsys-Domeika, Aleksas Buivydas-Ožys, Sugintas, Steponas Erstikis-Papartis, Patašonas, Klemensas Grikainis-Gintaras, Liudvikas Jaraminas-Piklis, Stanislovas Jonutis-Šermukšnis, Genė Jonutytė-Ramanauskienė-Dobilas, Žemaitė, Juozas Kumpis-Cvirka, Arnas, Steponas Lazdauskas-Žydas, Antanas Petravičius-Aušrinis, Ernestas Putnevičius-Adomas, Antanas Ramanauskas-Linksmutis, Rokas Ramanauskas-Kauklys, Žvejys, Juozas Remeika-Klaudijus, Tautietis, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickas-Birutis, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Antanas Satkus-Dženis, Starkus, Juzė Statkutė-Garsas, Algirdas Trinka-Algis, Edmundas Trinka-Briedis, Kazys Višnoras-Pocius, Maršalas, Izabelė Varneckienė-Bitė, Žvaigždė, Antanas Virbickas-Bijūnas bei dar vienas kitas besitęsiančios laisvės kovos nepalaužtas, sunkių kovų užgrūdintas partizanas. Būrio vadu tuo metu buvo A. Trinka-Algis.
Bus daugiau
Šaltiniai:
1. Kostas Liuberskis. Tai, kas neužmirštama // Karys. – 1992. – Nr. 10. – P. 12.
2. Ten pat.
3. Ten pat. – P. 14.
4. Kostas Liuberskis. Tai, kas neužmirštama // Karys. – 1992. – Nr. 11. – P. 8 – 9.
5. Autoriaus pokalbis su Tadu Danta. – Bubiai, Šialių raj. – 2003 m. rugsėjo 23 d.
6. Vytautas Alanmtas. Tauta istorijos vingiais. – V, 1992. – 38.
7. Pagal autoriaus pokalbį su Simonu Norbutu. – Vilnius. – 1996 m. liepos 18 d.
8. Lietuvos Ypatingasis Archyvas (toliau LYA). – F. K- 1. – Ap. 3. – B. 921. – L. 192.
9. Ten pat. – B. 1551. – L. 87 – 87 a. – P. 98.
10. Ten pat. – F. V – 5. – Ap. 1. – B. 106625. – L. 5 – 6.
11. Ten pat. – B. 116563. – L. 26.
12. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 8 – 10.
13. Kazimieras Šukys. Kas gi buvo Gasčiūnuose? // Tremtinys. 1995. – Nr. 34. P. 7.
14. Pašaukti Lietuvos. – Sud. K. Bačionis. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1998. – P. 6.
15. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P.18.
16. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 912. – L. 28 – 30, 40.
17. Ten pat. – B. 913. – L. 207.
18. Ten pat. – Ap. 58. – B. P -166786. – L. 144, 194.
19. Ten pat. – B. 376377/3. – T. I. – L. 17 – 17 a. p. 3.
20. Ten pat. – F. V – 5. – Ap. 1. – B. 106704. – L. 1 a. p. 8, 11 – 12.
21.Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P.117 – 119, 121, 127, 129.
22. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 913. – L. 44, 60, 213.
23. Ten pat. – Ap. 58. – B. 366610/3. – T. 6. – L. 15 – 16.
24. Simonas Norbutas. Partizano Tautvydo tėvūnija. – Joniškio rajono istorijos ir kultūros muziejus, 1999. – P. 26, 80 – 81.
25. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 325. – L. 326.
26. Ten pat. – B. 972. – 3 – 6.
27. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 136.
28. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 410. – L. 163 – 163 a. p. 16.
29. Ten pat. – F. K – 19. – Ap. 1. – B. 1130. – 197 – 198.
30. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelia Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 157 – 158.
31. LYA. – F. K – 19. – Ap. 1. – B. 1030. – L. 31 – 32. 32.Ten pat. – B. 1080. – L.27 – 30.
33. Virginija Rudienė. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. – Kn.: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. – Sud. Aurelija Malinauskaitė. – V, 1999. – P. 142.
34. Ten pat.
35. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B. 1112. – L. 114 – 115.
36. Ten pat. – B. 1132. – L. 69, 71.
