V. Braziūnas. Nuo pirmųjų VU kraštotyrininkų ramuvos žingsnių – jau 55 metai

2025.III.4, lygiai 55 metai, kai pirmą kartą Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos (VU kraštotyrininkų ramuva) susiburta ir kiti suburta jau oficialiai, jau savo tikru vardu – į Martyno Mažvydo atminimo vakarą.

1970.II.27 per universiteto laikraštį „Tarybinis studentas“ apskritai jungtis į ramuvą pakvietė Arvydas Šliogeris („Kviečiame į mūsų ramuvą“), o jau į šį vakarą Filologijos fakultete – Viktorija Daujotytė (Viktorija Pakerienė) („Mažvydo atminimo vakaras“). Jį tame pat laikrašty straipsniuku „Pirmieji ramuvos žingsniai“ 1970.III.13 pristatė Edmundas Stankevičius: „Pirmas ramuvos vakaras buvo skirtas M. Mažvydo atminimui“.

Čia įsidėmėtina, jog ramuvos kūrėjų galvose ir keletą pirmųjų metų nebuvo jokio neva klubo ar, neduokdie, klubo „Ramuva“: šis kuklus bendrinis žodis (ramuva) mums reiškė viską: ir patį sambūrį, ir jo pobūdį, ir mūsų įsipareigojimą jo tautinei misijai. Beje, ramuva nepainiotina nė su Romuva ar „Romuva“.

Mūsų ramuvos unikalumas? Viktoras Dagys kada čia pakišo neatremiamą mintį, jog ji vienintelė rėpė visus ano meto tautinio sąjūdžio aspektus:

visokeriopa saviugda ir savišvieta nepaisant siaurų specialybių ar akademinių rangų gardelių (vakaromės, paskaitos, seminarai; pagaliau pažintiniai žygiai po Lietuvą);

talka folkloristikos, kalbos, etnografijos bei apskritai lituanistikos mokslams (kompleksinės bei kitokios ekspedicijos, gražiai papildžiusios ir mokslo įstaigų saugyklas, bei pagaliau kukli leidyba);

folklorinio judėjimo plėtra ir sklaida visoje Lietuvoje, ypač nuo pirmų metų suaktyvėjus ekspedicinėms išvykoms į Dzūkiją, iš čia ir pirmas Žiūrų ir aplinkinių kaimų koncertinis žygis į Vilnių, tada pirmąkart sovietinėj Lietuvoj taip galingai suskambo autentiškas žmonių dainavimas, iki tol oficialiųjų institutų visiškai ignoruotas, kartais vadintas ir… „sektantišku“ (beje, liaudies dainos kaip savos poreikis per šimtus ir tūkstančius jo nešėjų ir puoselėtojų kuo plačiausiai ir paveikiausiai Lietuvoje, – bene jis ir bus buvęs lemtingas, kad mūsų valstybės atgimimas ir pirmieji jos žingsniai pelnytai vadinta dainuojančia revoliucija: laužas žmonių širdyse jau degė, nes buvo kas įdega ir pasišventusiai kantriai tą ugnį dešimtmečiais užlaiko)…

Buvom ne pirmieji: buvo ankstesnių bandymų, taip pat ir sėkmingų, šlietis prie įvairių institucijų, pagaliau ir kurti naujas: tarkim, dar 1968-aisiais įkurta Vilniaus mieto kraštotyrininkų ramuva. Įdomiausia, kad iniciatyvūs žmonės visur daugiausia buvo daugmaž ties patys, tad kuo gražiausiai veikta bendrai: su etnografiniais (dabar sakytumėm „folkloro“) ansambliais, su žygeiviais, su įvairiausiais lituanistikos (kuo plačiausia prasme) specialistais. Vieni kitus po šiai dienai atpažįstam kaip žmones – vienos kraujo grupės.

*******************************************

Šią Vytauto Daraškevičiaus (Vytas Dara) nuotrauką gal jau būsiu kokį kartą skelbęs, bet šia proga nerandu už ją iškalbesnės. Čia veikiausiai ir bus 1971.II.19, kai „Vilniaus miestų pabudzino“ Žiūrų ir gretimų kaimų žmonės (taip pat ir Petras Zalanskas iš Mardasavo). Žengiame Cvirkos gatve Universiteto pusėn – ką tik praėję sovietinio saugumo „mušamųjų katedrą“, einam pro aukštąją Antano Venclovos sodybos tvorą, kitapus gatvės – sovietinių karininkų kultūros rūmai, bet kultūrą mes turim savo, orumą savo – jis ir mūsų laisvose dainose.

Žiūrint iš kairės, pirmose eilėse Rimantas Matulis, Aldona Dzetaveckaitė, trečioje Vladas Braziūnas (už jo Jonas Trinkūnas (1939-2014)), Julija Stankevičiūtė-Trinkūnienė (Julija Gruodienė), Ida Stankevičiūtė, Vytautas Ciplijauskas, dešiniau už jo Vladas Satkauskas…