V. Bagdonavičius. Indijos dvasia padėjo atkurti Rasos šventės ugnis aukuruose ir mūsų širdyse

Šiemet sukanka 50 metų nuo to laiko kai Kernavėje buvo atgaivinta Rasos šventė. Pirmąsias Rasos šventes čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų. Ta proga Skelbiame vieno iš Indijos bičiulių draugijos steigėjų filosofo, literatūrologo, Vydūno kūrybos tyrinėtojo bei skleidėjo prof. Vaclovo (Vacio) Bagdonavičiaus atsiminimų rašinį.

Prieš 50 metų, 1967 m. pradžioje, keletas bendraminčių jaunuolių susibūrė į pradžią ramuvietiškam judėjimui davusį Indijos bičiulių būrelį.

Būdami neabejingi tautos likimui tie jaunikaičiai savomis patriotinio nusiteikimo orbitomis skrajojo dar studijų laikais. Einant antriesiems metams po studijų kai kuriems iš Vilniuje likusių tų bendraminčių kilo sumanymas jau nebe pavieniui skrajoti, o burtis organizuotesniam veikimui. Aišku, toks į tautišką veikimą orientuotas būrimasis anuometinės valdžios parankiniams buvo labai nepageidautinas. Todėl to būrimosi sumanytojai pasirinko su savo tautos aktualijomis tarsi nesusijusį pretekstą organizuotis. Buvo tokia griežtai prižiūrima LTSR Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Tada mezgėsi gana neblogi  Sovietų sąjungos santykiai su Indija. Buvo ne tik keičiamasi oficialiais vizitais, bet ir organizuojamos kelionės į šią šalį. Į jas patekdavo ir vienas kitas sovietinis veikėjas ar žinomesnis kultūrininkas iš Lietuvos.

Kultūriniams ryšiams su Indija plėtoti  iš Maskvos atėjo siūlymas prie minėtosios draugijos įsteigti Indijos bičiulių sekciją. Sąjunginiu mastu tokia sekcija jau veikė Maskvoje. Tos sekcijos nariais greičiausiai buvo numatyti tie, kurie turėjo galimybių su Maskvos organizuojamomis turistinėmis grupėmis pabuvoti Indijoje. Bet atsitiko taip, kad kažkuris iš minėtų jaunikaičių  apie tą sumanymą nugirdo ir papasakojo kitiems. Jiems kilo idėja tuo sumanymu pasinaudoti ir pareikšti norą tapti tos draugystės su Indija sekcijos nariais.

Taip keletas filologijos mokslus  universitete baigusių jaunikaičių – Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Danielius,  Rimantas Matulis, Vacys Bagdonavičius, – prie jų prisijungus vienam kitam tokio pat amžiaus  fizikui, pvz., Valdui Jakniūnui,  Kastyčiui Stalioraičiui, prisikalbinus Indijoje mokslus ėjusį žymų keliautoją antropologą  Antaną Pošką, universiteto profesorius kalbininkus Vytautą Mažiulį, Zigmą Zinkevičių, Ričardą Mironą dar vieną kitą vyresnės kartos inteligentą, 1967 m. vasario 18 dieną įsteigė taip vadinamą Indijos bičiulių sekciją. Jos programiniai tikslai  buvo domėjimasis Indijos dvasiniu paveldu, istorinėmis jos kultūros sąsajomis su lietuvių kultūra, dabartinio šios šalies gyvenimo pažinimas.

Bent pirmaisiais gyvavimo metais šio nedidelio sambūrio veikla buvo švietėjiška: skaitomi pačių sekcijos narių parengti referatai apie senąją  Indijos kultūrą, supažindinama su pačių atliktais indiškųjų šaltinių (vedų, upanišadų ir pan.) fragmentų vertimais. Taip pat buvo rengiami viešesni renginiai visuomenei. Bandyta mokytis sanskrito kalbos. Ypač įdomūs būdavo pašnekesiai su aktyviai į sekcijos veiklą įsitraukusiu antropologu A. Poška, nepriklausomos Lietuvos laikais studijavusiu  Indijos universitetuose ir ten praleidusiu aštuonetą metų. Jo prisiminimai apie gyvenimą ir studijas Indijoje, asmenine patirtimi grįstos įžvalgos mums buvo autentiškas pažinties su šia šalimi šaltinis.

Domėjimasis senovės indų mitologija, filosofija, sanskritu,  tarsi savaime vedė prie atidesnio domėjimosi šio paveldo artimumu ar net giminingumu mūsų tautos dvasiniam paveldui.  Radosi noras palyginti senovės indų ir senovės baltų mitologiją, religiją,  tautosaką, papročius, lietuvių kalbą ir sanskritą. Gilesnės pačių tų senųjų kultūrų ir jų lyginimo studijos atsiras gerokai vėliau. Tada svarbus buvo pats noras pažinti, vertybiškai  remtis senuoju paveldu, ieškoti dvasinių tautos išlikimo prielaidų ir jomis naudotis. Daugelio Indijos bičiulių sekcijos narių interesų rate ėmė dominuoti  nebe tiek indiškoji, o labiau senovės baltų kultūra.

Kai kurie sekcijos nariai  – Jonas Trinkūnas,  Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Gudelis, Vacys Bagdonavičius – tiesiog pasineria į baltiškojo paveldo aruodus, o į indiškąjį paveldą ima žvelgti kaip į turintį esminių bendrumų su baltiškuoju. 

Indiškosios išminties skrynia atsivėrė ir kaip vienas iš svarbiausiųjų Vydūno filosofijos pagrindus formavusių šaltinių. Pasukusieji į baltiškąją erdvę Indijos bičiuliai ima nebesitenkinti vien pažintine ir šviečiamąja veikla. Jie pasiryžta baltiškojo paveldo vertybes grąžinti į gyvenimą, jomis remtis, jas pritaikyti gaivinant tautinės savasties pajautą tiek pačiuose savyje, tiek kituose dvasiškai aktyvesniuose amžininkuose bei įkandin jų sekančiame jaunime. Norėdami tuos siekius įgyvendinti, jie telkiasi į atskirą būrelį ir ima bendrauti su etnine kultūra užsiimančiais mokslininkais bei kraštotyrininkais.

Taip 1969 m. pradžioje įsikūrė Ramuvos klubas, sukėlęs energingą po visą Lietuvą paplitusį ramuvietišką etninės kultūros gaivinimo judėjimą. Į jį įsitraukė nemaža studentiško jaunimo, jį palaikė universitetų bei mokslo institutų darbuotojai, tyrinėję su etnologija susijusias problemas, daugiausia tautosakininkai, etnografai, archeologai, kalbininkai, literatūrologai.  Tarp jų  tokie įžymūs mokslo žmonės, kaip Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Norbertas Vėlius, Kazimieras Eigminas, Kazys Grigas, Danutė Krikštopaitė, Vincas Kuzmickas, Eugenija Šimkūnaitė, Romas Batūra ir kt. Kai kurie iš jų aktyviai dalyvavo  pačioje ramuvos veikloje (K. Eigminas, N.Vėlius, A. Vyšniauskaitė, E. Šimkūnaitė), kiti ramuviečiams patarė, juos konsultavo, skaitė paskaitas jų organizuojamuose renginiuose.

Bene stipriausią impulsą veikimui būsimieji ramuviečiai gavo iš savo pačių dar kaip Indijos bičiulių  1967 m. birželį užkurto Rasos laužo senojoje Kernavėje. Kažin ar jie tikėjosi, kad tas laužas bus labai svarbus, kad jo toji liepsna sovietmečio šaltyje išlikti padės. Ramuviečiai ir jų pasekėjai  jautėsi besišildą prie protėvių sukrautomis malkomis kūrenamo laužo, besiglaudžią prie probočių auginto medžio kamieno, užčiuopią dar tebepulsuojančią to medžio šaknų gaivinančią gyvastį, išgirdę tautos savasties balsą.

Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęstos Vydūno (1968), paskui M.Gandžio (1969) šimtmečio sukaktys ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę.