„Džiugu matyti, kad Dzūkijos nacionaliniame parke jau yra atvertos žemyninės kopos. Valdomas paklotės deginimas leis jose įsikurti toms rūšims, kurios natūraliai tose gaisravietėse augo“, – sako doc. dr. Eduardas Budrys, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotojas.
Pasak jo, anksčiau Dzūkijoje, natūraliuose pušynuose reguliariai vykdavo gaisrai. Tyrimai Čepkelių rezervate rodė, kad dideli gaisrai praeityje vykdavo vidutiniškai triskart per šimtmetį.
Tai lemdavo, kad natūralus pušynas atrodė kaip mozaika – išdegusiuose plotuose formuodavosi atviri smėlynai ir susidarydavo specifinės buveinės. Jos sudarė reikalingas sąlygas daugybei augalų ir gyvūnų rūšių, kurie būtent tik tokiose degimvietėse ir galėjo gyventi.
„Deja, tos rūšys, kurios būtent atvirose pušynų vietose, gaisravietėse gyvendavo, beveik išnyko. Tam, kad galėtume padėti joms atsikurti, dabar bandoma žmogaus naudojamomis priemonėmis atkurti kažkada buvusią, o vėliau dėl ūkininkavimo ir dėl apsaugos nuo gaisrų išnykusią natūralią mozaiką, – pažymi E. Budrys.
Prisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo
2023 m. pradžioje Dzūkijos nacionaliniame parke buvo atverta 12,8 ha gamtiškai vertingų žemyninių kopų. Iš anksto numatyta gamtotvarkos priemonė jau pradiniame žingsnyje leido džiaugtis pirmaisiais rezultatais – palaipsniui didėjančia biologine įvairove, atsikuriančiomis šilumamėgėmis atvirų smėlynų augalų bei vabzdžių rūšimis.
Pavyzdžiui, atvertose atvirose buveinėse buvo galima aptikti smiltyninio šepetuko ir paprastojo čiobrelio. Taip pat jose ėmė kurtis į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą įrašyti smiltyninis gvazdikas ir vėjalandė šilagėlė.
Atvertose Dzūkijos kopose buvo aptikta ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų kopinių tarkšlių. „Tai – viena iš indikatorinių vabzdžių rūšių, kurios atsiradimas rodo, jog atviros ekosistemos būklė ten gerėja. Tokiose atvirose buveinėse (kopose) gali formuotis gyvybingos kopinių tarkšlių populiacijos“, – sakė E. Budrys.
Šių metų kovo mėn. Dzūkijos nacionalinio parko gamtotvarkos plane numatytuose plotuose – atvertose žemyninėse kopose – žadama įgyvendinti valdomą deginimą.
Ši, užsienyje sėkmingai taikoma, gamtotvarkos priemonė reikšmingai prisidės prie nykstančių ir saugomų vabzdžių, paukščių ir augalų rūšių išsaugojimo. Daugelis jų yra įrašyti į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
Patirties semiasi iš užsienio valstybių
„Ugnis yra neatsiejama gamtos dalis turbūt nuo tada, kai sausumoje atsirado ekosistemos, miškai, kai mūsų planetos atmosferoje atsirado pakankamai deguonies degimui. Daugelis ir dabartinių miško sistemų yra prisitaikiusios prie ugnies“, – pažymi E. Budrys.
Jo teigimu, mes nesusimąstome, kodėl pušis yra tokia turtinga terpenais, dėl kurių net žalios pušys lengvai užsiliepsnoja arba kodėl eukaliptas, kuris taip skaniai kvepia, turi medžiagų, kurias mes vadiname eteriniais aliejais.
„Tai yra medžiagos, kurios padeda sausoms eukalipto šakoms užsidegti, nes eukalipto miškai atsinaujina Australijoje per gaisrus.
Sausųjų subtropikų sąlygomis organika lėtai pūva, todėl sausuose lapuose ir šakose augalų sukauptos maisto medžiagos lieka paklotėje, o augalų šaknims pradeda jų trūkti. Paklotei sudegus, maisto medžiagos grįžta atgal į dirvožemį, tampa pasiekiamos tų augalų šaknims“.
Tai, kad tūkstantmečius ugnies veikiamos evoliucionavo augalų, vabzdžių ir paukščių rūšys, o degimvietės tapo būtinos kai kurių rūšių išlikimui, užsienyje buvo pastebėta gana seniai.
Valdomą deginimą, kaip veiksmingą buveinių atkūrimo priemonę, sėkmingai taiko Latvija, Švedija, Suomija. Pavyzdžiui, šiuo metu yra vykdomas bendras švedų ir suomių projektas, kurio pagrindinis tikslas panaudojant valdomą deginimą atkurti blogos būklės miškų buveines.
Taip pat valdomą deginimą kaip gamtosaugos ir gaisrų prevencijos priemonę naudoja Jungtinės Amerikos Valstijos ir Australija.
Parengta pagal „Naturalit“ pranešimą
