B. Puzinavičius. Ar verta balsuoti EP rinkimuose ir remti prof. V.Radžvilo visuomeninį rinkimų komitetą?

Atsakyti į  šį klausimą, man regis, nėra lengva, nors prof. Vytauto Radžvilo rinkiminis komitetas pasivadinęs skambiu ir patraukliu vardu „Susigrąžinkime valstybę“, o jo programinės nuostatos priimtinos ir žadinančios teigiamų permainų viltį, bet abejonių, ar verta balsuoti išlieka ir jų yra nemažai.

Iki V. Radžvilo įsitraukimo buvau tvirtai apsisprendęs nebalsuoti Europos Parlamento (EP) rinkimuose, arba, balsuoti prieš visus kandidatus ir jų komandas. Nes sunku patikėti, kad vienuolika Lietuvai neva atstovaujančių EP narių tame daugiau kaip 700 žmonių sambūryje gali deramai atstovauti Lietuvą ir daryti juntamą įtaką EP sprendimams net jeigu jie to ir panorėtų. Juolab, kad tos „lietuviškosios vienuolikės“ sudėtis labai marga, joje yra ir abejotino padorumo asmenų. Žvelgiant į kandidatų sąrašus ir rinkiminių komitetų sudėtis, peršasi išvada, kad, panašiai bus ir po 2019 m. gegužės 26 d. įvyksiančių EP rinkimų.

Pritariu prof. V. Radžvilo Visuomeninio rinkimų komiteto programinei nuostatai, kad EP reikia pertvarkyti taip, kad jame būtų atstovaujama ne tik Sąjungos gyventojams, bet ir valstybėms-narėms, kuriose išrinkti EP nariai. Bet ši teisinga ir labai svarbi nuostata programoje neišplėtota. Todėl neaišku, kas būtų daroma, kaip ši nuostata būtų įgyvendinama, ar ji susilauktų reikiamos paramos ir ar tokiai EP pertvarkai pritartų didžiosioms, daug parlamentarų turinčioms ES šalims atstovaujantys parlamentarai, kuriems nėra sunku surinkti balsų daugumą ir kurių požiūris į Rytų Europos politikų nuostatas neretai yra gana skeptiškas. Jie nesibodi kartas nuo karto rytų europiečiams priminti, jog jie nepraleistų progos patylėti.

Nepaisant to, manau, visais galimais frontais reikia reikalauti, kad ir parlamentinėje veikloje būtų užtikrintas bent formalus suverenių ES šalių – didelių ir mažų – lygiateisiškumas. Siekiant šio tikslo, manau, reikėtų paleisti dabartinį EP, o jo vietoje įsteigti Europos Sąjungos šalių Parlamentinę Asamblėją, kurią sudarytų vienodas kiekvienos ES šalies parlamentarų skaičius ir, tokiu būdu, būtų bent formaliai užtikrintas suverenių ES šalių lygiateisiškumas.

ES šalių delegacijos į ES Parlamentinę Asamblėją būtų formuojamos ES šalių nacionaliniuose parlamentuose. Parlamentinės Asamblėjos nariai neprarastų ir narystės nacionaliniuose parlamentuose, būtų įsigilinę ir į savo atstovaujamų šalių nacionalinių parlamentų dienotvarkę, bet daugiausia dėmesio ir laiko skirtų darbui ES Parlamentinėje Asamblėjoje. Vien dėl tos priežasties pasisakau prieš  Lietuvos Respublikos Seimo narių skaičiaus mažinimą.

Bet suprantu, kad mano siūloma EP reforma, tikriausiai, – utopinė idėja, nes didžiosios ES šalys tokiai Europos Parlamento pertvarkai, transformacijai, tikriausiai, nepritartų. Tad siūlyčiau bent kompromisinį variantą, t. y., kad dabartinį EP papildytų minėtoji ES šalių Parlamentinė Asamblėja, arba Europos Parlamentą sudarytų dveji rūmai – ES ir ES šalių (pavadinimai gali būti ir kiti, bet esmė, manau, aiški). Nemanau, kad veikiančią ES Tarybą, kurią sudaro ES valstybių narių vyriausybių ministrai (kuris ministras dalyvauja priklauso nuo politikos srities, kuri yra aptariama) galima laikyti antraisiais EP rūmais.

EP sprendimai, rezoliucijos įsigaliotų tik tuo atveju, jeigu jas priimtų ir patvirtintų abi EP institucijos. EP sprendimai konkrečioje ES šalyje įsigaliotų tik tokiu atveju, jeigu jiems  pritartų konkrečios šalies atstovų EP parlamento antruosiuose, t. y. ES šalių, arba ES Parlamentinėje Asamblėjoje, dauguma. Jeigu ir šis pasiūlymas dėl antrųjų EP rūmų suformavimo, kuriame būtų užtikrintas ES šalių lygiateisiškumas, netinkamas ir nerealus, tai, manau, nėra prasmės dalyvauti tokio Europos Parlamento veikloje, na ir, žinoma, jį rinkti, dalyvauti jo rinkimuose.

Jeigu Lietuva nesiųstų savo atstovų į tokį nedemokratiškai suformuotą, valstybių lygiateisiškumo ir suverenumo nepaisantį Europos Parlamentą, tai reikėtų siekti, kad ir jo priimti sprendimai, rezoliucijos ir kiti dokumentai Lietuvoje būtų negaliojantys. Reikalavimas ES šalių lygiateisiškumo EP ir kitose ES institucijose turėtų būti esminė dalyvavimo EP  ir kitų ES institucijų veikloje, sąlyga.

Man, kaip, manau, ir daugeliui rinkėjų, yra labai svarbūs, gal net žymiai svarbesni, ne EP, bet Savivaldybių tarybų, merų ir artėjantys Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Kovoti už valstybės susigrąžinimą (t. y. valdžios susvetimėjimo, barjerų tarp valdžios institucijų ir visuomenės griovimą), reikalauti, kad valdžios institucijos pasikeistų taip, kad girdėtų žmones, įsiklausytų į jų poreikius ir reikalavimus, dirbtų tautos ir valstybės labui, manau, reikėtų ne tik ir ne tiek  Briuselyje bei EP, kiek Lietuvoje ir Vilniuje.

Deja, nesuprantu, kodėl negirdėti nei prof. V. Radžvilo, nei Vilniaus ir kitų regionų forumų, nei visos Lietuvos Tautos forumo pozicijos įvairių Lietuvoje vykstančių, ar dar vyksiančių rinkimų klausimais. Negirdėjau jokio pasiūlymo, patarimo už ką balsuoti Vilniaus mero ir miesto tarybos rinkimuose. Aš maniau, kad antrajame Vilniaus mero rinkimų ture buvo neliekę nieko kito, kaip tik balsuoti už Artūrą Zuoką. O Vilniaus forumo nuomonės taip ir neišgirdome…

Neaiški pozicija ir artėjančių Prezidento rinkimų klausimu. Atrodo, kad nei Vilniaus, nei kitų regionų forumai neremia nė vieno iš įregistruotų kandidatų. Jeigu Vilniaus forumas nemato nė vieno tinkamo kandidato, kurį galima būtų paremti, tai reikėtų rasti, iškelti ir visokeriopai remti kompetentingą, tinkamą eiti pareigas ir realių šansų nugalėti rinkimuose turintį kandidatą, Deja, to nematome. Tad ir kyla klausimas, ko vertas toks judėjimas, ar organizacija, kuri ne tik pati neturi, bet ir negali surasti ir paremti  tinkamo kandidato.

Nemaloniai nustebino kandidato į Prezidentus dr. Arvydo Juozaičio arogantiškos, sakyčiau, netgi netaktiškos pastabos apie kitą kandidatą dr. Mindaugą Puidoką ir jo kvietimą vienyti pastangas kovoje prieš Lietuvoje įsigalėjusią politinę ir socialinę ekonominę sistemą.

Man regis, kad ir Vilniaus, ir kitų regionų  forumai, jų lyderiai ir kiti opozicijos veikiančiai sistemai veikėjai nesugeba susitelkti ir  siekti  savo deklaruojamų tikslų  realizavimo  ne tik Savivaldybių bei Prezidento rinkimuose. Jie, deja, taip pat  nesugeba pasiekti  tikslų ir kitais klausimais, pvz., dėl LRT užvaldymo, M. Ivaškevičiaus premijavimo Nacionaline premija ar Lukiškių aikštės valstybinio statuso ir deramo sutvarkymo, jau nekalbant apie platesnės apimties socialinio ekonominio ir politinio gyvenimo pertvarkas Lietuvoje.

Todėl  peršasi išvada, kad rezoliucijos, pareiškimai, rengiami mitingai, piketai, eisenos, ugningos kalbos ir reikalavimai – tik tuščias oro virpinimas, kuris neduoda jokių rezultatų. Nes net nebandoma įgyti reikiamų politinio veikimo instrumentų, kurie įgalintų realizuoti viešai deklaruojamus iš esmės labai kilnius ir  teisingus tikslus ir reikalavimus.

Tokie  prof. V. Radžvilo ir Vilniaus forumo veiklos rezultatai stiprina abejones, ar prof. V. Radžvilui ir jo pasekėjams pavyktų ko nors pasiekti ir EP, jeigu jie į jį ir būtų išrinkti.

Gal todėl ir opozicinių jėgų ir jų lyderių rengiamos akcijos – eisenos, mitingai, piketai nesurenka didelio žmonių skaičiaus, ryžtingo palaikymo, nes žmonės nemato realių veiklos rezultatų, o taip pat realių politinių jėgų ir lyderių, galinčių tas skelbiamas idėjas ir reikalavimus įgyvendinti.

Kiekvienas opozicijos egzistuojančiai sistemai „grandas“ dabartinėje Lietuvoje skelbia savo idėjas, kuria atskirus, savo vadovaujamus judėjimus, ir, tokiu būdu, ne vienija, bet skaldo opozicijos veikiančiai sistemai jėgas, eliminuoja pergalės galimybę ir iš anksto užprogramuoja pralaimėjimą. Trūksta susitelkimo, susiklausymo, vienybės, sutarimo ir bendro, sutelkto veikimo. Be viso to joks pozityvus rezultatas neįmanomas nei EP, nei Lietuvos Respublikos Prezidento, nei Seimo,  nei Savivaldybių rinkimuose. Norint pozityvaus rezultato  būtinas sutelktas veikimas nepaisant ir šiame kovos etape pernelyg nesureikšminant ideologinių skirtumų.

Kaip ir daugeliu kitų klausimų, manau, reikėtų imti pavyzdį iš estų, kurių patriotinė partija EKRE laimėjo nemažai mandatų Estijos parlamente. O kiek seimo narių turi mūsų Tautininkų ir respublikonų sąjunga? Tikriausiai, dabartinėje Lietuvoje taip yra dėl susiskaldymo, asmeninių ambicijų, patriotinių jėgų nesugebėjimo veikti vieningai ir sutelktai.

Manau, visai kitaip elgėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjai 1988-1990 m. Jie suvokė ir  į pirmą vietą iškėlė pagrindinį savo veiklos tikslą, susitelkė apie jį, nepaisydami  tarp jų buvusių ideologinių ir politinių skirtumų. Todėl ir pasiekė užsibrėžtą tikslą 1990 m. kovo 11 d.