V. Turčinavičius. Kaip pažeidžiamos piliečių teisės ir demokratijos principai?

Ar žinai kas tave, tavo šeimą, bendruomenę, seniūniją atstovauja savivaldybės valdžioje?

Ar nesijauti bejėgiškas sprendžiant savo savivaldybės reikalus?

Lietuvoje jau virš 20-ies metų veikia Respublikos Konstitucija. Tačiau užliūliuoti tradicinių partijų ir jiems prijaučiančių politologų kalbų mūsų piliečiai net nesusimąsto, ar iš tikrųjų nepažeidžiamos piliečių teisės? Tautininkų sąjungoje kyla idėja ir tikslas, per įtaką savivaldoje į įtaką valstybėje, keisti Seimo, o ypač savivaldos rinkimų įstatymus, nes juose įteisinta piliečių teisių ir demokratijos principų pažeidimas. Skaitytojų atsiprašau dėl galimų netikslumų, nes nesu teisininkas, tačiau politinėje veikloje dirbęs Sąjūdžio laikais ir idėjas keliu iš politinių paskatų.

Mūsų žemesniame valdymo lygmenyje – savivaldybėse renkamos, piliečius atstovaujančios, valdžios nėra, o tai yra piliečių teisių pažeidimas, prieštaraujantis demokratijos principui – valdžia kylanti iš apačios (ar nevertėtų kreiptis į Žmogaus teisių teismą?). Daugelį metų į savivaldybių Tarybas renkami nariai atstovauja tik partijas, pagal jų sudarytus sąrašus. Vadinamas sąrašo reitingavimas tik sukuria demokratijos iliuziją, bet mažiausio administracinio teritorinio vieneto – seniūnijos gyventojų atstovų į savivaldybės Tarybą neišrenka. Tokie partijų sąrašiniai kandidatai, būriu patekę į Tarybas nepalaiko tiesioginio ryšio su piliečiais, nes jie atstovauja tik partijas ir savo būrelius, daugiau rūpinasi savo partijų ar rėmėjų interesais ir dauguma piliečių neturi galimybės paveikti partijas atstovaujančius Tarybų narius, o juolab su jais susitikti bei palaikyti ryšį tarp valdžios ir gyventojų, išgirsti seniūnijos gyventojų, šeimų nuomones. Čia ir slypi provincijoje pasireiškiančios korupcijos, atsilikimo ir didžiulės emigracijos bei susvetimėjimo tarp žmonių ir valdžios priežastys.

Apie tai ligi šiol savivaldybes valdžiusios tradicinės partijos tyli, nediskutuoja ir nekeičia ydingo rinkimų įstatymo, manytina, kad joms tai naudinga.

Tradicinės, sisteminės, ypač liberalios krypties partijos, lyg tai norėdamos pakeisti savivaldybių ir rinkimų įstatymus, keletą metų diskutavo apie tiesioginius savivaldybės mero rinkimus ir štai 2015 m. savivaldos rinkimuose mes tiesiogiai rinksime merus. Tačiau tokiu būdu išrinktas meras dėl piliečių atstovavimo nieko neišspręs, tik dar labiau sujauks valdymą savivaldybėse, nes Tarybose susidariusi partinė dauguma gali būti prieštaringa piliečių išrinktam merui, o tuo pačiu ir piliečiams, kurie jį tiesiogiai išrinko. Vadinasi, merą turi rinkti Taryba, kurį pasiūlo pagal programą susidariusi narių dauguma, tik toks valdymas gali būti demokratiškas ir veiksnus, o mero asmeninį atsakingumą galima pataisyti atitinkamu mero įstatymu. Regis, ir seniūnaitijų sukūrimas tapo tik demokratijos principų priedanga neteisingam ir ydingam savivaldybių Tarybų rinkimų įstatymui. Ar ne dėl to Alytaus miesto savivaldybė nesteigia šių gremėzdiškų struktūrų?!

Tinkama, nepažeidžianti piliečių teisių ir demokratijos principų yra tiesioginių rinkimų į savivaldą sistema. Tai padaryti gan paprasta, nes Sąjūdžio laikais taip ir buvo demokratiškai išrinktos pirmosios savivaldybių Tarybos. Iš dabartinės situacijos siūlyčiau išeiti tokiu būdu: apygardose – seniūnijose balotiruojasi partijų ir judėjimų atstovai (geriau būtų gyvenantys toje seniūnijoje) ir kovoja dėl trijų vietų savivaldybės Taryboje. Siūlomi trys atstovai yra atstovaujantys pagal gyventojų skaičių mažiausią seniūniją savivaldybės Taryboje. Daugiausia balsų gavęs kandidatas tampa seniūnu. Daugiau gyventojų turinčiose seniūnijose gali būti išrinkta ir daugiau savivaldybės Tarybos narių. Jie ir atstovautų seniūniją savivaldybės Taryboje, o savo seniūnijoje taip pat galėtų priimti sprendimus dalyvaujant bendruomenės (ar bendruomenių, jei jų yra keletas seniūnijoje) pirmininkui. Šie rinkti asmenys ir bendruomenių pirmininkai sudarytų seniūnijos Tarybą. Tik tada būtų galima suteikti seniūnijai atitinkamas galias ir net jai spręsti finansinius reikalus, nes seniūnijoje būtų gyventojų rinkta atstovaujamoji valdžia: seniūnas, du arba daugiau savivaldybės Tarybų nariai ir bendruomenės pirmininkas (pirmininkai). Pagal Vakarų demokratijos principus savarankiškumą gali turėti ir finansus valdyti tik kolektyvinis renkamas organas. Tokiu būdu ir seniūnas taptų ne partijų paskirtas vykdomasis atstovas, kaip yra dabar, bet renkamas, gyventojus atstovaujantis asmuo seniūnijoje ir savivaldybės Taryboje.

Įvedus šią rinkimų sistemą seniūnija taptų savo teritorijos šeimininke, padedanti gyventojams spręsti įvairius klausimus bei gyventojai turėtų tamprų ryšį su jų rinktais savivaldybės Tarybų nariais. Tokiu būdu būtų išvengta naujų mažų savivaldybių kūrimo, nes dabar dar vis pasigirsta noras jas steigti, motyvuojant valdžios priartinimu prie žmonių. Nors visuomenės situacija – gyventojų mažėjimas bei gamybinių įmonių stoka tokiose mažose savivaldybėse diktuoja priešingai – mažos savivaldybės ekonomiškai negali išsilaikyti. Žodžiu, naujų mažų savivaldybių kūrimas vestų prie naujų biurokratinių struktūrų augimo ir viešojo sektoriaus lėšų švaistymo. Juolab, kad kitose Europos sąjungos šalyse vyksta priešinga tendencija – savivaldybių stambinimas.

Tikiuosi, kad politinės jėgos, jų tarpe ir Tautininkų sąjunga, 2016 m. ateisiančios į Seimą priims naują savivaldybių bei jų Tarybų rinkimų įstatymą, kuris užtikrins piliečių teises tiesiogiai renkant savo atstovaujamąją valdžią savivaldybėse, o juos išrinktoji valdžia turės tamprų ryšį su savivaldijos, seniūnijos gyventojais ir bendruomenių nariais. Savivaldybių rinkimai jau artėja!

Autorius yra Tautininkų sąjungos narys, 1990-95 m. buvo Vilniaus miesto tarybos narys