Artėjant rinkimams, įvairioms partijoms dėstant savas pozicijas gali kilti klaidingas įspūdis, jog šiandieninei valdančiajai koalicijai galima priekaištauti tik dėl vidaus politikos, o jos užsienio politika – palaikytina. Tad reikia išryškinti kelis aspektus iš šio politinio lauko, įvardijant esmines problemas.
Pradėkime nuo Rusijos klausimo. Regis, čia politinis konsensusas – didžiausias. Tiek dabartinė koalicija, tiek parlamentinė opozicija, tiek alternatyviosios jėgos – su retomis išimtimis – sutinka, jog Rusija yra didžiausia grėsmė Lietuvai ir visam Vidurio Europos regionui ir kad jos agresija turi būti sustabdyta. Visgi svarbu atsakyti į klausimą – kaip tai padaryti, o čia nuomonės ir išsiskiria.
Šiandieninės parlamentinės jėgos, o pirmiausiai – valdančioji koalicija žaidžia su liberaliąja Rusijos opozicija, kurios didžiuma – proimperinė. Istoriškai Rusiją bandyta reformuoti daugelį kartų, nuo Aleksandro Kerenskio iki Boriso Jelcino laikų. Anksčiau ar vėliau ji grįždavo prie imperijos ir agresijos.
Tam, kad Rusijos problema būtų išspręsta kartą ir visiems laikams, ją reikia ne reformuoti, bet išformuoti. Nuo liberaliųjų rusų būtina persiorientuoti į pavergtųjų Rusijos tautų rezistenciją.
Iš Lietuvos Seimo rinkimuose dalyvaujančių partijų lyderių tai suvokia, regis, vienas Petras Gražulis, bandęs surengti Lietuvos Seime pavergtųjų tautų konferenciją. Deja, Seimo valdyba šį siūlymą blokavo, atsakydama, jog šis renginys prieštarautų Lietuvos politikos krypčiai. Kokiai krypčiai? Išsaugoti imperiją, leisti jai atsigauti ir smogti vėl?
Antra dabartinės užsienio politikos klaida – absoliučiai tapatinti Rusijos ir Baltarusijos režimus. Taip, abu šie režimai yra despotiški, abu persekioja politinius oponentus, taiko represijas.
Bet yra esminis skirtumas. Baltarusija nė karto ligšiol nėra peržengusi savo sienų. Baltarusijos diktatorius ilgai laviravo tarp Rusijos ir Vakarų. Buvo galima demokratijos ir žmogaus teisių problemas Baltarusijoje spręsti kultūringu dialogu. Pats režimas buvo tuo suinteresuotas. Bet mūsų valdžia elgėsi priešingai, stumdama Minską į Maskvos glėbį.
Ar demokratinė opozicija Baltarusijoje dėl to tapo saugesnė? Vargu. Baltarusijos vadovas, patekęs į desperatišką padėtį, tapo tik dar žiauresnis. Bet net ir šiandien jis vengia tiesiogiai veltis į karą Ukrainoje.
Dar yra galimybė atkurti santykius su Minsko valdžia, nors ji tirpsta kiekvieną valandą. Nesinori spekuliuoti, bet be Baltarusijos užnugario Kremlius apskritai vargu, ar būtų ryžęsis plataus masto karui.
Trečias klausimas – Kinija. Čia galimos įvairios nuomonės. Galima iš dalies sutikti su kolegomis iš Nacionalinio susivienijimo, kad Lietuvai per didelė prabanga ieškotis papildomų priešų, kai šalia – Rusija.
Visgi yra bendražmogiškų problemų, iš kurių pirmiausia – genocidas. Jis vyksta ne Taivane, kurio atstovybę pompastiškai atidarėme, ir kuris pats save vadina Kinijos Respublika. Masiškai žudomos raudonųjų kinų pavergtos tautos, o pirmiausiai – tibetiečiai ir uigūrai.
Tai, kad pirmenybė teikiama Taivanui, rodo, kiek mūsuose tikros vertybinės politikos, o kiek – vaidybinės. Panašu, kad ieškota ekonominės naudos. Jei taip, Kinijos Liaudies Respublika jos galėjo suteikti kur kas daugiau nei Taivanas.
Taigi, turime groteską ir hibridą iš idealistinių deklaracijų ir pragmatizmo. Jeigu jau taip, logiška būtų nuosekliai rinktis arba viena, arba kita.
Ketvirta problema yra šunuodegiavimas Vakarų Europos valstybėms ir Europos Sąjungos centrui Briuselyje, perkeliant į Lietuvos teisę ir politiką genderistines ir kosmopolitines nuostatas.
Siekiai įbrukti lietuviams šeimų surogatus ir šimtus tūkstančių pasaulio klajūnų yra veikimas prieš tautą.
Lygiagrečiai griaunamas tautos pagrindas – šeima – ir istorinė tautinė sankloda. Vargu, ar bereikia kartotis, kad Vakarų Europos šalys, pasirinkusios tokią kryptį, dramatiškai pralaimi demografinį karą naujiesiems šeimininkams.
Penkta klaida yra ideologinis siauražiūriškumas vertinant politiką strategiškai svarbiausioje Lietuvai šalyje – JAV. Tuo metu, kai Ukrainos prezidentas įžvalgiai tariasi su abiejų kovojančių amerikiečių partijų lyderiais, mūsų valdančioji koalicija ir jos ruporu tapusi LRT vienašališkai kišasi į kitos šalies reikalus, palaikydamos vieną iš dviejų svarbiausių stovyklų. Kažin, ar jos konkurentai pergalės atveju tai pamirš.
Taigi, tiek Rytų, tiek Vakarų geopolitikoje daroma klaida po klaidos. Nepanašu, jog dabartinė parlamentinė opozicija ką iš esmės keistų: vienoms partijoms trūksta įžvalgos, kitoms – ryžto.
Keisti Lietuvos užsienio politiką konceptualiu lygiu gali tik ryžtinga alternatyva. Nesusisaisčiusi politiniais ar finansiniais interesais nei su Vakarų globalistais, nei su Rytų imperialistais. Suvokianti lietuviams kylančias grėsmes ir pasiryžusi spręsti susiklosčiusias problemas profesionaliai ir efektyviai.
Autorius yra istorikas ir politologas
iuo metu stebima neregėtas kapitalo – didžiausių pinigų susikaupimas saujelės rankose. Vyksta ir klimato karštėjimas bei milijonų migracijos nuo pusiaujo į vėsesnius ir turtingesnius kraštus. Susigriebė net milijardieriai ir milijonieriai iš USA ir Anglijos. Jų 139 pernai kreipėsi į G20 valstybių vadovus sulėkusius į N.Delį, o sausio mėnesį jau 250 turčių spustelėjo ir Davoso ekonomikos forumą dėl pasaulyje didesnių mokesčių …jiems patiems. Turčiai mato, kad valdžios sėdi be pinigų, nevaldo ir klimato kaitos, patys nežino ką su sukauptais milijardais daryti, o gresia migrantų milijonai ir masių sukilimai. Todėl, jie pasiekė, kad globalių mokesčių įvedimas sau-turčiams būtų svarstomas šiomis dienomis ir Jungtinėse Tautose. Deja, Nausėda būdamas finansistu ir gaunantis Jungtinių tautų tribūną apie tai, kaip ir M.Kundrotas – nė žodžio. Nėra šios nuostatos visų politinių partijų programų užsieniui skirtose dalyse, todėl Lietuva lieka geopolitinkių nykštukų vaidmenyje, nors strategijoje “Lietuva 2050” prisigirta, kad taps įtakinga užsienio politikos veikėja. Dar daugiau, kai Seime buvo svarstyta šios strategijos projektas, biurokratai ir politikieriai suignoravo šią nuostatą. Ir nors Vilniuje prieš metus įvyko liberalo R.Lopatos organizuotas “Pasaulio ateities forumas” su pasaulio parlamentarų asociacijos vadovo iš Urugvajaus dalyvavimu, apie globalių mokesčių būtinumą – nė mur mur. Jei tokie mokesčiai pagaliau rastųsi – dešimt metų kovoju ir aš, tai ir keliai Lietuvos kaime netrukus būtų išasfaltuoti bei rastųsi daug kitų gerų dalykų.
Apie santykius su Lenkija- nieko? Gal straipsnio autorius nėra matęs už Lietuvos biudžeto pinigus Lietuvoje retransliuojamos Lenkijos tv kanalo TVP Vilno laidos ” Z hystoriją na ty”, parengtos kartu su Lietuvos žiniasklaidos subjektu Znad Vilii? Jei neklystu, joje teigiama , kad 1944 m. Lenkijos armija krajova “išvadavo” Vilnių iš vokiečių okupantų, armijos krajovos kareiviai iškėlė Lenkijos vėliavą ant Gedimino pilies bokšto. Deja , po poros dienų kiti okupantai -sovietų kareiviai tą vėliavą nuėmė. Gali susidaryti įspūdis, kad Lenkijos armija krajova išvadavo Lenkijos miestą Vilnių, o ne Lietuvos sostinę. Beje, laidos pabaigoje jos vedėjas stovi Gedimino pilies bokšto fone, bet Lietuvos vėliava į kadrą nepatenka. Atsitiktinai?
> skt.
2022 m. dalyvavau “VDU pasaulio lietuvių universiteto” trijų dienų simpoziume Kaune. Nenuobodu buvo. Tikrai buvo apie ką pašnekėti. Pavyzdžiui, vienas iš moderatorių pasakė, kad “nebūsiu gal nepopuliarus, tačiau pasakysiu, kad Vilnių grąžino Lietuvai Stalinas”. Taigi, gerb. skt., pastaba jūsų, jog “gali susidaryti įspūdis, kad Lenkijos armija krajova išvadavo Lenkijos miestą Vilnių” yra visai pagrįsta. Juolab, kad “jos vedėjas stovi Gedimino pilies bokšto fone, bet Lietuvos vėliava į kadrą nepatenka”. Plačiau apie tai, kad Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostine dzūkų žemėje per amžius, galima paskaityti lietuvių tautos makroistorijos knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto Leidykla/2023, gruodis) 26 – 27 psl. Trumpą jos pristatymą galima rasti kultūros žurnalo “raktas” Nr. 5 (rugpjūtis – rugsėjis), skyriaus “Istorijos vingiais” turinyje. Dėkoju.
Nr. 5 (rugsėjis – spalis), skyriaus iSTORIJOS VINGIAIS 92 – 93 puslapiuose.
Maža pastabėlė- Vilnius yra rytų aukštaičių vilniškių tarmės plote, Dzūkija prasideda už Grigiškių. Dieveniškėse taip pat,kalbama rytų aukštaičių vilniškių tarme.
Nieko nuostabaus, kad Kundrotui, kaip žinomam Žečpospolitos šalininkui, Lenkija nėra Lietuvai užsienio šalis. Nors, beje, Lenkijos politika yra didžiausia “taikios grėsmės” Lietuvai, lietuvybei šalis.
Komentuotojas ,,Kažin” yra teisus. Lietuva daug praranda vykdydama pataikūniška politika Lenkijos atžvilgiu,ypač neramina dabartinės politinės daugumos ir J.E. Prezidento G.Nausėdos perdėto nuolaidžiavimo ir nuolankumo politika santykiuose su Lenkija.
Sutinku su Kažin nuomone, kad “Lenkijos politika yra didžiausia “taikios grėsmės Lietuvai, lietuvybei šalis. Nustembant dar, kad ši šalis, kaip kad ir mes, yra Romos Katalikų bažnyčios Dešimties Dievo įsakymų tikėjimo šalimi. Kartu kviečiu paskaityti Rimgaudo pastabą straipsniui “Lietuvoje viešinti Indijos Kultūros studijų tarptautinio centro prezidentė susitiko su Romuvos Krive”.