Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA
Lietuva būtų kitokia?
Ypač entuziastingai į baigiamąjį bylos svarstymą įsitraukė didžioji žiniasklaida. Apibendrindamas savo pokalbį su komisaru R. Požėla, Lietuvos rytas (2019.11.06) paskelbė: „Baigus tyrimą dėl buvusios teisėjos ir parlamentarės Neringos Venckienės visuomenė sužinos įdomių dalykų<…>.“ Kokių naujienų laukė Požėla, sunku pasakyti. Juos buvo galima numatyti tik iš tų žodžių, kurie buvo patikėti Delfiui lt: „Lietuvos prokurorai siekė N. Venckienės grąžinimo, kad jai galėtų pateikti kaltinimus dėl teismo sprendimo perduoti dukterėčią motinai nevykdymo, tvirkinimo, neteisėto informacijos rinkimo, piktnaudžiavimo vaiko atstovo teisėmis ir kitų nusikaltimų.“
Policijos generalinis komisaras, matyt tikėjosi, kad visi menkai motyvuoti kaltinimai, išsiųsti į JAV, bus aprobuoti tos šalies juristų. Matyt, kad D. Kedytės pagrobimo vykdytojas, tikėdamasis mūsų teisėsaugos sukurtų paslapčių atskleidimo ir kartu galutinio Venckienės nuvainikavimo, patyrė nemažą sukrėtimą. Bet neilgam, nes gana greitai buvo paskirtas Policijos generaliniu komisaru.
Tačiau jis paliko kitą neįmintą mįslę: „jei tos akcijos [prieš Venckienę ir jos dukrą] nebūtų buvę, Lietuva būtų kitokia“. Tikriausia taip. Tik veikiau ne taip, kaip galvoja Skvernelis ir Požėla.
Bet kaip 2012 m. LRT lt mąstė humanistas Gintaras Aleknonis: „Kas šiandien tiki versija apie vienišą teisėjo Jono Furmanavičiaus žudiką, kuriai įtvirtinti surengta speciali aukščiausių prokurorų spaudos konferencija? Jau nekalbu apie Drąsiaus Kedžio ar Andriaus Ūso žūtį.<…> Kritiniais momentais Garliavoje susirenkančius lengva išvadinti patvorių minia, griaunančia teisinės valstybės pamatus.
Bet gal verčiau pagarbiai nusilenkti tiems, kurie be smurto su malda gina savo jausmus ir mūsų teisėsaugos garbę. Pasaulyje, kurį valdo tik interesai, nelieka vietos sąžinei. Tuomet ir nebepastebime, kaip vaikas iš subjekto tampa objektu, o vaiko jausmai nublanksta prieš vaiko teisių gynėjų interesus.
Matyt ne veltui sakoma, kad norėdamas pamatyti visuomenės moralinį veidą turi pažiūrėti, kaip ji elgiasi su savo vaikais.“ Prie šių žodžių vargu ar įmanoma ką nors pridėti.
Kriminologų duomenys
Teisės instituto profesionalai manė iš esmės kitaip negu didžioji mūsų teisėsaugos dalis ir oficialioji žiniasklaida. Jie tyrinėjo realią kriminalinę padėtį ir žinojo, ką sako.
Dar 2011m. institutas išleido studiją „Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje“. Pasiremdamas statistiniais tyrimais, kriminologas S. Nikartas paskelbė, kad 2000 m. iš 300 tirtų vaikų nuo seksualinės prievartos nukentėjo 19. 2001 m. atliktos apklausos duomenimis seksualinę prievartą buvo patyrę 1,7 proc. (nuo tiriamųjų skaičiaus) 9–13 m. berniukų bei 2,2 proc. mergaičių ir 3,2 proc. 14–17 m. amžiaus berniukų bei 12,3 proc. mergaičių.
„Nuo 2005 iki 2009 m. vidutiniškai kasmet buvo užregistruojami 268 seksualinės prievartos atvejai prieš nepilnamečius.“ 2005 m. užregistruoti 304 tokie atvejai, 2006 m. – 333, 2007 m. – 247, 2008 m. – 222, 2009 m. – 236. Tai sudarą „maždaug 60 proc. visų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, užregistruotų per tą patį laikotarpį.“
Daugiausia užregistruota sunkaus pobūdžio seksualinių nusikaltimų (išžaginimų ir seksualinių prievartavimų) prieš nepilnamečius (nuo 14 iki 18 m.) vidutiniškai 111 nusikaltimų ir maždaug 96 – prieš mažamečius (iki 14 m).
Tyrimai parodę, kad apie 10 proc. Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 m) kenčia dėl įvairių formų seksualinės prievartos. Ypač komplikuota padėtis esanti globos įstaigose.
2003 m. duomenimis 33 proc. globos įstaigų auklėtinių „mano, kad daugiau nei pusė vaikų yra verčiami kartu su suaugusiaisiais žiūrėti pornografinius filmus arba žurnalus, <…>13 proc. vaikų nurodė, kad kiti žmonės juos glamonėjo, lietė intymias vietas. 17 proc. apklaustųjų mano, kad suaugusieji taip elgiasi su daugeliu vaikų. Tai patvirtina padidėjusią globos įstaigose gyvenančių vaikų riziką tapti seksualinės prievartos aukomis.“
Nikarto nuomone, šie užregistruoti tyrimų duomenys „visiškai neatskleidžia tikrojo seksualinės prievartos prieš vaikus masto.“ Realiai seksualinės prievartos atvejų galį būti „dešimtimis kartų daugiau nei oficialiai registruotų“.
Bejėgiai vaikai paprastai patiria gėdos jausmą, todėl slepia savo nelaimes. Dėl šių priežasčių vaikai dažnai vengia apie tai kalbėti su suaugusiais. Net kai suaugusieji apie tai sužino, informacija teisėsaugos dažnai nepasiekia. Tyrimai rodą, kad net specialistai „vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus apie tokius atvejus.“
Yra pagrindo manyti, kad seksualinės prievartos prieš vaikus latentiškumas (paslėptumas, nematomumas) yra didesnis negu prieš suaugusius.
Nuo 2002 m. iki 2003 m. registruotų išžaginimų ir seksualinių prievartavimų skaičius išaugo nuo 188 iki 278. Tuos sausokus duomenis turbūt galėtų apibendrinti ši profesionalios žurnalistės Aurelijos Žutautienės mintis, parašyta maždaug po 10 m.:
„Vienas sunkiausių nusikaltimų prieš vaikus – pedofilija. O šiais naujausių technologijų laikais iškrypėliams atsivėrusios didžiulės galimybės – jiems gana lengva į savo tinklus įpainioti mažametes aukas.
Nusikaltimų bendrininkas neretai būna ir mūsų abejingumas, kai nerandame laiko pasidomėti, ką vaikai veikia virtualioje erdvėje, paaiškinti jiems, kaip pavojinga internete nurodyti tikslius savo asmens ir kontaktinius duomenis. Galų gale, nurodyti, kur kreiptis, jei vaikas gauna dviprasmiškų pasiūlymų.“
„Nusikaltimų daugėja“
A. Žutautienė buvo tas retas žmogus, kurį Lietuvoje tikriausiai būtų galima pavadinti antipedofilinio pasipriešinimo vėliavnešiu. Ji ne tik parodė išskirtinį jautrumą bei dėmesingumą suaugusiųjų luošinamiems vaikams, bet ir geriausią išmanymą tų civilizuotame pasaulyje vykstančių permainų, kurios mūsų krašte buvo visaip slepiamos, t.y. neigiamos, ignoruojamos ir nutylimos, o jų viešintojai maišomi su žemėmis.
Žutautienė beveik neužkliuvo tik dėl to, kad dirbo „Akistatoje“, aprašinėjo konkrečius teismų sprendimus ir tokias tarptautines operacijas kaip „Dienos šviesa“ (Daylight), „Baltasis gandras“ (Ciconia Alba) ir kt.
Vien pirmosios operacijos metu buvę atlikti 207 tyrimai ir areštuoti 75 vaikų pornografiją platinę asmenys. Per šią operaciją „Lietuvos kriminalinės policijos biuro <…>pareigūnai nustatė 8 asmenis, internete platinusius didelį kiekį pornografinių failų<…>.
Be to, žurnalistė yra kruopščiai aprašiusi Kauno apylinkės teisme pradėtas nagrinėti 4 įtariamųjų naudotus vaikų įtraukimo būdus ir baudžiamąsias bylas iš Kretingos, Šilutės, Vilniaus miesto ir Kauno rajono. Į jų spąstus pakliuvo net 18 mažamečių nuo 8 iki14 metų amžiaus. Jie buvo kaltinami seksualiniu prievartavimu, išžaginimu, mažamečių tvirkinimu, vaikų išnaudojimu pornografijai, pornografinio turinio produkcijos gaminimu ir platinimu.
Ne mažiau reikšmingas buvo ir Lietuvos „Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Šio projekto vadovės K. Mišinienės tvirtinimu, mūsų šalyje vaikų saugumu rūpinamasi nepakankamai:
„Tai rodo ir didelis suviliotų ir išnaudotų mažamečių skaičius ir minėtoje Kauno byloje. Suaugusiesiems būtina žinoti apie jų bendruomenėje gyvenančius bausmę už pedofiliją atlikusius asmenis, kad galėtų apsaugoti savo vaikus.
Visuomenei reikia žinoti apie šį baisų seksualinio potraukio sutrikimą, žinoti, kas gali suteikti profesionalią pagalbą vaikams, papasakojusiems apie galimą seksualinį išnaudojimą“.
Pasiremdama Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, Žutautienė sprendė, kad paskutiniais metais tokio pobūdžio nusikaltimų žymiai daugėja.
Bene pirmąsyk apie tvirkinamų vaikų daugėjimą ji prabilo jau 2009 metais. Tada ji specialiai kalbino Raseinių rajono apylinkės teismo teisėją L. Užbalienę ir kai kuriuos kitus pareigūnus.
Teisėja prisipažino pakraupusi nuo daugėjančių vaikų tvirkinimo bylų. Jos psichologiškai slegiančios visus proceso dalyvius, o ką jau kalbėti apie seksualinį smurtą patyrusius vaikus.
O čia pačios teisėjos žodžiai: „Mano praktikoje niekada nėra buvę, kad vaikas išsigalvotų tokius dalykus. Jeigu jau faktai išlenda į dienos šviesą, jie pasitvirtina visu 100 procentų. Bėda ta, kad tokie atvejai neretai būna ilgai slepiami.
Kai jau vaikas nebegali ilgiau kentėti ir pasipasakoja ar galų gale pedagogai pastebi pakitusį paauglio elgesį, tuomet išlenda yla iš maišo. Bet nusikaltimas jau buvo vykdomas metų metus. Baisiausia, kad tokiais atvejais dažnai tyli motinos.“
Jos ne tik psichologiškai nepadedančios savo dukroms, bet viešai apkaltinančios jas paleistuvyste. „Būna, jog netgi išvaro iš namų ar verčia atsiprašyti smurtautojo.“
2015 metais buvo užregistruotos 88 nusikalstamos veikos, o per 2016 metų 10 mėnesių – 92 tokios veikos.
Iš esmės tą patį tvirtino Delfi.lt žurnalistė I. Saukienė: „Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, paklaustas, kokie yra pedofilijos mastai, teigė pats nustebęs dėl šios problemos paplitimo: kiekvienas prokuroras nuolat turi 12-16 tokių bylų.
„Didžiausia problema, kad šiandien mūsų šalyje nėra organizuotos, kompleksinės pagalbos seksualinę prievartą patyrusiems vaikams.“
Iš esmės tas pats buvo tvirtinama ir TV3 žurnalistės I. Kazlauskaitės straipsnyje „Pedofilija Lietuvoje“ (2016-01-26). Tik rašoma žymiai atsargiau: Skaičiai daug liūdnesni, nei galvojame.
Seksualinis smurtas prieš vaikus – viena iš tų temų tabu, apie kurias kalbėti labai sunku<…>. Čia aprašyta gana tipiška situacija, pateikta „Užuovėjos“ globos namų direktorės G. Bėkštienės: „<…>
Penkiametis berniukas parėjo namo ir pradėjo rodyti savo lytinius organus. Laimei, tėvai buvo labai puikūs, pasiskambino į savivaldybę ir paklausė, kur galėtų kreiptis, pas kokį gerą psichologą. Psichologė ir nustatė, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą darželyje iš pašalinio asmens – suaugusiojo, tai vyko du kartus“.
Toliau žurnalistės pastaba: „Globos namų direktorė nurodė, kad situacija po to buvo apgailėtina – prasidėjus ikiteisminiam tyrimui darželis, kurio teritorijoje viskas vyko, gynėsi, kad vaiko tėvai meluoja.“
Bus daugiau
