K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (XII)

Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA;  III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA ; IX dalis ČIA; X dalis ČIA; XI dalis ČIA

Apie teismų priklausomybę 

Atsakomybę už teisingumo nuosmukį Lietuvoje žmonės dažniausiai  verčia ant teismų galvos. Matyt, ne be pagrindo. Tačiau nereikėtų jų demonizuoti. Greta jų veikia ir kitos ne mažiau nuo visuomenės atitrūkusios, susvetimėjusios jėgos.

Žinoma, teisinė sistema nėra šventa karvė. Ją tikrai reikia pagydyti, kad būtų galima pasitikėti. Svarbu, kad apie tai jau daug kas išdrįsta viešai prabilti. Apie esmines teisinės sistemos ydas prašneko ne tik kai kurie parlamentarai, N. Venckienė, čia ką tik paminėti advokatai, bet ir patys prokurorai: K. Betingis,  J. Rėksnys, G. Jasaitis, A. Paulauslas ir kt. 

Jokia paslaptis, kad nuo sovietmečio tai mažiausiai reformuota aukščiausios valdžios dalis. Tą patvirtino ir Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausias prokuroras J. Rėksnys, „mes nedaug pabėgome nuo sovietinio požiūrio“.

Kaip ir Čilinskas, jie neslepia, kad didžioji teisinės sistemos ydų dalis yra sąlygota tų jėgų, kurios turi galios pažeisti konstitucinę teismų nepriklausomybę. Jie šičia kalba ne apie be ceremonijų veikiančias kriminalines grupuotes.

Bet apie pačias aukščiausios valdžios institucijas. Sakysime,  atliekant ikiteisminį tyrimą dėl pagarsėjusios JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo buvimo Lietuvoje, prokurorams paaiškėjo, kad iškelta byla nėra pakankamai pagrįsta. Ji buvusi paremta tuščiais spėliojimais, tačiau Generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis įtikinėjęs, kad šios bylos negalima nutraukti, „nes tai nepatiks Prezidentūrai“. 

Prokuroras J.Rėksnys  irgi yra užsiminęs, kad kai kurios teismų bylos suderinimui būdavo vežamos į Prezidentūrą. Ten buvusi atgabenta ir Garliavos pedofilijos byla. Kitų bylų svarstymas buvęs vilkinamas paties generalinio prokuroro seife. Čia jos būdavo išlaikomos net po 8–9 mėnesius.  Todėl jis darė išvadą, jog „Pagrindinė problema valstybėje, kad prokurorai nebeturi stuburo, tai yra patogūs žmonės.“

Net gana atsargiam Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui G. Jasaičiui yra pasibaigusi kantrybė. Jis  yra atkreipęs dėmesį į ypač pavojingas nepotizmo apraiškas Generalinėje prokuratūroje.

Aptardamas netinkamą Baudžimojo kodekso 228 ir 229 straipsnių taikymą, jis tvirtino: „Pareigūnai, kurie tas bylas tyrė, padarė didelę karjerą. Bylos, atiduotos į teismą, pasibaigdavo po 5–6 metų išteisinimu, bet visuomenei buvo sudaromas įspūdis, kad labai gerai kovojama su korupcija. Taip nukentėjo daug žmonių.  <…>Prokuratūra turėtų būti nepriklausoma.                         

Prezidentūros spaudimas

Bet jei prokurorai lengva ranka rašo kaltinamuosius aktus ir tokias bylas perduoda teismui, vadinasi, priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų egzistuoja. Tai yra negerai. Tokios situacijos prieš 10–15 metų nebuvo. Nebuvo taip rizikuojama žmonių likimais. Žmogaus teisės turi būti pirmoje vietoje. 

Dar D. Valys buvo nurodęs visas bylas perduoti į teismą. E. Pašilis nieko nekeičia. Procesai užsitęsia. Nors žmonės išteisinami, nukenčia jų vardas, artimieji. Tokios klaidos – neištaisomos. O atsakingų nėra.“

Šiuos kaltinimus apie prokuratūros darbo negalavimus yra patvirtinęs ir ilgametis prokuroras, baudžiamosios teisės žinovas. atkaklus viešojo intereso gynėjas  Kęstutis Vagneris. Kai buvo nepagrįstai atleidžiami iš darbo bendradarbiai, jam teismais teko grumtis ir su generaliniais prokuroru D. Valiu, ir su E. Pašiliu. Spaudimą patyręs ne tik iš jų, bet ir iš Prezidentės.

Štai ir jo paties žodžiai: „Prezidentės aplinka daro įtaką. Buvo kišamasi ir į mano tyrimus. Kai pradėjau aiškintis neskaidrius naujai sumanytos Visagino atominės elektrinės viešuosius pirkimus, mano tyrimas prasiplėtė į „Klaipėdos naftą“ ir į uždaromą Ignalinos atominę elektrinę. Tada Prezidentūroje atsirado pažyma – buvau kaltinamas, neva kišuosi į „Klaipėdos naftos“ valdymo procesą ir net ketinu tapti šios bendrovės generaliniu direktoriumi!

Kaip aš, vykdydamas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareigas, galėjau pretenduoti tapti bendrovės direktoriumi? Tai absurdas! Taip mane norėjo išstumti iš proceso, kad jo toliau nevykdyčiau.

Parašiau tarnybinį pranešimą D. Valiui – paprašiau ištirti šį atvejį, tačiau jis nieko nepadarė. Po to man iš Prezidentūros buvo perduota, kad nekiščiau nosies ten, kur nereikia.“

Ne mažiau aštri ir jo išvada: „Per pastaruosius S.Daukanto rūmų valdymo metus daug žmonių pradėjo bijoti, nes nežinojo, kokia informacija prieš juos ten turima. Todėl dauguma nutardavo arba tylėti, arba eiti į kompromisus su sąžine, arba prisišlieti prie tų, kurie manipuliuoja slaptais operatyviniais duomenimis“.

Dėl to spaudimo jam sušlubavusi sveikta,  todėl 2019 m. Kęstutis Vagneris buvęs priverstas trauktis iš prokuratūros.

Šią praktiką patvirtino ir buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas: „Faktiškai vienose rankose sutelkta galia valdyti teisėsaugos vadovybę. Ar tai nėra pavojinga?“

Prezidentė D. Grybauskaitė tikrai dariusi  „didelę įtaką skiriant jėgos struktūrų vadovus, kurie turi operatyvinės informacijos, nepasiekiančios teismo. Ji buvo panaudota prieš kandidatus į ministrus, viceministrus. Asmenys nebuvo paskirti į pareigas. Kai kurie bandė pareikalauti, patikrinti tos informacijos pagrįstumą. Dažniausiai tai – slapta įrašyti pokalbiai arba tik pokalbių interpretavimas.“

„Demokratijos skurdas“

Po Čilinsko mirties demokratijos stiprinimo ir pilietinių teisių gynimo rūpesčiais vis dažniau ima rūpintis Advokatų Garbės teismo narys I. Vėgėlė.

Savo straipsnelį Demokratijos skurdas jis taip pradeda: „Tai, kad ES piliečiai po beveik dvejų metų autoritarinių tendencijų Europoje kaip svarbiausią vertybinį prioritetą išskiria būtinumą ginti demokratiją – manęs nestebina.

Net trečdalis (32 proc.) visoje ES vykusioje apklausoje dalyvavusių Europos piliečių mano, kad Europos Parlamentas visų pirma turi ginti demokratijos vertybes Europoje.

Kaip ir nestebina antrasis ir trečiasis prioritetai: žodžio laisvė (27 proc.) ir žmogaus teisių apsauga (25 proc.). Šie duomenys nebent gali stebinti triukšmingų gerbėjų burbuluose veikiančius politikus, nedrįstančius pripažinti savo klaidų.“  

Tokia įžanga jis pradėjo kalbą apie ypatingai paradoksalų policijos įsipareigojimą per Laisvės šventę (vasario 16-ąją) apriboti švenčiančiųjų laisvę „garsiai reikšti taikią pilietinę valią“.

Žinoma, kaip žmonės reiškia savo laisvą valią, priklauso nuo jų amžiaus ir kultūros: vieni gali galvoti apie geriau suprojektuotą, santūresnę, kiti apie triukšmingesnę, spontaniškesnę šventę, tačiau prievarta kultūros neįdiegsi.

Todėl advokatas pagrįstai stebisi policijos pareigūnu, kuris žada sustiprinti atvykstančių į šventę svečių patikrą, užtverti Vilniaus gatvės dalį, uždrausti neštis „būgnus, trimitus, švilpynes ir kitus triukšmą keliančius objektus“. 

Iš anksto „kuriamos pareigūnų grupės, dirbsiančios ir prie įvažiavimų į Vilnių, nes neatmetama tikimybė, kad tam tikri piktybiškai nusiteikę asmenys gali atvykti ir iš kitų miestų“.

Šventės ir paradai turį vykti „ramiai – be priešiškai nusiteikusių asmenų, nes už tai gresia atsakomybė“. Keistas reikalavimas šalyje, kurioje 57 proc. žmonių politiniu prioritetu yra nurodę skurdą ir socialinę atskirtį. Jie turį teisę kritikuoti valdžią ir taikiai rodyti bet kokią emociją: ir džiaugtis, ir rodyti pyktį arba nepritarimą.

„Nejau iš tiesų siekiama, kad neišreikštos taikios emocijos peraugtų į smurtą?“ Autorius paaiškina, kad tokie draudimai nesuderinami su demokratijos siekiančių šalių laisvėmis. 

Čia nebent būtų galima pridurti, kad valdžiai leista rodyti nepasitenkinimą pilietine visuomene, o iš visuomenės ši teisė atimta. Nuo visuomenės atitrūkusiam daugumos politiniam elitui, pasivadinusiam Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, sunku buvo suprasti, kad „marginalus“ vienijo ne tik sukilimas prieš pedofiliją, bet ir perdėta jos pačios arogancija, pasipūtimas ir neatsakingai švaistoma  neapykantos kalba.

Nebuvo pasimokyta net ir tada, kai ta kalba atsigręžė prieš elitą ir prasidėję vieši žodžių karai įsitvirtino pačiame Seime. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, turėdami valdžią, suformavo ypač ambicingą politinį elitą, kuris įdėjo daug jėgų, kad valstybės priešu paverstų ne tik į  Seimo opoziciją, bet ir visos visuomenės mažumą.

Bet jie turėjo ir daug didesnių baimių, kurios kilo iš aibės sąmoningai ir nesąmoningai sukurtų valstybės „paslapčių“: slapto kalėjimo, įslaptintų žmogžudysčių, įsivaizduojamų valstybės perversmų, pavojingų mitingų ir kitokių klastingų sumanymų.

Bus daugiau