A. Laučienė. Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!

Kiekvienas lietuvis, turintis bent menkiausią politinę sąmonę, privalo Tautai pasakoti, aiškinti, kad rusai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai nėra jokios mažumos – jie yra tautinės bendrijos, nes turi savo didžiules Tėvynes.

Kiekvienam lietuviui praverstų ant sienos pasikabinti Europos žemėlapį, kad pradėtų „judėti” pilkosios smegenėlės. Kai pažvelgi į neaprėpiamai didelę Rusiją, kažkodėl dabar žemėlapiuose jau maliavojamą geltonai, o ne raudonai, kaip anksčiau (juk ji išpampusi tautų tautelių, o dabar ir Ukrainos, krauju – todėl žemėlapyje ji, o ne Grenlandija, turėtų būti raudona ), šiurpas krečia, o mūsų Lietuva tokia mažytė…

Todėl tegul ateina drąsa jiems garsiai pasakyti: važiuokite namo ir puoškite savo plačią, neapžiojamą tėvynę, o mes puošime savąją, tik be jūsų. Bet jeigu norite čia pasilikti, prašom: kurkite savo verslus, šeimas, lankykite tik lietuviškas mokyklas ir besąlygiškai pakluskite Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams.

Nemėginkite Lietuvai kelti jokių reikalavimų, nes jūsų čia niekas neskriaudžia. Tai jūs skriaudžiate ir niekinate lietuvių tautą, kurios sukurta gerove kasdien naudojatės. Juk jūsų niekas nemaldavo, niekas jėga neatitempė čia atvykti ir įsikurti.

Jūs patys nusprendėte tai padaryti, tai ir elkitės pagarbiai su šalimi, kurioje esate svečiai, bet ne šeimininkai. Svečiui visada turi būt gerai, nesvarbu, ką ir kiek šeimininkas jam duoda. O šis šeimininkas – Lietuva- duoda daugiau, negu pakanka. Ar kas matėte, kaip įrengtos lenkiškos ir rusiškos mokyklos?

Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant.

Mūsų Tauta kadaise buvusi labai išmintinga, nes apie besiveržiančius ten, kur jiems turėtų būti uždrausta eiti, sakydavo: „Kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri”.

Lenkui į galvą nesutilptų mintis, kad koks nors Lenkijoje gyvenantis lietuvis atsibogintų į jų Seimą ir įžūliai pasiūlytų į lenkų abėcėlę įvesti papildomų raidžių, nes Suvalkuose gyvenantys lietuviai nepatenkinti.

Bet Lietuvoje lenkė Dobrovolska tai galėjo padaryti, taip sakant, pamaloninti savo tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, nes daugelis Seime sėdinčiųjų yra ne lietuviai, o tik pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, arba yra lietuviai, tik praradę garbę ir sudeginę savo sąžinę.

Daugiau nei milijonas lietuvių dėl dirbtinai sukurto skurdo Tėvynėje yra išsiskirstę po pasaulį. Kuo, pavyzdžiui, anglai palaikytų tokius lietuvius, kurie imtų ir pareikalautų įvesti į anglų abėcėlę lietuviškas varneles ant č, ž, š? Pasakyti, kad palaikytų idiotais, tikriausiai, būtų per švelnu.

Žydai, kuriuos kadaise karalius Gediminas kvietė atvykti į Lietuvą taikiai gyventi ir įsikurti, nuolat pateikia Lietuvai savo reikalavimus ir kišasi į valstybės valdymą nesibaigiančiais Kukliansky ir kitų veikėjų reikalavimais. Gal lietuviai turėtų garsiai jiems priminti, ką padarė Lietuvoje jų tautiečiai slavinai, dušanskiai, razauskai ir kiti?

O lenkai, Vilniaus ir jo krašto okupantų Pilsudskio ir Želigovskio tarpukariu suvilkti iš visų Lenkijos kampų ir apgyvendinti Vilniuje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (koks padorus žmogus sutiks palikti savo mielą šalį?) niekaip neįstengia “įsikirsti” į lietuvių kalbą. Net nesugeba lietuviškai perskaityti savo gatvės pavadinimo!

Kodėl bijoma apie tai kalbėti garsiai, juk čia mūsų TĖVYNĖ? O ką jau kalbėti apie Lietuvoje gimusius rusus, daugiausiai okupantų vaikus ir vaikaičius, kurie didžiuojasi, kad nemoka lietuviškai?

Girdžiu aštuoniolikinę rusų moksleivę rusiškai draugei sakant: „Man ta lietuvių kalba dzin, dzin, dzin! Aš laiminga, kad nemoku nė vieno lietuviško žodžio!”. Taip gali pasakyti tik nemokšiškos, nedėkingos tautos atstovas, savo elgesiu ir kalba patvirtinantis, kokia buka jo tauta. Prieštaraujančių šiuo klausimu neturėtų būti.

Grįžkime prie mažumų klausimo. Kiek jų turime Lietuvoje? Turime tik TRIS mažumas: totorius, karaimus ir romus. Kodėl mažumos? Jie nebeturi savo tėvynės. Bet jie labai pagarbiai elgiasi Lietuvos atžvilgiu ir nieko iš Lietuvos nereikalauja. Ar tai pastebėjote? Totoriai ir karaimai puikiai kalba lietuviškai. O kai kurios tautinės bendrijos visada kelia riksmą, šantažuoja amžinais kaltinimais ir nepagrįstais reikalavimais.

Visa tai pasakokime tautiečiams, kad nesusigundytų gailėti tų klykiančių tautinių bendrijų. Vilnius sausakimšas rusakalbių, nebeatpažįstamai pasikeitęs ir slogus. Aiškiai matome, kad jie dabar žvalgo teritoriją ir ketina įsikurti su visa savo keiksmažodine „matų” kultūra. Ar to lietuvis nori?

Jeigu kas kreipiasi gatvėje rusiškai, turėkime tautinio orumo lietuviškai paklausti:  „Kuo galiu jums padėti?”. Dabar jie įsigudrino šlebezavoti angliškai. Neatsakykime. Juk čia mūsų Tėvynė, čia kalbama lietuviškai, kodėl turėčiau savo šalyje kalbėti angliškai? Angliškai kalbėsiu, kai būsiu Anglijoje. O geriausiai nereikia nieko sakyti, tik ramiai žiūrėti į akis. Kitataučiai pamatys mūsų plieninę poziciją ir dar kartą pagalvos, ar norėtų čia likti.

Taip jiems priminsime, kad čia kalbama lietuviškai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, nes čia yra LIETUVOS, bet ne perėjūnų žemė. Nudžiugo širdis, kai autobuse garsiai rėkaujančioms rusėms (kitaip jos nemoka, tai jų „kultūra”) vienas orus lietuvis pasakė:

„Prašom nutilti, čia autobusas, o ne jūsų virtuvė. Lietuviai nenori klausytis okupantų kalbos!” Argi lietuviai išdrįstų Rusijoje autobuse garsiai kalbėti ir rėkauti? Argi Rusijoje lietuvis išdrįstų lietuviškai kreiptis su prašymu? Jokiu būdu, ne! Prieš ten vykdamas, išmoktų daug rusiškų posakių.

Taigi save gerbiantis žmogus prieš vykdamas gyventi į kitą šalį, išmoks bent 100 frazių, kad neapsikiaulintų.

Pavyzdys: viena pažįstama su šeima atsidūrė Atėnuose ieškodami darbo. Abu su vyru, tobulai mokėdami anglų kalbą, visą dieną ėjo į įstaigas, kavines, užeigas prašydami darbo angliškai. Graikai yra orūs, jie žino savo vertę: mandagiai išklausydavo, net neatsakydavo į jokį „Hello!” ir toliau tęsdavo savo darbą.

Pora greitai susiprato – per savaitę žmona išmoko 400 graikiškų frazių (ne žodžių), o vyras 500. Vėl žygiuoja į tas pačias įstaigas, bet dabar jau kreipiasi graikiškai. Oho, visai kitas reikalas! Graikai plačiai šypsosi, graikai siūlo darbą, graikai kviečiasi į svečius!

O pas mus rusiškai (!) kalbančios parduotuvių kasininkės ukrainietės niekaip nesugeba išstenėti lietuviškai: „Prašom, ačiū, prašom paimti kvitą, geros dienos!”. Aptarnavimo srityje, užėjus karui Ukrainoje, pradėjo klestėti baisi antikultūra. Juk visi turėjome pastebėti, kad net mūsų kitatautės pardavėjos, dar visai neseniai buvusios tokios mandagios ir mielos, pasidarė šiurkščios ir tingios pasakyti „Prašom”. Išmoko iš Ukrainos rusių. Ar leisime taip ir toliau tęstis?

Kiekvienas lietuvis tokiai kasininkei turi priminti mandagaus aptarnavimo taisykles ir išsikviesti vadybininką pasiaiškinti. Bet čia ne tik tautos bukumas ar negebėjimas kalbėti kitomis kalbomis, čia dar ir baisi neapykanta, vidinis įsiūtis, kad mūsų tauta yra labiau išsilavinusi.

Pasibaisėtina, ir koks nusmurgęs turi būti lietuvio supratimas, kai būryje yra vienas Lietuvos, lietuviškai nekalbantis, rusas ar (rečiau) lenkas, o penki ar daugiau esančių lietuvių pradeda kalbėti jų kalba! Tai ne lietuviai, tai visiškai nusistekenę būrai, neturintys jokio supratimo apie lietuvišką savivertę. Tokiems iki graikų toliau nei iki mėnulio.

Taigi pradėkime kalbėtis su savo kitataučiais kaimynais tik lietuviškai. Šitaip mokysimės būti lietuviais, nes dar nesuprantame, kas esame. Jeigu nuo pat Nepriklausomybės pradžios būtume tai suvokę, šiandien Lietuvos valstybės teismo įtvirtintų formalių reikalavimų Pietryčių Lietuvoje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams mokėti tautinių bendrijų kalbą neturėtume.

Įdomu, ar Suvalkuose dirbantys ir gyvenantys lenkai irgi privalo kalbėti lietuviškai? O Baltarusijoje esančiuose lietuviškuose kaimuose – salelėse?

Lietuvoje kitataučiai privalo mokėti mūsų valstybinę kalbą, o ne mes jų! Dėl to esame visi asmeniškai kalti, ne tik tie, esantys valdžioje, priiminėjantys antivalstybinius įstatymus. Visada prisiminkime, kodėl jie vilkai, nuolat žiūrintys į mišką, į savus, bet ne į mus, ir už juos nebalsuokime!

Darosi nebejauku ir visai nelinksma, kai Lietuvos Respublikos Seime lietuvis Lietuvos Prezidentas ar Seimo pirmininkė Čmil (ji ne lietuvė, tad ir neturi tautinės pajautos) savo kalbą išrėžia angliškai! Visiems akivaizdžiai parodant, kad pats Prezidentas negerbia savo Valstybės ir jos valstybinės kalbos (o gal labai labai norėjo pasipuikuoti, jog moka angliškai?).

Lietuvi, pradėk mąstyti, kur visa tai nuves, ir iš savęs pradėk daug daugiau reikalauti. Padėk savo TĖVYNEI išlikti…Tegul amžiams prasmenga Suslovo posakis: „Lietuva bus, tik be lietuvių”.

Autorė yra Nacionalinio susivienijimo valdybos narė