1990 metų vasario 16 dieną Lietuvių tautininkų sąjunga surengė pirmąsias šiai šventei skirtas eitynes Vilniaus mieste. Jas įamžino Vytautas Daraškevičius.
Deja, Lietuvai atgavus valstybingumą, tautinės šventės virto laisvadieniais ir valdiškais proginiais minėjimais su nomenklatūriniu kvapeliu, o ne masiniu lietuvių šventimu kuriančiu tikrą šventinę nuotaiką. Taip tautinis jaunimas, neapsikentęs beįsivyraujančio nihilizmo ir nepatenkintas oficioziniais renginiais, 2000 metų kovo 11 dieną spontaniškai išėjo į pirmąsias neoficialias eitynes Gedimino prospekte, Vilniuje.
Tuomet Lietuvos Respublikos teisėsaugos tarnybų suskaičiuoti 46 asmenys su patriotinėmis dainomis pražygiavo Vilniaus senamiesčio gatvėmis.
2001 m. šie ir kiti jaunuoliai išėjo į Gedimino prospektą. Jie buvo apšaukti naciais, dalyviai buvo persekioti, daliai teko palikti Lietuvos kariuomenės gretas. Tačiau nuo to laiko Kovo 11 dieną patriotinės eitynės organizuojamos kasmet ir eitynių virusas vienokia ar kitokia forma paplito visoje šalyje įvairiausiose vietose, atkuriant tarpukario Lietuvos tradicijas.
Tokią pačią šventę, lietuviškų vėliavų eitynes, tautiškai susipratę lietuviai rengė ir Kaune Vasario 16-osios proga.
Su pavydu žiūrėjome į latvių tautininkų nuo 2003 metų rengiamas deglų eitynes Rygoje, Valstybės paskelbimo dienos proga lapkričio 18 dienos vakare. Šios eitynės Latvijoje virto kone pagrindiniu šios šventės akcentu. Teko eilę kartų lankytis Rygoje šių švenčių metu ir pasisemti organizacinio patyrimo gana sudėtingoje logistinėje ruošoje.
Artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui 2018 kilo mintis, kad būtų laikas ir istorinėje sostinėje sukviesti neabejingus lietuvius į tautinės krypties masinį renginį, atkartojant latvių patirtį.
Su tautiškais jaunuoliais užsikrėtėm 100-mečio nuotaikos banga, parengiau deglų eitynių maršrutą, kuris atsispindėtų pagrindines Lietuvos istorijai svarbias vietas Vilniuje.
Pateikus prašymą, buvau pakviestas į Vilniaus miesto savivaldybės renginio organizavimo komisijos, kuriai tuo metu pirmininkavo buvęs komisaras Henrykas Surovičius, kuris tiesiai šviesiai pareiškė, kad čia su deglais niekas po Vilnių nevaikščios.
Teko tada gana aiškiai tvirtai parašyti tuometiniam merui R. Šimašiui ir administracijos direktoriui Povilui Poderskiui apie neteisėtus šio AWPL kadro veiksmus, kad ne tarybiniams mentams nurodinėti ar lietuviai gali švęsti Vasario 16-ąją.
Tikriausiai išsigandę sovietiniais terminais oficialiame posėdyje prašnekusio ekskomisaro, jį nušalino nuo šio komisijos pirmininkavimo ir pakvietė naujam renginio aptarimui. Posėdžiui pirmininkavo dabar Darnu group dirbantis Povilas Poderskis, kuris irgi visais įmanomais būdais vykdė neoliberalų politikų užduotį, kad Vasario16 šventėje tautinių jėgų motyvų negali atsirasti.
Surado eilę priekabių, kad neduotų formalaus leidimo, teikė argumentus kurie prieštaravo renginių įstatymams ir teisiniam reglamentavimui, iš karto prasidėjo masinė ujimo kampanija sisteminės žiniasklaidos priemonėse.
Taigi teko imtis iniciatyvos ir atsakomybės, pranešant kad „nepriklausomai nuo viešojoje erdvėje sklindančios informacijos, renginys įvyks“, tuo pačiu metu apskundžiant teismui savivaldybės neigiamą sprendimą.
Deglų ruošai kelioms dienoms prieš renginį suėjo neabejingas tautinis jaunimas, o kvietimą į eitynės išsiuntėm kone visoms tautiškai veikiančioms organizacijoms sostinėje. Susisiekiau su Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchais, kurie puikiai suprato neoliberalų kėslus sostinėje, ir sutariau, kad eitynės prasidės nuo kunigo palaiminimo Aušros vartų koplyčioje, idant nebūtų formalių priekabių dėl atseit bažnytinės procesijos.
Eitynių scenarijus buvo aptartas su tą dieną budėjusiais Vilniaus miesto viešosios policijos policijos pareigūnais, irgi puikiai suvokusiais, kad iš savivaldybės pusės sklinda briedo nurodymai ir trukdymai.
Eitynės vyko Didžiąją ir Pilies gatvėmis ateinant iki tuo metu vykusio oficiozinio mitingo Katedros aikštėje tiesiogiai transliuoto per televiziją. Tapo aišku, kad policijos pareigūnams duotas nurodymas lėtinti eitynių tempą ir nukreipiant link K.Škirpos alėjos, kad tik jų vaizdas neatsirastų TV transliacijose.
Dar įdomesnis nutikimas tuo pat metu įvyko Užupyje, kur Užupio Respublikos kultūros ministras Glebas Divovas ruošėsi nuo Užupio meno inkubatoriaus stogo ant Altanos kalno paleisti lazerių šou su jojančiu Vyčiu danguje.
Tik man paskambinus, kad atėjome su eitynėmis iki kulminacinio taško Katedros aikštėje, šią parengtą lazerių įrangos vietą iš krūmų šturmavo policininkais prisistatę, tačiau persirengę civiliais rūbais vyriškiai, pranešę motyvą, kad čia ruošiamasi danguje piešti svastikas!!!
Glebui Divovui teko jiems paaiškinti, kad jis Užupio žydas, o jo pagalbininkas pusiau armėnas Samvelas, po ko tapo aišku, kad šie policininkai liko išdurninti savo pačių valdžios kvailumo.
Po kurio laiko savivaldybės klerai susivokė, kad perlenkė lazdą įeidami į istoriją, kaip veikėjai lietuviams draudžiantys švęsti Vasario 16-ąją. Tačiau valdžios duotas nurodymas persekioti organizatorius niekur nedingo.
Po kelių savaičių teismui atsisakius nagrinėti bylą, nes atseit renginys jau praėjo, buvau pakviestas į apklausą Vilniaus apskrities VPK, kur susėdę keli pareigūnai nelabai lietuviškomis pavardėmis stengėsi prikergti kokią nuobaudą man.
Parodžius susirašinėjimą su VMSA administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu, kad jis tai nedraudžia švęsti Vasario 16-osios, tik štai taip ne kaip gavosi, pareigūnai negalėjo prisikabinti ir kad nevykdžiau pareigūnų nurodymų. Pagaliau po valandos pokalbio šiaip ne taip rado baudimo motyvą, kad formaliai renginio metu neturėjau atsispausdinęs Vilniaus savivaldybės leidimo ir išrašė perspėjimą.
Didžiuojuosi tuo, kad Lietuvos valstybėje esu baustas už Vasario 16-osios šventės organizavimą, nes nespėjau už tai nubaustas sovietinės okupacijos metu.
Vasario 16-osios eitynės 2020:
Vasario 16-osios eitynės 2019:
Vasario 16-osios eitynės 2018:
